Ateikite pas Kristų: gyvenkite kaip pastarųjų dienų šventieji
Mes galime atlikti tai, kas sunku, ir padėti kitiems taip daryti, nes žinome, kuo galime pasikliauti.
Ačiū, vyresnysis Soaresai, už jūsų galingą ir pranašišką liudijimą apie Mormono Knygą. Neseniai man pasitaikė unikali proga rankose laikyti originalaus Mormono Knygos rankraščio lapą. Būtent ant to lapo pirmą kartą šiame Evangelijos laikotarpyje buvo užrašyti drąsūs Nefio žodžiai: „Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė, nes žinau, kad Viešpats neduoda įsakymų žmonių vaikams, neruošdamas jiems kelio atlikti tai, ką jis jiems įsako.“1
Laikydamas tą lapą rankose, pajutau didelį dėkingumą už Mormono Knygą „Dievo dovanos ir galios dėka“2 išvertusio 23 metų amžiaus Džozefo Smito pastangas. Taip pat jaučiau dėkingumą už žodžius jaunojo Nefio, kuris buvo paprašytas įvykdyti labai sunkią užduotį – iš Labano gauti skaistvario plokšteles.
Nefis žinojo, kad, jei ir toliau bus susitelkęs į Viešpatį, jam pavyks įvykdyti tai, ką Viešpats įsakė. Jis išliko susitelkęs į Gelbėtoją visą savo gyvenimą, nors patyrė pagundas, fizinius išmėginimus ir net kai kurių artimiausių šeimos narių išdavystę.
Nefis žinojo, kuo gali pasikliauti.3 Netrukus po to, kai sušuko: „O, koks apgailėtinas aš žmogus! Taip, mano širdis sielvartauja dėl mano kūno“4, Nefis pareiškė: „Mano Dievas buvo mano ramstis; jis vedė mane per mano suspaudimus tyruose; ir jis išsaugojo mane ant didžiosios gelmės vandenų.“5
Būdami Kristaus pasekėjai savo gyvenime nesame apsaugoti nuo sunkumų ir išmėginimų. Dažnai turime padaryti tai, kas sunku, kas būtų neįveikiama ir galbūt neįmanoma, jei mėgintume padaryti vieni. Kai priimame Gelbėtojo kvietimą „ateikite pas mane“6, Jis suteikia visą reikalingą paramą, paguodą ir ramybę lygiai taip, kaip suteikė Nefiui ir Džozefui. Jei pasikliauname Juo ir priimame Jo valią, net savo sunkiausiuose išmėginimuose galime jausti šiltą Jo meilės glėbį. Galime patirti Jo ištikimiems mokiniams skirtą džiaugsmą, nes Kristus yra džiaugsmas.7
2014 metais, kai tarnavau nuolatinėje misijoje, mūsų šeima patyrė netikėtą gyvenimo posūkį. Riedlente leisdamasis nuo stataus kalno mūsų jauniausias sūnus griuvo ir patyrė gyvybei pavojingą smegenų traumą. Būklei blogėjant, medikai jį skubiai nugabeno į operacinę.
Mūsų šeima suklaupė ant grindų tuščioje ligoninės palatoje ir visi išliejome Dievui savo širdis. Šią sumišimo ir skausmo akimirką mus pripildė Dangiškojo Tėvo meilė ir ramybė.
Nežinojome, kas mūsų laukia ateityje ir ar dar pamatysime savo sūnų gyvą. Bet labai aiškiai žinojome, kad jo gyvybė yra Dievo rankose ir rezultatai, žvelgiant per amžinybės prizmę, išeis į gera jam ir mums. Per Dvasios dovaną buvome visiškai pasiruošę priimti bet kokią baigtį.
Buvo nelengva! Dėl tos nelaimės prabuvome ligoninėje du mėnesius ir tuo pat metu vadovavome daugiau nei 400 nuolatinių misionierių. Mūsų sūnus neteko didelės dalies atminties. Jam pagyti prireikė ilgų ir sunkių fizioterapijos, logopedinės terapijos ir ergoterapijos seansų. Tam tikri sunkumai lieka, bet bėgant laikui tapome tikro stebuklo liudininkais.
Aiškiai suprantame, kad ne kiekvieno išmėginimo, su kuriuo susiduriame, pasekmės bus tokios, kokių norėtume. Tačiau, jei išliksime susitelkę į Kristų, jausime ramybę ir matysime Dievo stebuklus, kad ir kokie jie būtų, Dievo laiku ir Jo būdu.
Ateis laikai, kai nematysime jokios išeities iš susidariusios padėties ir net galbūt sakysime, kaip Nefis sakė: „Mano širdis sielvartauja dėl mano kūno.“8 Gali ateiti laikai, kai vienintelė mūsų viltis bus Jėzus Kristus. Kokia tai palaima – viltis ir pasikliauti Juo! Kristus vienintelis visada laikysis Savo pažadų. Jo atilsis garantuotas visiems, kurie ateina pas Jį.9
Mūsų vadovai labai trokšta, kad visi jaustų tą ramybę ir paguodą, ateinančią, kai pasikliauname Gelbėtoju Jėzumi Kristumi ir susitelkiame į Jį.
Mūsų dabartinis pranašas prezidentas Raselas M. Nelsonas perduoda Viešpaties viziją pasauliui ir Kristaus Bažnyčios nariams: „Mūsų žinia pasauliui yra paprasta ir nuoširdi: mes kviečiame visus Dievo vaikus abiejose uždangos pusėse ateiti pas savo Gelbėtoją, priimti šventos šventyklos palaiminimus, visada džiaugtis ir būti vertus amžinojo gyvenimo.“10
Šis kvietimas „ateiti pas Kristų“ turi savitą prasmę pastarųjų dienų šventiesiems.11 Kaip Gelbėtojo Bažnyčios nariai, mes esame sudarę su Juo sandoras ir tapome Jo dvasiškai užgimusiais sūnumis ir dukromis.12 Taip pat mums suteikta galimybė darbuotis drauge su Viešpačiu ir kviesti kitus ateiti pas Jį.
Taip darbuodamiesi su Kristumi, labiausiai turėtume susitelkti į pastangas namuose. Ateis laikai, kai šeimos nariai ir artimi draugai susidurs su sunkumais. Pasaulio balsai ar galbūt jų pačių troškimai gali priversti juos suabejoti tiesa. Turėtume daryti visa, ką galime, kad padėtume jiems pajusti tiek Gelbėtojo, tiek ir mūsų meilę. Atmintyje iškyla Raštų eilutės, tapusios mūsų mėgstama giesme „Kaip jus mylėjau“, pamokantys žodžiai: „Iš to pažins, kad jūs – mokiniai mano, jei vienas kitą mylėsit.“13
Mums mylint tuos, kurie abejoja tiesa, viso džiaugsmo priešas gali mėginti priversti mus jaustis, kad išduodame tuos, kuriuos mylime, jei patys toliau gyvename pagal Evangelijos pilnatvę ir mokome jos tiesų.
Mūsų gebėjimas padėti kitiems ateiti ar sugrįžti pas Kristų didžia dalimi priklausys nuo pavyzdžio, kurį rodome asmeniniu įsipareigojimu išlikti sandoros kelyje.
Jei tikrasis mūsų troškimas yra išgelbėti mylimuosius, patys turime tvirtai likti su Kristumi priimdami Jo Bažnyčią ir Jo Evangelijos pilnatvę.
Grįžkime prie Nefio istorijos; žinome, kad Nefio polinkiui kliautis Viešpačiu įtaką padarė jo tėvų polinkis pasikliauti Viešpačiu ir geras jų pavyzdys laikantis sandorų. Tai puikiai iliustruoja Lehio regėjimas apie gyvybės medį. Paragavęs to medžio saldaus ir džiaugsmą keliančio vaisiaus, Lehis „apsižvalg[ė] aplink, tikėdamasis atrasti ir savo šeimą“14. Jis pamatė Sariją, Samą ir Nefį, stovinčius „lyg nežinotų, kur jiems eiti“15. Tada Lehis pareiškė: „Aš jiems mojau, ir taip pat garsiu balsu sakiau, kad ateitų pas mane ir valgytų vaisiaus.“16 Atkreipkite dėmesį, kad Lehis nepaliko gyvybės medžio. Jis dvasiškai pasiliko su Viešpačiu ir pakvietė savo šeimą ateiti ten, kur pats yra, kad jie ragautų vaisiaus.
Kai kuriuos priešininkas vilioja palikti Evangelijos džiaugsmą atskirdamas Kristaus mokymus nuo Jo Bažnyčios. Jis stengiasi, kad manytume, jog sandoros kelyje tvirti galime išlikti patys, dėl savo dvasingumo, be Jo Bažnyčios.
Šiomis paskutinėmis dienomis Kristaus Bažnyčia buvo sugrąžinta tam, kad padėtų Kristaus sandoros vaikams likti Jo sandoros kelyje.
Doktrinoje ir Sandorose skaitome: „Štai mano doktrina – kiekvienas, kuris atgailauja ir ateina pas mane, yra mano bažnyčia.“17
Per Kristaus Bažnyčią esame stiprinami gyvendami kaip šventųjų bendruomenė. Jo balsą girdime per Jo pranašus, regėtojus ir apreiškėjus. O svarbiausia, per Jo Bažnyčią gauname visas būtiniausias Kristaus Apmokėjimo palaimas, kurios gali būti suteiktos tik dalyvaujant šventose apeigose.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Kristaus Bažnyčia žemėje, atkurta šiomis paskutinėmis dienomis visų Dievo vaikų labui.
Liudiju, kad, jei „ateisime pas Kristų“ ir gyvensime kaip pastarųjų dienų šventieji, būsime palaiminti dar didesniu Jo meilės, džiaugsmo ir ramybės saiku. Kaip Nefis, mes taip pat galime atlikti tai, kas sunku, ir padėti kitiems taip daryti, nes žinome, kuo galime pasikliauti.18 Kristus – mūsų šviesa, mūsų gyvybė ir išgelbėjimas.19 Jėzaus Kristaus vardu, amen.