Tobulas vilties skaistumas
Kadangi sugrąžinimas iš naujo patvirtino pagrindinę tiesą, kad Dievas darbuojasi šiame pasaulyje, galime viltis, turėtume viltis, net ir susidūrę su neįveikiamomis aplinkybėmis.
Praėjusį spalį prezidentas Raselas M. Nelsonas kvietė mus žvelgti į priekį ir ruoštis šiai 2020 m. balandžio konferencijai kiekvienam iš mūsų savitu būdu žvelgiant atgal ir matant Dievo rankos didybę sugrąžinant Jėzaus Kristaus Evangeliją. Mudu su sese Holand tą pranašišką kvietimą priėmėme rimtai. Įsivaizdavome, kad gyvename devyniolikto amžiaus pradžioje ir apžvelgiame tuometinius religinius įsitikinimus. Toje įsivaizduojamoje aplinkoje mes klausiame savęs: „Ko čia trūksta? Ką norėtume turėti? Ką viliamės, kad Dievas parūpins kaip atsaką į mūsų dvasinį troškimą?“
Pirmiausia suvokėme, kad prieš du šimtmečius būtume labai vylęsi tikresnio Dievo suvokimo, nei dauguma tais laikais turėjo, kai Dievas ištisus šimtmečius atrodė paslėptas už klaidingų mokymų ir nesupratimo. Pasiskolinę tuometinio žymaus religinio veikėjo Viljamo Elerio Čeningo frazę, būtume ieškoję „Dievo tėviško bruožo“, kurį Čeningas laikė „pirmąja didžiąja krikščionybės doktrina“1. Tokia doktrina pripažintų Dievybę kaip rūpestingą Tėvą danguje, o ne kaip žiaurų teisėją, taikantį griežtą teisingumą, arba pasišalinusį šeimininką, kuris kadaise dalyvavo žemiškuose reikaluose, bet dabar yra užimtas kažkur kitur visatoje.
Taip, 1820 metais būtume vylęsi pažinti Dievą, kalbantį ir vedantį taip pat atvirai, kaip tai darė praeityje, tikrą Tėvą, labiausiai meilę atskleidžiančia šio žodžio prasme. Juk Jis tikrai nebūtų šaltas, despotiškas vienvaldys, iš anksto numatęs išgelbėti kelis išrinktuosius ir pasmerkti likusią žmonių šeimą. Ne, Jis būtų tas, kurio kiekvienas veiksmas, kaip yra dieviškai paskelbta, būtų „naudinga[s] pasauliui; nes jis myli pasaulį“2 ir kiekvieną jo gyventoją. Toji meilė būtų pagrindinė priežastis, kodėl į žemę Jis siuntė Jėzų Kristų, Savo Viengimį Sūnų.3
Kalbant apie Jėzų, jeigu būtume gyvenę tais pirmaisiais XIX amžiaus metais, būtume suvokę, didžiai nerimaudami, kad krikščionybėje pradėjo įsigalėti abejonės Gelbėtojo gyvenimo ir prisikėlimo realumu. Todėl būtume vylęsi įrodymo visam pasauliui, patvirtinsiančio biblinį liudijimą, kad Jėzus yra Kristus, tiesioginis Dievo Sūnus, Alfa ir Omega, ir vienintelis Gelbėtojas, kurį šis pasaulis pažinos. Būtume labai norėję, kad būtų pateikti papildomi Raštų įrodymai, kažkas, sudarantis dar vieną Jėzaus Kristaus testamentą, praplečiantį ir praturtinantį mūsų turimas žinias apie Jo stebuklingą gimimą, nuostabią tarnystę, apmokančiąją auką ir šlovingą Prisikėlimą. Juk tikrai toks dokumentas būtų „teisum[as] [atsiųstas] iš dangaus; ir ties[a] [atsiųsta] iš žemės“4.
Stebėdami tuometinį krikščionišką pasaulį būtume vylęsi rasti ką nors, įgaliotą Dievo, turintį tikrą kunigystės įgaliojimą, kuris galėtų mus pakrikštyti, suteikti Šventosios Dvasios dovaną ir pateikti visas išgelbėjimui būtinas Evangelijos apeigas. 1820 metais viltumės pamatyti, kaip pildosi iškalbingi Izaijo, Michėjo ir kitų senovės pranašų pažadai dėl didingų Viešpaties namų sugrąžinimo.5 Su jauduliu būtume norėję pamatyti vėl įkurtas šventas šventyklas, kuriose būtų Dvasia, apeigos, galia ir įgaliojimas mokyti amžinų tiesų, gydyti asmenines žaizdas ir susaistyti šeimas amžiams kartu. Būčiau visur ieškojęs asmens, įgalioto pasakyti man ir mano mylimai Patricijai, kad šventykloje mūsų santuoka užantspauduojama laikui ir visai amžinybei, idant niekada neišgirstume ir neliktume persekiojami to prakeiksmo „kol mirtis jus išskirs“. Žinau, kad „[mūsų] Tėvo namuose yra daug buveinių“6, bet asmeniškai manau, kad jeigu man taip pasisektų, kad paveldėčiau vieną iš jų, tai ji man nereikštų daugiau negu apgriuvusi pašiūrė, jeigu tuo paveldu kartu su manimi nesidalintų Pet ir mūsų vaikai. O savo protėviams, iš kurių kai kurie gyveno ir mirė senovėje net neišgirdę Jėzaus Kristaus vardo, būtume vylęsi, kad būtų sugrąžinta pati teisingiausia ir gailestingiausia biblinė koncepcija – gyvųjų už jų mirusius giminaičius atliekamos gelbėjančios apeigos.7 Neįsivaizduoju kitos praktikos, kuri didingiau atspindėtų mylinčio Dievo rūpinimąsi kiekvienu Savo žemišku vaiku, nesvarbu, kada jis būtų gyvenęs ar kur būtų miręs.
Žinoma, mūsų 1820 metų dalykų, kurių viltumės, sąrašas galėtų tęstis, bet galbūt svarbiausia Sugrąžinimo žinia yra ta, kad tokie lūkesčiai nebūtųtušti. Nuo įvykių Šventojoje giraitėje iki šių dienų tie lūkesčiai aprengiami realybe ir tampa, kaip apaštalas Paulius bei kiti mokė, tvirtais sielos inkarais.8 Tai, ko kadaise galima buvo tik viltis, dabar tapo istorija.
Toks yra mūsų žvilgsnis atgal į 200 metų Dievo gerumo pasauliui. Tačiau kaip dėl mūsų žvilgsnio į priekį? Vis dar yra neišsipildžiusių lūkesčių. Netgi šiuo metu mes dalyvaujame visus apėmusiame kare su COVID-19, didingai primenančiame, kad virusas9, kuris 1000 kartų mažesnis už smiltelę10, gali parklupdyti ištisas tautas ir pasaulio ekonomikas. Meldžiamės dėl tų, kurie dėl šio šiuolaikinio maro neteko savo artimųjų, ir dėl tų, kurie dabar yra ar gali būti užsikrėtę. Žinoma, meldžiamės už tuos, kurie teikia tokią didžiulę medicininę pagalbą. Kai tai įveiksime – o mes tai įveiksime, – būkime lygiai tiek pat pasiryžę išvaduoti pasaulį nuo bado viruso, išlaisvinti bendruomenes ir tautas nuo skurdo viruso. Vilkimės, kad mokyklose mokiniai galėtų mokytis, o ne bijoti, jog bus nušauti, ir kad kiekvienas Dievo vaikas būtų apdovanotas asmeniniu orumu, kurio netemdytų jokios rasinės, etninės ar religinės etiketės. Visa tai vainikuoja atkakli mūsų viltis didesnio pasiaukojimo dviem didžiausiems įsakymams: mylėti Dievą sekant Jo nurodymais ir mylėti savo artimą rodant gerumą ir užuojautą, kantrybę ir atlaidumą.11 Šie du dieviški nurodymai vis dar yra – ir amžinai bus – vienintelė tikra viltis, kurią turime, perduoti savo vaikams geresnį pasaulį nei tas, kurį jie dabar pažįsta.12
Greta tų visuotinių troškimų dauguma susirinkusių šiandien turi labai asmeniškus lūkesčius: viliasi, kad santuokiniai santykiai pagerės, arba kartais tiesiog viliasi santuokos, viliasi, jog įveiks priklausomybę, viliasi, jog paklydęs vaikas sugrįš, viliasi, kad liausis fizinis ir emocinis skausmas, kurio yra šimtai rūšių. Kadangi sugrąžinimas iš naujo patvirtino pagrindinę tiesą, kad Dievas darbuojasi šiame pasaulyje, galime viltis, turėtume viltis, net ir susidūrę su neįveikiamomis aplinkybėmis. Būtent tai reiškia Raštų eilutės, kuriose aprašoma, kaip Abraomas, nematydamas jokios vilties, patikėjo viltimi13 – tai reiškia, kad jis galėjo patikėti nepaisydamas visų priežasčių netikėti, – kad jis ir Sara galės susilaukti vaiko, kai tai atrodė visiškai neįmanoma. Todėl klausiu: „Jeigu tiek daug iš mūsų 1820-jų metų vilčių pradėjo pildytis dieviškai šviesai nušvitus paprastam vaikinui, kuris priklaupė giraitėje šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, tai kodėl mums nesivilti, kad į teisius troškimus ir krikščioniškus lūkesčius vilties Dievas vis dar gali stebuklingai atsakyti?“ Visi turime patikėti, kad tai, ko teisiai trokštame, vieną dieną kažkokiu būdu, kažkaip, vis dėlto bus mūsų.
Broliai ir seserys, žinome kai kuriuos XIX amžiaus religinius trūkumus. Be to, kai ką žinome apie šių laikų religinius trūkumus, kurie vis dar nepatenkina kai kurių žmonių troškimų ir vilčių. Žinome, kad daugybė tokių nepasitenkinimų kai kuriuos atitraukia nuo tradicinių religinių organizacijų. Taip pat žinome, kaip pastebėjo vienas nusivylęs rašytojas, kad „daug [dabartinių] religinių vadovų neturi supratimo“, kaip reaguoti į šį nuosmukį, ir kaip atsaką pateikia „skystą terapinio deizmo košę, pigų simbolišką aktyvumą, rūpestingai sukirptą ereziją, [arba kartais tiesiog] neįkvepiančią nesąmonę“14 – ir visa tai tuo metu, kai pasauliui reikia kur kas daugiau, kai augančioji karta nusipelno daug daugiau ir kai Savo laikais Jėzus davė žymiai daugiau. Kaip Kristaus mokiniai, šiais laikais galime pakilti aukščiau senovės izraelitų, dejavusių: „Mūsų kaulai išdžiūvo, nebetekome vilties.“15 Iš tikrųjų, jeigu galiausiai neteksime vilties, prarasime paskutinį ramstį. Virš pragaro vartų visiems pro juos keliaujantiems Dieviškojoje komedijoje Dantė užrašė: „Palikite visas viltis, įeidami čia.“16 Tikrai, kai nebėra vilties, mums belieka tik pragaro liepsnos, plieskiančios iš visų pusių.
Kai nebėra kur trauktis ir, giesmės žodžiais, „kai nėr pagalbos, kai liūdna širdis“17, ta brangi vilties dovana, neatsiejama nuo mūsų tikėjimo Dievu ir meilės kitiems, mums bus nepakeičiama dorybė.
Šiomis dušimtosiomis metinėmis, kai gręžiamės atgal, kad pamatytume visa, kas mums buvo duota, ir džiūgaujame dėl tiek daug išpildytų lūkesčių, kartoju nuostabios grįžusios misionierės sesers žodžius, kuri mums juos pasakė vos prieš kelis mėnesius Johanesburge: „[Mes] nenuėjome tokio kelio tik tam, kad jį nueitume.“18
Perfrazuodamas vieną labiausiai įkvepiančių atsisveikinimo kalbų, kurios tik buvo užrašytos Raštuose, kartu su pranašu Nefiu ir jaunąja seserimi, sakau:
„Mano mylimi broliai [ir seserys], po to, kai [gavote šiuos pirmuosius Sugrąžinimo vaisius], norėčiau paklausti, ar viskas padaryta? Štai sakau jums: ne […].
Todėl turite veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms. […] Todėl, jei [tai darysite], […] sako Tėvas: Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą.“19
Mano broliai ir seserys, dėkoju už viską, kas mums buvo duota šiame paskutiniame ir didžiausiame iš visų Evangelijos laikotarpių, Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimo laikotarpyje. Iš Evangelijos plūstančios dovanos man reiškia viską – taip, viską, – taigi, stengdamasis atsidėkoti savo Dangiškajam Tėvui už jas, vis dar turiu „laikytis pažadų ir ilgą kelią nueiti, kol galėsiu ilsėtis“20. Veržkimės pirmyn su meile širdyse, „turėdami tobulą vilties skaistumą“21, apšviečiantį švento laukimo kelią, kuriuo žengiame jau 200 metų. Liudiju, kad ateitis bus kupina stebuklų ir palaiminga, kaip kad buvo praeitis. Turime daugybę priežasčių viltis palaimų, net didesnių už tas, kurias jau esame gavę, nes tai yra Visagalio Dievo darbas, tai yra nuolatinio apreiškimo Bažnyčia, tai yra Kristaus beribės malonės ir beribio dosnumo Evangelija. Apie visas šias tiesas ir daug daugiau liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.