Jis eina pirma jūsų
Viešpats vadovauja Savo Evangelijos ir Savo Bažnyčios Sugrąžinimui. Jis tobulai žino ateitį. Jis kviečia jus į darbą.
Mano mylimi broliai ir seserys, esu dėkingas, kad galiu būti su jumis šioje visuotinėje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios konferencijoje. Kviesdamas apmąstyti, kaip Viešpaties Bažnyčios atkūrimas šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje yra palaiminęs mus ir mūsų artimuosius, prezidentas Raselas M. Nelsonas pažadėjo, kad mūsų patyrimai bus ne tik įsimintini, bet ir neužmirštami.
Mano patyrimai tikrai įsimintini. Esu tikras, kad ir jūsų. Ar jie bus neužmirštami, priklausys nuo kiekvieno iš mūsų. Man tai svarbu, nes ruošimasis šiai konferencijai mane pakeitė taip, kad panorau, jog tai liktų ilgam. Leiskite paaiškinti.
Ruošdamasis skaičiau apie vieną Sugrąžinimo įvykį. Daug kartų esu skaitęs apie tą įvykį ir man tai atrodė lyg paprasčiausia ataskaita apie vieną susirinkimą, kuriame dalyvavo Sugrąžinimo pranašas Džozefas Smitas. Tačiau šį kartą tame pasakojime pamačiau, kaip Viešpats Savo Bažnyčioje vadovauja mums – Savo mokiniams. Pamačiau, ką mums, mirtingiesiems, reiškia būti vadovaujamiems pasaulio Gelbėtojo, Kūrėjo, kuris žino viską: kas buvo, yra ir bus. Jis moko mus ir veda žingsnis po žingsnio, be jokios prievartos.
Tas mano minėtas susirinkimas tapo lemiamu Sugrąžinimo įvykiu. Tai įvyko per šabo dienos susirinkimą, 1836 m. balandžio 3-iąją, Ohajuje esančioje Kertlando šventykloje, nuo kurios pašventinimo tepraėjo vos savaitė. Šį didingą pasaulio istorijos įvykį Džozefas Smitas užrašė paprastais žodžiais. Beveik visas jo pasakojimas užrašytas Doktrinos ir Sandorų 110 skyriuje:
„Po vidurdienio aš padėjau kitiems prezidentams išdalinti Bažnyčiai Viešpaties vakarienę, priimdamas ją iš Dvylikos, kurių privilegija tą dieną buvo tarnauti prie šventojo stalo. Atlikęs šią tarnystę savo broliams, nuėjau į sakyklą, uždangoms esant nuleistoms, ir su Oliveriu Kauderiu atsiklaupiau iškilmingoje ir tylioje maldoje. Kai pakilome po maldos, abiem mums buvo atvertas toks regėjimas.“1
„Uždanga buvo nuimta nuo mūsų protų, ir mūsų supratimo akys buvo atvertos.
Prieš save išvydome Viešpatį, stovintį ant sakyklos turėklo; ir po jo kojomis buvo gryno aukso grindinys, tarsi gintaro spalvos.
Jo akys buvo tarsi ugnies liepsna; jo galvos plaukai buvo balti tarsi tyras sniegas; jo veidas spindėjo skaisčiau už saulę; ir jo balsas buvo lyg didžių vandenų šniokštimas, būtent Jehovos balsas, sakantis:
Aš esu pirmasis ir paskutinysis; aš esu tas, kuris gyvena, aš esu tas, kuris buvo nužudytas; aš esu jūsų užtarėjas pas Tėvą.
Štai, jums atleistos jūsų nuodėmės; jūs esate švarūs prieš mane; todėl pakelkite galvas ir džiūgaukite.
Tedžiūgauja jūsų brolių širdys, ir tedžiūgauja širdys visų mano žmonių, kurie visomis savo išgalėmis statė šiuos namus mano vardui.
Nes štai, aš priėmiau šiuos namus, ir čia bus mano vardas; ir šituose namuose aš apsireikšiu gailestingas savo žmonėms.
Taip, aš pasirodysiu savo tarnams ir kalbėsiu jiems savo paties balsu, jei mano žmonės laikysis mano įsakymų ir nesuterš šių šventų namų.
Taip, tūkstančių ir dešimčių tūkstančių širdys didžiai džiūgaus dėl palaiminimų, kurie bus išlieti, ir apdovanojimo, kuriuo mano tarnai buvo apdovanoti šiuose namuose.
Ir garsas apie šiuos namus pasklis į svetimas šalis, ir tai – pradžia palaiminimo, kuris bus išlietas ant mano žmonių galvų. Būtent taip. Amen.
Po to, kai šis regėjimas užsivėrė, mums vėl buvo atverti dangūs; ir priešais mus pasirodė Mozė, ir įteikė mums raktus surinkti Izraelį iš keturių žemės dalių ir atvesti dešimt genčių iš šiaurinės žemės.
Po šito pasirodė Elijas ir pavedė Abraomo evangelijos laikotarpį, sakydamas, kad per mus ir mūsų sėklą bus palaimintos visos kartos po mūsų.
Po to, kai šis regėjimas užsivėrė, mus pagavo kitas didis ir šlovingas regėjimas; nes prieš mus stojo pranašas Elija, kuris buvo paimtas į dangų neragavęs mirties, ir tarė:
Štai, visiškai suėjo laikas, apie kurį kalbėjo Malachijo burna – kad prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai turi būti atsiųstas jis [Elija],
kad atgręžtų tėvų širdis į vaikus ir vaikų – į tėvus, kad visa žemė nebūtų ištikta prakeiksmu, –
todėl šio evangelijos laikotarpio raktai įteikti į jūsų rankas; ir iš to jūs galite žinoti, kad ta didi ir baisi Viešpaties diena arti, būtent prie durų.“2
Taigi, šį pasakojimą esu skaitęs daugybę kartų. Šventoji Dvasia yra man paliudijusi, jog šis pasakojimas tiesa. Bet kai studijavau ir ruošiausi šiai konferencijai, dar aiškiau pamačiau, kaip smulkmeniškai Viešpaties galia veda Jo mokinius Jo darbe.
Likus septyneriems metams iki to, kai Mozė Džozefui Kertlando šventykloje perdavė Izraelio surinkimo raktus, Džozefas iš antraštinio Mormono Knygos puslapio sužinojo, kad jos paskirtis yra „parodyti Izraelio namų likučiui, […] kad jie žinotų Viešpaties sandoras, jog jie nėra atmesti amžinai“. 1831 m. Džozefui Viešpats pasakė, kad Izraelio surinkimas prasidės Kertlande „ir iš ten [iš Kertlando] tie, kuriuos noriu pasiųsti, keliaus tarp visų tautų, […] nes Izraelis bus išgelbėtas, ir aš vesiu juos“3.
Izraelio surinkimui reikėjo misionierių, tad Viešpats įkvėpė Savo vadovus mokyti Dvyliką – mūsų pirmuosius misionierius: „Atminkite, kad į kitas tautas nevyksite tol, kol negausite savo endaumento.“4
Atrodo, kad Kertlando šventykla Viešpaties pažingsniniame plane buvo svarbi bent dėl dviejų priežasčių: pirma, kad galėtų sugrąžinti Izraelio surinkimo raktus, Mozė laukė šventyklos statybų pabaigos. Ir antra, prezidentas Džozefas Fildingas Smitas mokė, kad „Viešpats įsakė šventiesiems pastatyti šventyklą [Kertlando šventyklą], kurioje Jis galėtų apreikšti įgaliojimo raktus ir kurioje apaštalai galėtų gauti endaumentą ir pasiruošti paskutinį kartą genėti Jo vynuogyną“5. Ir nors Kertlando šventykloje vykę endaumentai buvo ne tokie, kaip šiomis dienomis, tačiau išpildant pranašystę ten buvo pradėtos vykdyti pirmosios paruošiamosios šventyklos apeigos, o taip pat ten vyko dvasinių pasireiškimų išsiliejimas, kuris pašauktuosius į misijas apginkluodavo pažadėtu endaumentu – „galia iš aukštybių“6, dėl ko prasidėjo didysis surinkimas per misionierišką tarnystę.
Kai Izraelio surinkimo raktai buvo perduoti Džozefui, Viešpats pranašą įkvėpė Dvylikos narius pasiųsti į misijas. Studijuojant man pasidarė aišku, kad Viešpats smulkmeniškai paruošė kelią Dvylikai vykti į misijas užsienyje, kur žmonės buvo ruošiami jais patikėti ir juos palaikyti. Laikui bėgant, į Viešpaties atkurtąją Bažnyčią per juos buvo atvesti tūkstančiai.
Pagal mūsų duomenis, manoma, kad per dvi Dvylikos misijas Britų salose pasikrikštijo nuo 7500 iki 8000 žmonių. Tai paklojo pamatus misionieriškam darbui Europoje. Iki XIX a. pabaigos į Ameriką susirinko apie 90000 žmonių, dauguma kurių buvo iš Britų salų ir Skandinavijos.7 Viešpats įkvėpė Džozefą ir tuos ištikimus misionierius, išvykusius darbuotis ir nuimti tokį derlių, kuris jiems tuo metu turėjo atrodyti neįmanomas. Tačiau dėl Viešpaties tobulo įžvalgumo ir paruošimo visa tai tapo įmanoma.
Prisiminkime tą iš pažiūros paprastą ir beveik poetišką kalbą iš Doktrinos ir Sandorų 110 skyriaus:
„Štai, visiškai suėjo laikas, apie kurį kalbėjo Malachijo burna – kad prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai turi būti atsiųstas jis [Elija],
kad atgręžtų tėvų širdis į vaikus ir vaikų – į tėvus, kad visa žemė nebūtų ištikta prakeiksmu, –
todėl šio evangelijos laikotarpio raktai įteikti į jūsų rankas; ir iš to jūs galite žinoti, kad ta didi ir baisi Viešpaties diena arti, būtent prie durų.“8
Liudiju, kad Viešpats matė tolimą ateitį ir tai, kaip Jis mums padės pasiekti Jo tikslus paskutinėmis dienomis.
Prieš daugelį metų, tarnaujant Pirmininkaujančiojoje Vyskupijoje, man buvo pavesta prižiūrėti projektavimo ir vystymo grupę, kuri sukūrė tai, ką pavadinome „FamilySearch“. Kiek atsargiai sakau „prižiūrėjau“, o ne „vadovavau“. Daugybė puikių žmonių paliko perspektyvias darbovietes ir atėjo kurti tai, ko norėjo Viešpats.
Pirmoji Prezidentūra nustatė tikslą sumažinti apeigų pasikartojimą. Didžiausią susirūpinimą jiems kėlė tai, jog negalėdavome žinoti, ar konkretaus asmens apeigos jau buvo atliktos. Ištisus metus – bent jau man taip atrodė – Pirmoji Prezidentūra manęs vis klausinėdavo: „Kada tai padarysite?“
Dėl maldos, stropumo ir labai gabių žmonių pasiaukojimo užduotis buvo įvykdyta. Ji buvo įvykdyta žingsnis po žingsnio. Pirmiausia programą „FamilySearch“ reikėjo pritaikyti žmonėms, kuriems naudojimasis kompiuteriu kėlė nepatogumų. Buvo daugiau pakeitimų, jų bus dar daugiau, nes vos radę vienos įkvėptos problemos sprendimą, atveriame duris kitam apreiškimui apie kokius nors pažangius dalykus – tiek pat svarbius, bet dar neregėtus. Net ir šiandien „FamilySearch“ tampa tuo, ko iš dalies Viešpačiui reikėjo dėl Jo Sugrąžinimo – ir ne tik siekiant išvengti pakartotinių apeigų.
Viešpats leido mums atlikti įvairių patobulinimų, padedančių žmonėms artimiau pažinti ir net pamilti savo protėvius, ir už juos atlikti šventyklos apeigas. Viešpats tikrai žinojo, kad dabar bus taip, jog jauni žmonės taps kompiuterinio raštingumo mokytojais savo tėvams ir apylinkės nariams. Visiems ši tarnystė yra suteikusi daug džiaugsmo.
Elijos dvasia keičia tiek jaunų, tiek ir pagyvenusių, vaikų ir tėvų, anūkų ir senelių širdis. Šventyklos su džiaugsmu greitai vėl registruos į krikštus ir kitas šventas apeigas. Didėja troškimas tarnauti savo protėviams ir stiprėja tėvų ryšys su savo vaikais.
Viešpats visa tai buvo numatęs. Jis tai buvo suplanavęs, žingsnis po žingsnio, kaip ir kitus pakeitimus Savo Bažnyčioje. Jis paruošė ištikimus žmones, kurie pasirinko gerai atlikti sudėtingus dalykus. Jis visuomet su meile ir kantrybe padėjo mums mokytis „eilutė po eilutės, priesakas po priesako, čia truputį ir ten truputį“9. Jis tvirtai laikosi Savo ketinimų tvarkaraščio ir eiliškumo, bet patikina, kad pasiaukojimas dažnai atneš tokius besitęsiančius palaiminimus, kokių nebuvome numatę.
Užbaigsiu išreikšdamas savo dėkingumą Viešpačiui, kuris prezidentą Nelsoną įkvėpė pakviesti mane pasiaukoti ir pasiruošti šiai konferencijai. Kiekviena mano pasiruošimo valanda ir malda man buvo tikra palaima.
Visus, besiklausančius šios kalbos ar skaitančius šiuos žodžius, kviečiu tikėti, kad Viešpats vadovauja Savo Evangelijos Sugrąžinimui ir Savo Bažnyčiai. Jis eina pirma mūsų. Jis tobulai žino ateitį. Jis kviečia jus į darbą. Jis prisijungia jame prie jūsų. Jis yra paruošęs jūsų tarnystės planą. Net aukodamiesi jausite džiaugsmą, padėdami kitiems pakilti ir ruoštis Jo atėjimui.
Aš liudiju jums, kad Dievas Tėvas gyvas. Jėzus yra Kristus. Tai yra Jo Bažnyčia. Jis pažįsta ir myli jus. Jis veda jus. Jis yra jums paruošęs kelią. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.