Tikėjimo maldos
Melsdamiesi su tikėjimu, tampame gyvybiškai svarbia dalimi Viešpaties darbo, per kurį Jis ruošia pasaulį Savo antrajam atėjimui.
Pildosi šios visuotinės konferencijos pirmosios sesijos pradžioje sukalbėta vyresniojo Meinso malda. Mus įkvėpė nuostabios žinios ir graži muzika. Jau pradeda pildytis prezidento Raselo M. Nelsono pažadas, kad ši konferencija bus įsimintina.
Prezidentas Nelsonas šiuos metus paskelbė „dušimtosiomis metinėmis, per kurias minime Dievo Tėvo ir Jo Mylimojo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, pasirodymą regėjime Džozefui Smitui“. Prezidentas Nelsonas mus pakvietė asmeniškai ruoštis šiai istorinei konferencijai, kurioje, kaip jis sakė, metinių minėjimas bus „lemiamas Bažnyčios istorijos momentas, tad jūsų indėlis yra lemiamas“1.
Jūs, kaip ir aš, klausydamiesi jo žinios turbūt savęs paklausėte: „Kokia prasme mano indėlis yra lemiamas?“ Galbūt skaitėte ir meldėtės dėl Sugrąžinimo įvykių. Galbūt daugiau nei įprastai skaitėte pasakojimus apie tuos kelis kartus, kai Dievas Tėvas pristatė Savo Mylimąjį Sūnų. Galbūt skaitėte apie atvejus, kai Gelbėtojas prabilo mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams. Aš dariau visa tai ir dar daugiau.
Skaitydamas radau nuorodų apie Dievo kunigystę ir Evangelijos laikotarpių atidarymą. Nuolankumo man įkvėpė supratimas, kad mano ruošimasis šiai konferencijai tapo lemiamu mano asmeninės istorijos momentu. Pajutau, kaip keičiasi mano širdis. Iš naujo pajutau dėkingumą. Pasijutau kupinas džiaugsmo, kad galiu būti pakviestas dalyvauti šioje tebevykstančio Sugrąžinimo šventėje.
Įsivaizduoju, kad ir kiti dėl savo kruopštaus ruošimosi jaučia didesnį džiaugsmą, optimizmą ir pasiryžimą tarnauti atliekant bet kurį Viešpačiui reikalingą pašaukimą.
Mūsų pagerbiami nepaprasti įvykiai tapo pradžia išpranašauto paskutinio Evangelijos laikotarpio, per kurį Viešpats Savo Bažnyčią, Savo liaudį ir besivadinančius Jo vardu ruošia Jį sutikti. Mums ruošiantis Jo atėjimui, kiekvieną iš mūsų Jis pakylės tam, kad galėtume atlaikyti tokius dvasinius iššūkius ir galimybes, kokių dar neregėjo šio pasaulio istorija.
1840 m. rugsėjį pranašas Džozefas Smitas ir jo patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje paskelbė: „Viešpaties darbas šiomis paskutinėmis dienomis yra didžiulės reikšmės ir beveik nesuvokiamas mirtingiesiems. Jo šlovės yra neapsakomos, o Jo didybė nepranokstama. Ši tema įkvėpdavo pranašus ir teisius vyrus kiekvienoje kartoje nuo pasaulio sukūrimo laikų iki pat šių dienų; ir tai iš tiesų laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpis, kada viskas, kas yra Kristuje Jėzuje, tiek danguje, tiek žemėje, bus surinkta į viena Jame ir kada bus atkurta viskas, apie ką kalbėjo visi šventi pranašai nuo pasaulio pradžios; nes jo metu šlovingai išsipildys protėviams duoti pažadai, o tai lydės didingi, šlovingi ir stulbinantys Aukščiausiojo galios pasireiškimai.“
Ir dar jie skelbė: „Mes nusiteikę eiti pirmyn ir suvienyti savo jėgas karalystės statybai bei kunigystės stiprinimui iki jų tobulos ir šlovingos būsenos. Darbas, kurį būtina atlikti paskutiniais laikais, yra nepaprastai svarbus ir pareikalaus šventųjų energijos, įgūdžių, gabumų bei sugebėjimų, kad galėtų riedėti pirmyn taip šlovingai ir didingai, kaip jį aprašė pranašas [Danielius] [žr. Danieliaus 2:34–35; 44–45]; o todėl tokiems didžiuliams ir didingiems darbams atlikti reikės visiško šventųjų susitelkimo.“2
Dar daug kas nėra apreikšta apie tai, ką skleidžiantis Sugrąžinimui turėsime daryti ir kada tai turėsime daryti. Tačiau net tomis ankstyvosiomis dienomis Pirmoji Prezidentūra jau iš dalies matė, koks platus ir intensyvus Viešpaties darbas laukia mūsų. Štai keli pavyzdžiai to, kas, mūsų žiniomis, turės įvykti:
Savo šventųjų padedamas Viešpats „kiekvienai tautai, giminei, liežuviui ir liaudžiai“3 pasiūlys Savosios Evangelijos dovaną. Technologijos ir stebuklai toliau atliks savo dalį, kaip ir pavieniai „žmonių žvejai“4, tarnaujantys su galia ir augančiu tikėjimu.
Mes, kaip žmonės, tapsime vieningesni gausėjant konfliktų. Mes būsime surinkti į dvasiškai stiprias grupes ir šeimas, kupinas Evangelijos šviesos.
Net netikintis pasaulis pripažins Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią ir atkreips dėmesį į joje esančią Dievo galią. Ištikimi ir drąsūs mokiniai be baimės, nuolankiai ir atvirai savo kasdieniniu gyvenimu prisiims Kristaus vardą.
Kaip tada kiekvienas iš mūsų galėsime dalyvauti tokio masto ir didingumo darbe? Prezidentas Nelsonas yra mus mokęs, kaip auginti dvasinę jėgą. Jei atgailą priimame lyg džiugią galimybę dėl mūsų augančio tikėjimo, jog Jėzus yra Kristus, jei suprantame ir tikime, kad Dangiškasis Tėvas girdi kiekvieną mūsų maldą, jei stengiamės paklusti ir laikytis įsakymų, tai didėja mūsų galia gauti nuolatinį apreiškimą. Šventoji Dvasia gali būti mūsų nuolatinė bendražygė. Šviesos pojūtis su mumis liks net tada, kai mus supantis pasaulis vis tamsės.
Džozefas Smitas yra tokios dvasinės jėgos auginimo pavyzdys. Jis parodė, kad tikėjimo malda yra raktas į apreiškimą iš Dievo. Jis meldėsi tikėdamas, kad Dievas Tėvas atsakys į jo maldą. Jis meldėsi tikėdamas, kad tik per Jėzų Kristų gali būti išlaisvintas iš kaltės jausmo dėl savo nuodėmių. Jis meldėsi tikėdamas, jog turi rasti tikrąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią, kad gautų tą atleidimą.
Savo pranašiškos tarnystės metu Džozefas Smitas per tikėjimo maldas gaudavo nuolatinį apreiškimą. Pasitikdami šių dienų ir ateities iššūkius mes irgi turime sekti tokiu pavyzdžiu. Prezidentas Brigamas Jangas pasakė: „Nežinau jokio kito būdo pastarųjų dienų šventiesiems, kaip kiekvienu savo iškvėpimu melsti Dievo, kad Jis padėtų ir nukreiptų savo liaudį.“5
Tad mūsų kasdieninis gyvenimas turėtų būti apibūdinamas šiais sakramento maldos žodžiais: „Visuomet jį atminti.“ „Jį“ reiškia Jėzų Kristų. O tolesni žodžiai „ir laikytis jo įsakymų“ paaiškina, ką mums reiškia „jį atminti“6. Visuomet atmindami Jėzų Kristų tylioje maldoje galėtume paklausti: „Ką Jis norėtų, kad daryčiau?“
Tokia malda, sukalbėta su tikėjimu į Jėzų Kristų, pradėjo šį paskutinį Evangelijos laikotarpį. Ir ji taps neatsiejama dalimi kiekvieno iš mūsų, norinčio prisidėti prie šio besitęsiančio Evangelijos laikotarpio skleidimosi. Aš, kaip ir jūs, esu matęs nuostabių tokios maldos pavyzdžių.
Pirmasis – Džozefas Smitas. Vaikiško tikėjimo vedamas jis paklausė Viešpaties, ką turi daryti. Atsakymas pakeitė visą pasaulio istoriją.
Asmeniškai man svarbi pamoka ateina per Džozefo reakciją į Šėtono puolimą, kai Džozefas atsiklaupė melstis.
Iš savo patirties žinau, kad Šėtonas ir jo tarnai bando mums įteigti, jog melstis neturėtume. Kai įtempęs visas jėgas Džozefas šaukėsi Dievo pagalbos, kad išlaisvintų iš sukaustyti bandančios galios, į jo pagalbos maldavimą buvo atsakyta ir pasirodė Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus.
Šėtonas nuožmiai bandė sutrukdyti pradėti Sugrąžinimą todėl, kad Džozefo malda buvo labai svarbi. Jūs ir aš šiame tebevykstančiame Sugrąžinime atliksime mažesnį vaidmenį. Tačiau Sugrąžinimo priešininkas stengsis nutraukti mūsų maldas. Mūsų apsisprendimą gali sustiprinti Džozefo tikėjimo ir ryžto pavyzdys. Tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl savo maldose Dangiškajam Tėvui dėkoju už pranašą Džozefą.
Mormono Knygoje aprašytas Enosas yra dar vienas tikėjimo maldos pavyzdys man, kai stengiuosi atlikti savo vaidmenį šiame tebevykstančiame Sugrąžinime. Kad ir koks būtų jūsų vaidmuo, jūs irgi galite jį laikyti savo asmeniniu mokytoju.
Enosas, kaip ir Džozefas, meldėsi su tikėjimu. Tai, kas nutiko, jis nupasakojo taip:
„Ir mano siela alko; ir aš atsiklaupiau priešais savo Sutvėrėją, ir šaukiausi jo, karštai melsdamas ir prašydamas dėl savo sielos; ir ištisą dieną šaukiausi jo; taip, ir kai atėjo naktis, aš vis dar kėliau aukštyn savo balsą, tad jis pasiekė dangus.
Ir atėjo man balsas, sakantis: Enosai, tavo nuodėmės tau atleistos, ir tu būsi palaimintas.
Ir aš, Enosas, žinojau, kad Dievas negalėjo pameluoti; tad mano kaltė buvo nušluota.
Ir aš tariau: Viešpatie, kaip tai padaryta?
Ir jis tarė man: Dėl tavo tikėjimo Kristumi, kurio tu niekada prieš tai nei matei, nei girdėjai. Ir daug metų praeis, kol jis apreikš save kūne; todėl štai, tavo tikėjimas padarė tave sveiką.“7
Mane palaiminusi pamoka slypi šiuose žodžiuose: „Dėl tavo tikėjimo Kristumi, kurio tu niekada prieš tai nei matei, nei girdėjai.“
Vedamas tikėjimo Kristumi Džozefas nuėjo į giraitę. To paties tikėjimo vedamas jis meldė išlaisvinti jį iš Šėtono galių. Tėvo ir Sūnaus jis dar nebuvo matęs, tačiau meldėsi su tikėjimu iš visų širdies jėgų.
Enoso patyrimas mane pamokė tos pačios vertingos pamokos. Kai meldžiuosi, Gelbėtojas tampa manuoju užtarėju pas Tėvą ir galiu jausti, kad mano malda pasiekia dangų. Ateina atsakymai. Gaunu palaiminimus. Net ir sunkiais laikais galima jausti ramybę ir džiaugsmą.
Prisimenu, kai dar buvau visai naujas Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, atsiklaupiau melstis kartu su vyresniuoju Deividu B. Heitu. Jam buvo maždaug tiek pat metų, kiek man dabar, ir jis susidūrė su tais pačiais iššūkiais, kaip ir aš pats dabar. Prisimenu jo balsą, kai jis meldėsi. Aš neatsimerkiau pažiūrėti, bet balsas man skambėjo taip, lyg jis būtų šypsojęsis. Į Dangiškąjį Tėvą jis kreipėsi su džiugesiu balse.
Galėjau girdėti jo laimę, kai ištarė: „Jėzaus Kristaus vardu.“ Man tai nuskambėjo taip, lyg vyresnysis Heitas tą akimirką būtų jautęs, kad Gelbėtojas patvirtina žinią, dėl kurios jis meldėsi Tėvui. Buvau tikras, kad tai buvo priimta su šypsena.
Mūsų gebėjimas kuo svariau prisidėti prie nuostabaus tebevykstančio Sugrąžinimo augs kartu su mūsų augančiu tikėjimu, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas, o Dangiškasis Tėvas yra mūsų mylintis Tėvas. Melsdamiesi su tikėjimu, tampame gyvybiškai svarbia dalimi Viešpaties darbo, per kurį Jis ruošia pasaulį Savo antrajam atėjimui. Meldžiu, kad visi rastume džiaugsmą šiame darbe, kurį atlikti Jis kviečia kiekvieną iš mūsų.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra gyvas. Čia yra Jo Bažnyčia ir karalystė žemėje. Džozefas Smitas yra Sugrąžinimo pranašas. Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra dabartinis Viešpaties pranašas žemėje. Jis turi visus Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje esančius kunigystės raktus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.