Melchizedeko kunigystė ir raktai
Bažnyčioje kunigystės įgaliojimas naudojamas kunigystės raktus turinčio kunigystės vadovo nurodymu.
Pasirinkau daugiau pakalbėti apie Dievo kunigystę, temą, kuria mums jau kalbėjo trys pasisakantieji, mus mokę, kaip kunigystė laimina moterų, merginų ir vaikinų gyvenimus.
Kunigystė – dieviška galia ir įgaliojimas, suteikti, kad būtų naudojami Dievo darbui visų Jo vaikų labui. Kunigystė nėra tie, kurie buvo įšventinti į kunigystės pareigybę, ar tie, kurie naudoja jos įgaliojimą. Kunigystę turintys vyrai nėra kunigystė. Nors neturėtume įšventintų vyrų vadinti kunigyste, tinkama juos vadinti kunigystės turėtojais.
Kunigystės galia egzistuoja tiek Bažnyčioje, tiek šeimos organizacijoje. Tačiau kunigystės galia ir įgaliojimas Bažnyčioje veikia kitaip nei šeimoje. Visa tai atitinka Viešpaties nustatytus principus. Dievo plano tikslas yra vesti Savo vaikus į amžinąjį gyvenimą. Žemiškosios šeimos tame plane yra būtinos. Bažnyčia yra tam, kad teiktų doktriną, apeigas ir įgaliojimą, būtinus šeimos santykiams išsaugoti amžinybėse. Taip šeimos organizacija ir Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra susijusios viena kitą stiprinančiu ryšiu. Kunigystės palaiminimai – pavyzdžiui, Evangelijos pilnatvė ir apeigos, kaip antai krikštas, patvirtinimas ir Šventosios Dvasios dovanos suteikimas, šventyklos endaumentas ir amžinoji santuoka, – vienodai prieinami vyrams ir moterims.1
Mes čia kalbame apie Evangelijos sugrąžinimo pradžioje sugrąžintą Melchizedeko kunigystę. Džozefą Smitą ir Oliverį Kauderį įšventino Petras, Jokūbas ir Jonas, kurie pasiskelbė „turin[tys] karalystės ir laikų pilnatvės evangelijos laikotarpio raktus“(Doktrinos ir Sandorų 128:20). Tie vyriausi apaštalai įgaliojimą gavo iš paties Gelbėtojo. Visi kiti kunigystės įgaliojimai ar pareigybės yra kaip priedas prie Melchizedeko kunigystės (žr. Doktrinos ir Sandorų 107:5), nes ji „turi pirmininkavimo teisę ir turi galią bei įgaliojimą visoms bažnyčios pareigybėms visais pasaulio amžiais“ (Doktrinos ir Sandorų 107:8).
Bažnyčioje aukštesniosios kunigystės, Melchizedeko kunigystės, įgaliojimas ir žemesniosios, arba Aarono, kunigystės įgaliojimas yra naudojami vadovaujant kunigijos vadovui, pavyzdžiui, vyskupui arba prezidentui, kuris turi tos kunigystės raktus. Kad suprastume kunigystės įgaliojimo naudojimą Bažnyčioje, turime suprasti kunigystės raktų principą.
Karalystės Melchizedeko kunigystės raktus suteikė Petras, Jokūbas ir Jonas, bet tai neužbaigė kunigystės raktų sugrąžinimo. Kai kurie kunigystės raktai buvo suteikti vėliau. Pašventinus pirmąją šio Evangelijos laikotarpio šventyklą Kertlande, Ohajuje, trys pranašai – Mozė, Elijas ir Elija – sugrąžino „šio evangelijos laikotarpio raktus“, įskaitant raktus, susijusius su Izraelio surinkimu ir Viešpaties šventyklų darbu (žr. Doktrinos ir Sandorų 110), kaip ką tik įtikinamai kalbėjo prezidentas Airingas.
Žinomiausias raktų veikimo pavyzdys yra kunigystės apeigų atlikimas. Apeigos – tai iškilmingas veiksmas, pažymintis sandorų sudarymą ir palaiminimo pažadą. Bažnyčioje visos apeigos atliekamos įgaliojus kunigijos vadovui, kuris turi tų apeigų raktus.
Dažniausiai apeigas atlieka į pareigybę kunigystėje įšventinti asmenys, veikiantys vadovaujant tam, kuris turi kunigystės raktus. Pavyzdžiui, įvairias Aarono kunigystės pareigybes užimantys asmenys sakramento apeigas atlieka vadovaujami vyskupo, kuris panaudoja turimus Aarono kunigystės raktus. Tas pats principas taikomas kunigystės apeigoms, per kurias šventykloje patarnauja moterys. Nors moterys neužima kunigystės pareigybių, jos šventas šventyklos apeigas atlieka įgaliotos šventyklos prezidento, kuris turi šventyklos apeigų raktus.
Kitas kunigystės įgaliojimo vadovaujant asmeniui, kuris turi raktus, pavyzdys, kai pašaukti mokyti Evangelijos vyrai ir moterys moko tiek savo apylinkės klasėse, tiek tarnaudami misijoje. Dar vienas pavyzdys yra tie, kurie užima vadovaujamus postus apylinkėje ir naudoja kunigystės įgaliojimą vadovaudami, kai vykdo savo pašaukimus, ir tai daro kunigystės vadovui, kuris turi raktus apylinkėje arba kuole, paskyrus ir vadovaujant. Taip kunigystės galia ir įgaliojimu yra naudojamasi ir mėgaujamasi Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje.2
Kunigystės įgaliojimas taip pat yra naudojamas ir jos palaiminimai įgyvendinami pastarųjų dienų šventųjų šeimose. Kalbėdamas apie šeimas, kalbu apie kunigystę turintį vyrą, susituokusį su moterimi, ir jų vaikus. Į šį apibūdinimą taip pat įeina įvairios idealių santykių išimtys, kurias sukelia mirtis arba skyrybos.
Principas, kad kunigystės įgaliojimas gali būti naudojamas tik vadovaujant asmeniui, turinčiam tos funkcijos raktus, yra pagrindas Bažnyčioje, tačiau netaikomas šeimoje. Pavyzdžiui, tėvas pirmininkauja ir naudoja kunigystę savo šeimoje turėdamas kunigystės įgaliojimą. Jam nereikia kunigystės raktus turinčio asmens nurodymo arba patvirtinimo, kad galėtų savo šeimoje atlikti įvairias pareigas. Į jas įeina patarimai savo šeimos nariams, šeimos susirinkimų vedimas, kunigystės palaiminimų teikimas žmonai ir vaikams arba gydymo palaiminimų teikimas šeimos nariams ir kitiems.3 Bažnyčios įgaliotiniai moko šeimos narius, bet nevadovauja tam, kaip kunigystės įgaliojimas naudojamas šeimoje.
Toks pat principas taikomas, kai tėvo nėra ir šeimai vadovauja motina. Ji pirmininkauja savo namuose ir prisideda prie kunigystės galios ir palaiminimų atnešimo į savo šeimą per savo endaumentą ir užantspaudavimą šventykloje. Nors ji nėra įgaliota suteikti kunigystės palaiminimus, kuriuos gali suteikti tik asmuo, užimantis tam tikrą kunigystės pareigybę, ji gali vykdyti visas kitas vadovavimo šeimai pareigas. Tai darydama ji naudoja kunigystės galią vaikų, kuriems ji pirmininkauja vadovaudama savo šeimai, labui.4
Jeigu tėvai išaukštintų savo kunigystę šeimoje, paremtų Bažnyčios misiją ne mažiau nei kitais savo daromais darbais. Melchizedeko kunigystę turintis tėvas turėtų naudoti turimą įgaliojimą „įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile“ (Doktrinos ir Sandorų 121:41). Toks aukštas standartas vykdant visus kunigystės įgaliojimus yra svarbiausias šeimoje. Melchizedeko kunigystę turintieji taip pat turėtų laikytis įsakymų, kad turėtų kunigystės galią suteikdami palaiminimus savo šeimos nariams. Jie turėtų puoselėti šeimos santykius taip, kad šeimos nariai norėtų prašyti jų palaiminimų. Gimdytojai turėtų skatinti, kad šeimoje būtų daugiau kunigystės palaiminimų.5
Šiuose konferencijos susirinkimuose, kai ieškome trumpalaikio prieglobsčio nuo žemiško susirūpinimo naikinančia pandemija, buvome mokomi didžių amžinybės principų. Raginu kiekvieną iš mūsų pasirūpinti, kad mūsų akis būtų „pašvęsta“ priimti tas amžinybės tiesas, kad visas kūnas „[būtų] pilnas šviesos“ (3 Nefio 13:22).
Biblijoje ir Mormono Knygoje aprašytuose pamoksluose minioms Gelbėtojas mokė, kad mirtingi kūnai gali būti pilni šviesos arba pilni tamsos. Mes, žinoma, norime būti pilni šviesos, ir mūsų Gelbėtojas mokė mus, kaip galime tai pasiekti. Turime klausytis žinių apie amžinybės tiesas. Kaip pavyzdį Jis panaudojo mūsų akį, per kurią į savo kūną priimame šviesą. Jei mūsų akis bus „pašvęsta“ – kitaip sakant, jei susitelksime į amžinos šviesos gavimą ir supratimą, – Jis paaiškino: „visas tavo kūnas bus pilnas šviesos“ (Mato 6:22; 3 Nefio 13:22). Bet jei mūsų „akis [bus] pikta“ – tai reiškia, jei ieškosime blogio ir priimsime jį į savo kūnus, – Jis perspėjo: „visas tavo kūnas bus pilnas tamsos“ (23 eil.). Kitaip sakant, ar šviesa, ar tamsa bus mūsų kūnuose, priklausys nuo to, kaip žiūrime į – arba priimame – amžinąsias tiesas, kurių esame mokomi.
Turime atsiliepti į Gelbėtojo kvietimą ieškoti ir prašyti, kad suprastume amžinybės tiesas. Jis pažada, kad mūsų Tėvas danguje kiekvieną nori mokyti tiesų, kurių jie ieško (žr. 3 Nefio 14:8). Jei to trokštame ir mūsų akis pašvęsta tai priimti, Gelbėtojas pažada, kad amžinybės tiesos bus atskleistos mums (žr. 3 Nefio 14:7–8).
Priešingai, Šėtonas labai nori sudrumsti mūsų mąstymą arba suklaidinti mus tokiais svarbiais klausimais kaip Dievo kunigystės veikimas. Gelbėtojas perspėjo apie tokius „netikr[us] pranaš[us], kurie ateina pas jus avies kailyje, bet viduje yra plėšrūs vilkai“ (3 Nefio 14:15). Jis davė mums šį testą, kad padėtų pasirinkti tiesą iš daugybės skirtingų mokymų, kurie gali suklaidinti mus: „Jūs pažinsite juos iš jų vaisių“ (3 Nefio 14:16). „Geras medis negali vesti pikto vaisiaus, nė sugedęs medis vesti gero vaisiaus“ (18 eil.). Todėl turime ieškoti tų principų, kurių esame mokomi, ir jų mokančių žmonių rezultatų – „vaisių“. Tai geriausias atsakymas į daugelį girdimų prieštaravimų dėl Bažnyčios, jos doktrinų, taisyklių ir vadovybės. Vadovaukitės šiuo testu, kurio mokė Gelbėtojas. Ieškokite vaisių, t. y. rezultatų.
Kai galvojame apie Evangelijos ir sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Bažnyčios vaisius, džiūgaujame tuo, kaip Bažnyčia per jos narių gyvenimą išsiplėtė nuo vietinių bendruomenių uolėtuose Vakaruose iki daugiau nei 16 milijonų narių, kurių dauguma gyvena už Jungtinių Valstijų ribų. Taip Bažnyčiai augant jautėme, kaip didėjo jos gebėjimas padėti savo nariams. Mes padedame laikytis įsakymų, atlikti pareigas mokyti sugrąžintosios Evangelijos, rinkti Izraelį ir visame pasaulyje statyti šventyklas.
Mums vadovauja pranašas prezidentas Raselas M. Nelsonas, kurio vadovavimą Viešpats panaudojo, kad pasiektų pažangą, kurią jautėme visą, ilgesnį nei dvejų metų, jo vadovavimo laikotarpį. Dabar būsime palaiminti galimybe klausytis prezidento Nelsono, kuris mokys mus, kaip toliau šiais sunkiais laikais siekti pažangos šioje sugrąžintoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje.
Liudiju apie tas tiesas ir kartu su jumis meldžiuosi dėl mūsų pranašo, kurio dabar klausysimės, Jėzaus Kristaus vardu, amen.