Mormono Knygos išėjimas
Istoriniai faktai ir Mormono Knygos ypatingieji liudytojai liudija, kad jos išėjimas buvo tikrai stebuklingas.
Vieną kartą, susitikęs su Bažnyčios vyresniaisiais, pranašas Džozefas Smitas pareiškė: „Atimkite Mormono Knygą bei apreiškimus ir kur tada mūsų religija? Jos nebeliktų.“1 Mano brangūs broliai ir seserys, po Pirmojo regėjimo įvykęs stebuklingas Mormono Knygos išėjimas yra antrasis esminis Jėzaus Kristaus Evangelijos Sugrąžinimo įgyvendinimo etapas šiame Evangelijos laikotarpyje. Mormono Knyga liudija apie Dievo meilę Savo vaikams, apie Viešpaties Jėzaus Kristaus nesavanaudišką ir dievišką apmokančiąją auką ir apie Jo vainikuojančią tarnystę tarp nefitų netrukus po Prisikėlimo.2 Ji taip pat liudija, kad per Jo pastarųjų dienų darbą Izraelio namų likutis turės tapti viena ir kad jis nėra atmestas amžinai.3
Studijuodami, kaip šiomis pastarosiomis dienomis buvo išleista ši šventa Raštų knyga, imame suvokti, kad visas šis darbas buvo kupinas stebuklų – nuo pranašo Džozefo iš šventojo angelo gautų aukso plokštelių iki jos išvertimo „Dievo dovanos ir galios“4 dėka, išsaugojimo ir išspausdinimo padedant Viešpačiui.
Mormono Knygos išėjimas prasidėjo žymiai anksčiau, nei Džozefas Smitas iš angelo Moronio rankų gavo aukso plokšteles. Senovės pranašai pranašavo apie šios šventos knygos išėjimą mūsų dienomis.5 Izaijas minėjo, kad, pasirodžius „užantspauduotai knygai“, žmonės ims ginčytis dėl Dievo žodžio. Dėl šios priežasties Dievas pradės vykdyti Savo „nuostabųjį darbą“, kurio metu „jų išminčių išmintis pranyks, gudriųjų sumanumas pražus“, o „romieji dar labiau džiaugsis Viešpačiu ir beturčiai – Izraelio Šventuoju“6. Ezekielis kalbėjo, kad Judo lazda (Biblija) ir Efraimo lazda (Mormono Knyga) susijungs į viena. Tiek Ezekielis (Senajame Testamente), tiek Lehis (Mormono Knygoje) pažymi, kad „suaugusios daiktan“ jos ims pergalėti klaidingas doktrinas, įtvirtins taiką ir mus ves į sandorų pažinimą.7
Dėl nuoširdžių Džozefo maldų 1823 m. rugsėjo 21 d. vakarą, praėjus trejiems su puse metų po Pirmojo regėjimo, pas jį tris kartus apsilankė angelas Moronis, paskutinis senovės Amerikoje gyvenusių nefitų pranašas. Per visą tą naktį trukusius apsilankymus Moronis Džozefui papasakojo, kad Dievas jam yra numatęs nuostabų darbą – pasauliui išversti ir išleisti įkvėptus Amerikos žemyne gyvenusių senovės pranašų žodžius.8 Kitą dieną Džozefas nuėjo į netoli jo namų esančią vietą, kurioje prieš daugelį šimtmečių savo gyvenimo pabaigoje Moronis užkasė plokšteles. Ten Džozefas vėl išvydo Moronį, kuris jam nurodė ruoštis ateityje gauti plokšteles.
Kiekvieną ketverių po to ėjusių metų rugsėjo 22-ąją dieną Džozefas iš Moronio gaudavo papildomų nurodymų, kaip pastarosiomis dienomis bus valdoma Viešpaties karalystė. Džozefui ruoštis padėjo ir kiti Dievo pasiųsti angelai, ir visa tai prisidėjo prie šiame Evangelijos laikotarpyje prasidėjusių įvykių didingumo ir šlovingumo.9
1827 m. įvykusi jo santuoka su Ema Heil buvo to pasiruošimo dalis. Ema atliko svarbų vaidmenį padėdama pranašui per visą jo gyvenimą ir tarnystę. Tiesą sakant, 1827 m. rugsėjį ji palydėjo Džozefą iki kalvos, kur buvo paslėptos plokštelės, ir laukė, kol angelas Moronis į Džozefo rankas perduos metraštį. Džozefui buvo pažadėta, kad tos plokštelės bus saugios, jei jis jas saugos visomis savo išgalėmis, kol jos bus sugrąžintos į Moronio rankas.10
Mano brangieji bendražygiai Evangelijoje, daugelis senovės laikų atradimų šiomis dienomis padaroma atliekant archeologinius kasinėjimus ar net atsitiktinai statybų metu. Tačiau Džozefui Smitui tas plokšteles parodė pats angelas. Jau vien šis faktas yra stebuklas.
Mormono Knygos vertimo procesas irgi buvo stebuklas. Šis senovinis metraštis buvo „išverstas“ ne mums įprastu būdu, kuriuo pramokę kokios nors senovinės kalbos mokslininkai verčia senovinius tekstus. Į visą tą procesą turėtume žiūrėti kaip į „apreiškimą“, kurį gauti padėjo Viešpaties parūpinti fiziniai instrumentai, o ne kaip į „vertimą“ žinant užsienio kalbas. Džozefas Smitas pareiškė, kad Dievo galia jis „išvertė Mormono Knygą iš [hieroglifų], kurie pasauliui jau buvo nepažįstami. Ir šį nuostabų darbą [jis] darė vienas, nemokytas jaunuolis, turėjęs įveikti pasaulio išmintį ir visuotinį aštuoniolikos amžių neišmanymą nauju apreiškimu.“11 Verčiant plokšteles – arba, taip sakant, apreiškimą – Viešpaties pagalba akivaizdi, nes Džozefui Smitui jas išversti prireikė stebuklingai trumpo laiko.12
Džozefo raštininkai paliudijo apie Mormono Knygos vertimo darbe pasireiškusią Dievo galią. Oliveris Kauderis kartą pasakė: „Tai buvo neužmirštamos dienos – sėdėjimas klausant balso, diktuojančio įkvėpimu iš dangaus, pažadino didžiausią šitos širdies dėkingumą! Diena iš dienos aš be perstojo rašiau iš jo burnos, kai jis vertė […] Mormono Knygą.“13
Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad nuo pat to momento, kai 1827 m. Džozefas gavo plokšteles, buvo bandymų jas iš jo pavogti. Jis pastebėjo, kad „buvo kuo atkakliausiai stengiamasi [plokšteles] iš manęs atimti“ ir kad „tam tikslui buvo panaudota kiekviena gudrybė, kokią tik įmanoma sugalvoti“14. Kad rastų saugią vietą pradėti vertimo darbą ir būtų kuo atokiau nuo piktų gaujų ir plokšteles norinčių pavogti asmenų, Džozefas ir Ema galiausiai buvo priversti persikelti iš Mančesterio Niujorko valstijoje į Harmonį Pensilvanijos valstijoje.15 Kaip pastebi vienas istorikas: „Taip Džozefui baigėsi pirmasis sudėtingas plokštelių apsaugojimo etapas. […] Tačiau metraštis buvo saugus, o visaip stengdamasis jį išsaugoti Džozefas neabejotinai daug sužinojo apie Dievo ir žmogaus kelius ir tai jam labai pravers netolimoje ateityje.“16
Versdamas Mormono Knygą Džozefas sužinojo, kad Viešpats išsirinks liudytojus, kurie pamatys plokšteles.17 Tai dalis to, ką Pats Viešpats nusprendė, kai ištarė: „Dviejų ar trijų liudytojų parodymais bus patvirtintas kiekvienas žodis.“18 Oliveris Kauderis, Deividas Vitmeris ir Martinas Harisas buvo ne tik vieni pirmųjų Džozefo bendražygių nuostabiajame šio Evangelijos laikotarpio Dievo darbe, bet ir pirmieji liudytojai, pašaukti pasauliui išsakyti ypatingą liudijimą apie Mormono Knygą. Jie paliudijo, kad angelas, atėjęs iš Viešpaties akivaizdos, jiems parodė senovinį metraštį ir kad matė ant plokštelių išraižytus rašmenis. Jie taip pat paliudijo, kad girdėjo Dievo balsą iš dangaus, paskelbusį, jog senovinis metraštis buvo išverstas Dievo dovanos ir galios dėka. Po to jiems buvo įsakyta apie tai liudyti visam pasauliui.19
Viešpats pašaukė dar aštuonis liudytojus, kad pamatytų auksines plokšteles ir būtų ypatingais Mormono Knygos tiesos ir dieviškumo liudytojais pasauliui. Jie paliudijo, kad matė ir atidžiai apžiūrėjo plokšteles bei ant jų išraižytus rašmenis. Net visų patirtų negandų, persekiojimų, visokiausių sunkumų akivaizdoje, ir net vėliau susvyravus kai kurių iš jų tikėjimui, šie vienuolika išrinktųjų Mormono Knygos liudytojų niekada neišsižadėjo savo liudijimo, kad plokšteles jie tikrai matė. Džozefas Smitas jau nebuvo vienintelis, žinojęs apie Moronio apsilankymus ir aukso plokšteles.
Liusi Mak Smit užrašė, kad, parodęs plokšteles liudytojams, jos sūnus namo grįžo pergalėtas džiaugsmo. Savo tėvams Džozefas paaiškino: „Aš jaučiuosi taip, tarsi nuo manęs buvo nuimta man beveik nepakeliama našta, ir tai džiugina mano sielą, kad jau nesu visiškai vienas pasaulyje.“20
Vertimui artėjant prie pabaigos, Džozefas Smitas susidūrė su dideliu pasipriešinimu dėl Mormono Knygos spausdinimo. Spaustuvininką, vardu Egbertas B. Grandinas, iš Palmairos, Niujorko valst., jis sugebėjo įtikinti spausdinti tik po to, kai Martinas Harisas, parodydamas didelį tikėjimą ir pasiaukojimą, spausdinimo išlaidoms padengti užstatė savo ūkį. Iš dalies dėl to, kad po Mormono Knygos išleidimo pasipriešinimas tęsėsi, Martinas Harisas, laikydamasis susitarimo, pardavė 60 savo ūkio hektarų ir padengė spausdinimo išlaidas. Per Džozefui Smitui duotą apreiškimą Viešpats Martinui Harisui nurodė negeisti savo turto ir sumokėti spausdinimo išlaidas knygos, kurioje yra „tiesa ir Dievo žodis“21. 1830 m. kovą buvo išspausdinti pirmieji 5000 Mormono Knygos egzempliorių, o šiandien išspausdinta daugiau nei 180 milijonų egzempliorių, išverstų į daugiau nei 100 kalbų.
Istoriniai faktai ir Mormono Knygos ypatingieji liudytojai liudija, kad jos išėjimas buvo tikrai stebuklingas. Vis dėlto šios knygos galia slypi ne tik jos didingoje istorijoje, bet ir jos galingoje ir neprilygstamoje žinioje, pakeitusioje begalę gyvenimų, tarp jų ir mano!
Visą Mormono Knygą pirmą kartą perskaičiau būdamas jaunas seminarijos mokinys. Laikydamasis savo mokytojų rekomendacijos, ją skaityti pradėjau nuo įžanginių puslapių. Mano mintyse vis dar aidi pirmuosiuose Mormono Knygos puslapiuose esantis kvietimas: „Apmąsty[kite] savo širdyje, […] ir tada […] klaus[kite] Dievą [su tikėjimu], Kristaus vardu, ar ši knyga tikra. Tie, kurie paseks šiuo keliu […], gaus liudijimą apie jos tiesą ir dieviškumą Šventosios Dvasios galia.“22
Turėdamas omenyje šį pažadą, nuoširdžiai siekdamas sužinoti daugiau apie jos tikrumą, pamaldžiai ėmiau studijuoti Mormono Knygą, po truputėlį – kiek kas savaitę būdavo užduota seminarijos pamokoms. Pamenu, lyg tai būtų įvykę vakar, mano sielą ir širdį palaipsniui užliejantį šiltą jausmą, kuris nušvietė mano supratimą ir darėsi vis žavesnis, kaip apie tai skelbdamas Dievo žodį savo tautai yra minėjęs Alma.23 Tas jausmas galiausiai virto žinojimu, įsišaknijusiu mano širdyje ir tapusiu mano liudijimo apie šioje šventoje knygoje aprašytus reikšmingus įvykius ir mokymus pamatu.
Per šiuos ir kitus neįkainojamus asmeninius patyrimus Mormono Knyga tikrai tapo sąvaros akmeniu, palaikančiu mano tikėjimą Jėzumi Kristumi ir liudijimą apie Jo Evangelijos doktrinas. Ji tapo viena iš kolonų, man liudijančių apie Kristaus dievišką apmokančiąją auką. Visą gyvenimą ji man yra skydas nuo priešininko mėginimų susilpninti mano tikėjimą ir mano protui įpiršti netikėjimą. Ji man suteikia drąsos visam pasauliui drąsiai liudyti apie Gelbėtoją.
Mano brangūs draugai, liudijimą apie Mormono Knygą gavau eilutė po eilutės,24 kaip stebuklą savo širdžiai. Šis liudijimas auga iki šiol, nes nesiliaunu nuoširdžiai ieškojęs, kaip geriau suprasti šioje nepaprastoje Raštų knygoje esantį Dievo žodį.
Visus, kurie šiandien girdite mano balsą, aš kviečiu savo pačių gyvenime būti nuostabaus Mormono Knygos išėjimo dalimi. Aš pažadu jums, kad jei pamaldžiai ir nuosekliai studijuosite jos žodžius, tai savo gyvenime galėsite patirti jos pažadus ir gausius palaiminimus. Dar kartą patvirtinu pažadą, kuris aidi jos puslapiuose, kad „paklaustumėte Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, argi jie nėra tikri; ir jei paklausite nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų“, Jis gailestingai „apreikš jums apie jų tiesą Šventosios Dvasios galia“25. Galiu jus užtikrinti, kad atsakymą Jis jums suteiks labai asmenišku būdu – taip, kaip jis tai padarė man ir daugybei kitų pasaulyje. Jūsų potyriai jums bus tokie pat šlovingi ir šventi, kokie jie buvo Džozefui Smitui, o taip pat tiems pirmiesiems liudytojams ir visiems kitiems, kurie stengėsi gauti liudijimą apie šios šventos knygos vientisumą ir patikimumą.
Liudiju, kad Mormono Knyga tikrai yra Dievo žodis. Liudiju, kad šis šventraštis „paaiškina evangelijos doktrinas, nubrėžia išgelbėjimo planą ir pasako žmonėms, ką jie privalo daryti, kad įgytų ramybę šiame gyvenime ir amžiną išgelbėjimą būsimajame gyvenime“26. Liudiju, kad Mormono Knyga yra Dievo įrankis, kuriuo mūsų dienomis bus įgyvendinamas Izraelio surinkimas ir per kurį žmonės pažins Jo Sūnų Jėzų Kristų. Liudiju, kad Dievas gyvas ir mus myli, o Jo Sūnus Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas – pagrindinis kertinis mūsų religijos akmuo. Visa tai sakau šventu mūsų Išpirkėjo, mūsų Mokytojo ir mūsų Viešpaties – paties Jėzaus Kristaus vardu, amen.