Vieningi vykdydami Dievo darbą
Veiksmingiausias būdas įgyvendinti savo dievišką potencialą yra dirbti drauge, gavus palaiminimą kunigystės galia ir įgaliojimu.
Brangios, nuostabios seserys ir broliai, džiaugiuosi būdama su jumis. Kad ir kur klausotės, siunčiu apkabinimus savo seserims ir nuoširdų rankos paspaudimą savo broliams. Dirbame Visagalio Dievo darbą.
Kai pagalvojame apie Adomą ir Ievą, dažnai pirmoji mintis kyla apie jų idilišką gyvenimą Edeno sode. Įsivaizduoju, kad oras ten visuomet būdavo tobulas: nei per karšta, nei per šalta, o skanių vaisių ir daržovių gausa buvo ranka pasiekiama, tad jie galėjo valgyti kada tik panorėję. Kadangi tai buvo naujas pasaulis, jiems daug kas buvo nežinoma, todėl kiekviena diena buvo įdomi stebint gyvūniją ir tyrinėjant nuostabią aplinką. Jiems taip pat buvo duoti įsakymai, kuriems turėjo paklusti. Jų požiūris į tuos nurodymus skyrėsi, dėl to pradžioje kilo šioks toks nerimas ir sąmyšis.1 Bet priėmę sprendimus, amžiams pakeitusius jų gyvenimą, jie išmoko bendradarbiauti ir tapo vieningi įgyvendindami Dievo jiems, ir visiems Jo vaikams, skirtus tikslus.
Dabar įsivaizduokite šią porą mirtingajame gyvenime. Jie turėjo darbuotis, kad gautų maisto, kai kurie gyvūnai juos laikė maistu, jie susidūrė su sunkumais, kuriuos buvo galima įveikti tik kartu tariantis ir meldžiantis. Įsivaizduoju, kad bent keletą kartų jų nuomonės dėl to, kaip įveikti tuos sunkumus, išsiskyrė. Tačiau per nuopuolį jie suprato, kad gyvybiškai svarbu būti vieningiems ir mylintiems. Apmokyti iš dieviškų šaltinių, jie sužinojo apie išgelbėjimo planą ir Jėzaus Kristaus Evangelijos, per kurią tas planas veikia, principus. Kadangi suprato, kad jų žemiškasis ir amžinasis tikslai tapatūs, jie rado pasitenkinimą ir sulaukė sėkmės mokydamiesi dirbti kartu su meile ir teisumu.
Susilaukę vaikų, Adomas ir Ieva savo šeimą mokė to, ką patys buvo sužinoję iš dangiškų pasiuntinių. Jie susitelkė, kad padėtų savo vaikams taip pat suprasti ir priimti principus, kurie galėtų padaryti juos laimingus šiame gyvenime ir paruoštų sugrįžti pas dangiškuosius tėvus po to, kai patobulės ir įrodys savo paklusnumą Dievui. Tai darydami Adomas ir Ieva išmoko vertinti vienas kito stiprybes ir vienas kitą parėmė amžinas pasekmes turinčiame darbe.2
Bėgant šimtmečiams, o vėliau ir tūkstantmečiams, vyrų ir moterų įkvėpto ir abipusiškai susijusio indėlio akivaizdumas tapo miglotas dėl klaidingų žinių ir tiesos neatitinkančio supratimo. Nuo tos nuostabios pradžios Edeno sode iki dabar priešininkui, bandančiam užkariauti mūsų sielas, gana gerai sekėsi siekti savo tikslo sukiršinti vyrus ir moteris. Liuciferis žino, kad jeigu sugebės suardyti tarp vyrų ir moterų vyraujančią vienybę, jei galės sukelti sąmyšį dėl to, ką manome apie savo dievišką vertę ir sandora prisiimtas pareigas, jam pasiseks sunaikinti šeimas – svarbius amžinybės vienetus.
Šėtonas skatina į ką nors lygiuotis norėdamas, kad jaustumės geresni arba prastesni, nuslėpdamas amžiną tiesą, kad vyrų ir moterų įgimti skirtumai yra duoti Dievo ir vienodai vertingi. Jis bandė sumenkinti moterų indėlį tiek šeimoje, tiek visuomenėje ir taip sumažinti jų pakylėjančią gėrio įtaką. Jo tikslas – kurstyti kovą dėl valdžios, o ne aukštinti išskirtinius indėlius vyrų ir moterų, papildančių vienas kitą ir įnešančių savo įnašą į vienybę.
Tad bėgant metams visame pasaulyje iš esmės dingo nuodugnus supratimas apie tarpusavyje susijusius, kaip numatyta Dievo, tačiau skirtingus vyrų ir moterų indėlius bei atsakomybes. Daugelyje visuomenių moterys tapo vyrų valios vykdytojomis, o ne petys į petį dirbančiomis partnerėmis, jų užsiėmimai buvo ribojami ir priskiriami tik siaurai sferai. Per tuos tamsiuosius amžius dvasinis tobulėjimas sulėtėjo iki begalybės; tiesą sakant, mažai dvasinės šviesos galėjo prasiskverbti į dominavimo tradicijose paskendusius protus ir širdis.
Ir tada „skaistesn[ė] už saulę“3 nušvito sugrąžintosios Evangelijos šviesa, kai Dievas Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus 1820-ųjų ankstyvą pavasarį šventoje giraitėje Niujorko valstijoje pasirodė berniukui Džozefui Smitui. Tas įvykis buvo iš dangaus išsiliejusių šiuolaikinių apreiškimų pradžia. Buvo atkurtas vienas pirmųjų pirmykštės Kristaus Bažnyčios pagrindų – Dievo kunigystės įgaliojimas. Tęsiantis sugrąžinimui, vyrai ir moterys pradėjo iš naujo suprasti bendradarbiavimo, kuriam šiame šventame darbe Jis suteikia įgaliojimą ir vadovauja, svarbą ir potencialą.
1842 m., kai tos jaunutėlaitės Bažnyčios moterys norėjo susiburti į oficialią grupę, padėsiančią darbe, prezidentas Džozefas Smitas pajuto įkvėpimą suburti jas „vadovaujant kunigijai pagal kunigijos modelį“4. Jis sakė: „Ir dabar Dievo vardu aš pasuku raktą jūsų labui, […] tai geresnių dienų pradžia.“5 Nuo tada, kai raktas buvo pasuktas, po truputį visame pasaulyje moterims pradėjo plėstis galimybės švietimo, politikos ir ekonomikos srityse.6
Ši naujoji moterims skirta Bažnyčios organizacija, Paramos bendrija, skyrėsi nuo kitų to meto moterų organizacijų, nes ją įsteigė pranašas, kuris turėdamas kunigystės įgaliojimą moterims suteikė galią, šventas pareigas ir oficialų statusą Bažnyčioje, o ne už jos ribų.7
Nuo pranašo Džozefo Smito laikų iki mūsų dienų tebevykstantis visų dalykų sugrąžinimas nušvietė, kodėl, padedant tiek vyrams, tiek moterims vykdyti jiems Dievo paskirtas atsakomybes, būtinas kunigystės įgaliojimas ir galia. Neseniai mus mokė, kad moterys, kurios į pašaukimą įšventinamos vadovaujant kunigystės raktus turinčiam asmeniui, savo pašaukimą atlieka kunigystės įgaliojimu.8
2019 m. spalį prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad šventykloje endaumentą gavusios moterys turi kunigystės galią savo gyvenime ir savo namuose, kai laikosi tų šventų su Dievu sudarytų sandorų.9 Jis paaiškino, kad „iš sudarytų kunigystės sandorų išplaukiančia Dievo galia apdovanotoms moterims dangūs yra tokie pat atviri, kaip ir kunigystę turintiems vyrams“. Jis kiekvieną seserį ragino: „Gausiai sem[kitės] Gelbėtojo galios, kad padėtumėte tiek savo šeimai, tiek ir kitiems jūsų mylimiems žmonėms.“10
Taigi, ką tai reiškia jums ir man? Kaip supratimas apie kunigystės įgaliojimą bei galią keičia mūsų gyvenimą? Vienas esminis dalykas: turime suprasti, kad moterims dirbant išvien su vyrais11 pasiekiame daug daugiau, nei dirbdami atskirai. Mūsų vaidmenys papildo vienas kitą, o ne konkuruoja. Nors moterys neįšventinamos į kunigystės pareigybes, kaip minėta anksčiau, jos laiminamos kunigystės galia, kai laikosi savo sandorų, o kai įšventinamos į pašaukimą, jos jį vykdo kunigystės įgaliojimu.
Vieną gražią rugpjūčio dieną Harmonyje, Pensilvanijos valstijoje, man teko privilegija drauge su prezidentu Raselu M. Nelsonu prisėsti atkurtuose Džozefo ir Emos Smitų namuose, netoli kurių šiomis pastarosiomis dienomis buvo sugrąžinta Aarono kunigystė. Mums šnekučiuojantis, prezidentas Nelsonas kalbėjo apie svarbų moterų vaidmenį sugrąžinime.
Prezidentas Nelsonas. „Atvykęs į šią vietovę, kur buvo sugrąžinta kunigystė, prisimenu vieną svarbiausių sugrąžinimo aspektų – moterų vaidmenį sugrąžinime.
Kas buvo raštininkas, kai Džozefas pradėjo versti Mormono Knygą? Tiesa, jis šiek tiek rašė, bet ne tiek daug. Jam padėjo Ema.
Tada prisimenu, kad Džozefas nuėjo melstis į giraitę netoli savo namų Palmyroje, Niujorko valstijoje. Kur jis nuėjo? Jis nuėjo į Šventąją giraitę. Kodėl jis ten nuėjo? Todėl, kad ten eidavo jo mama, kai norėdavo melstis.
Tai tik dviejų moterų svarbus vaidmuo sugrąžinant kunigystę ir atkuriant Bažnyčią. Neabejoju, kad galime sakyti, jog mūsų žmonos tokios pat svarbios šiandien, kokios svarbios buvo tos moterys anais laikais. Tikrai taip.“
Mes, kaip Ema, Liusi ir Džozefas, veikiame veiksmingiausiai, kai būname pasiryžę vieni iš kitų mokytis ir esame vieningi siekdami tikslo – tapti Jėzaus Kristaus mokiniais ir padėti pakeleiviams.
Esame mokomi, kad „kunigystė nesuskaičiuojamais būdais palaimina Dievo vaikų gyvenimą. […] Bažnytiniuose pašaukimuose, šventyklos apeigose, šeimos santykiuose ir nuolankioje asmeninėje tarnystėje pastarųjų dienų šventųjų moterys ir vyrai vadovaujasi kunigystės galia ir įgaliojimu. Ši vyrų ir moterų bendrystė vykdant Dievo darbą Jo galia yra per pranašą Džozefą Smitą sugrąžintos Jėzaus Kristaus Evangelijos šerdis.“12
Vienybė būtina dieviškame darbe, kurį turime privilegiją būti pašaukti dirbti, bet ji neatsiranda savaime. Tam reikia pastangų ir laiko išties tartis drauge, įsiklausyti vieniems į kitus, suprasti kito požiūrį ir dalytis patirtimi, tačiau šis procesas padeda priimti daugiau įkvėptų sprendimų. Vykdydami savo pareigas namuose ar Bažnyčioje, veiksmingiausiai savo dievišką potencialą realizuojame dirbdami drauge, palaiminti kunigystės galia ir įgaliojimu atlikti skirtingus, tačiau vienas kitą papildančius vaidmenis.
Kaip tokia partnerystė atrodo sandoras sudariusių moterų gyvenime šiandien? Pateiksiu vieną pavyzdį.
Elison ir Džono partnerystė buvo išskirtinė. Jie važiuodami tandemu (dviviečiu dviračiu), dalyvaudavo trumpų ir ilgų distancijų varžybose. Norėdami sėkmingai varžytis tokia priemone, abu ja važiuojantys asmenys turi važiuoti darniai. Jiems reikia tinkamu metu pasvirti ta pačia kryptimi. Nė vienas negali dominuoti, bet jiems reikia aiškiai susikalbėti ir kiekvienam atlikti savąją užduotį. Kapitonas, priekyje, kontroliuoja stabdžius ir nurodo, kada pakilti nuo sėdynės. Varovas, gale, turi susitelkti į tai, kas vyksta, ir būti pasiruošęs paspausti, jeigu jie šiek tiek atsilieka, arba minti lėčiau, jei prisiartina prie varžovų. Jie turi remti vienas kitą, kad išsiveržtų ir pasiektų savo tikslą.
Elison paaiškino: „Iš pradžių kapitono poziciją užimančiam žmogui reikėdavo sakyti „stojamės“, kai reikėdavo atsistoti, ir „stabdom“, kai reikėdavo nustoti minti. Po kurio laiko varovu buvęs žmogus pradėjo suprasti, kada kapitonas ruošėsi atsistoti arba stabdyti, ir nereikėdavo nieko sakyti. Mes išmokome suprasti, ką kitas daro, kada kitam sunku, ir [tada] perimdavome iniciatyvą. Visa esmė – pasitikėjimas ir bendradarbiavimas.“13
Džonas ir Elison buvo vieningi ne tik mindami dviratį, bet ir santuokoje. Vienas kitam troško laimės labiau nei sau; vienas kitame ieškojo to, kas gera, ir stengėsi savyje įveikti tai, kas nedžiugino. Jie pakaitomis vadovavo ir pakaitomis perimdavo daugiau pareigų, kai kitam bendražygiui tapdavo sunku. Kiekvienas vertino kito indėlį, o suvieniję savo talentus ir išgales rado geresnius sprendimus savo sunkumams įveikti. Jie išties vienas su kitu sutvirtinti per Kristaus meilę.
Dar harmoningiau dirbti pagal dievišką vieningo bendradarbiavimo modelį tampa ypač svarbu šiomis dienomis, kai mus supa nuostata „aš svarbiausias“. Moterys turi išskirtines dieviškas dovanas14 ir joms suteiktos išskirtinės pareigos, tačiau jos nėra svarbesnės ar menkesnės už vyrų dovanas ir pareigas. Visi žmonės sukurti ir reikalingi įgyvendinant Dangiškojo Tėvo planą kiekvienam Jo vaikui suteikti geriausią galimybę pasiekti savo dievišką potencialą.
Šiandien „mums reikia motinos Ievos drąsa ir įžvalga pasižyminčių moterų“15, kurios drauge su broliais vieningai vestų sielas pas Kristų.16 Vyrams reikia tapti tikrais partneriais, o ne manyti, kad jiems vieniems priklauso visa atsakomybė, arba dėtis partneriais, kai moterys atlieka didžiąją darbo dalį. Moterims reikia ryžtingiau žengti pirmyn ir „užim[ti] savo teisėtą ir reikalingą vietą“17 kaip bendražygėms, ir nemanyti, kad joms viską reikia pačioms padaryti arba kad reikia laukti, kol kas nors pasakys, ką daryti.18
Moterų laikymas gyvybiškai svarbiomis dalyvėmis nesusijęs su lygybės kūrimu, greičiau su doktrinos tiesos supratimu. Užuot kūrę programą, kaip to pasiekti, galime aktyviai darbuotis brangindami moteris taip, kaip tai daro Dievas: kaip svarbias partneres išgelbėjimo ir išaukštinimo darbe.
Ar esame tam pasiruošę? Ar stengsimės įveikti kultūrų primestą šališkumą ir vietoj jo priimsime dieviškus modelius ir praktikas, paremtas pamatine doktrina? Prezidentas Raselas M. Nelsonas ragina mus „ranka rankon dalyvau[ti] šiame šventame darbe […], kad padė[tume] paruošti pasaulį antrajam Viešpaties atėjimui“19. Tai darydami išmoksime vertinti kiekvieno asmeninį indėlį ir veiksmingiau vykdysime savo dieviškus pašaukimus. Jausime didesnį džiaugsmą nei kada nors anksčiau.
Kiekvienas nuspręskime vienytis Viešpaties įkvėptu būdu, kad padėtume Jo darbui eiti į priekį. Mūsų mylimo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.