Dalijimasis Sugrąžinimo ir Prisikėlimo žinia
Sugrąžinimas priklauso pasauliui, o jo žinia ypač svarbi šiomis dienomis.
Šioje konferencijoje džiugiai kalbėjome ir giedojome apie seniai išpranašauto „visų dalykų atnaujinimo“1 išsipildymą, apie „suvien[ijimą] Kristuje visa“2, apie Evangelijos pilnatvės ir kunigystės sugrąžinimą bei Jėzaus Kristaus Bažnyčios atkūrimą žemėje. Visa tai vadinama vienu žodžiu – Sugrąžinimas.
Tačiau Sugrąžinimas skirtas ne tik tiems iš mūsų, kurie šiandien tuo džiūgauja. Per Pirmąjį regėjimą gauti apreiškimai buvo skirti ne vien Džozefui Smitui, bet, kaip šviesa ir tiesa, buvo pasiūlyti visiems tiems, kam „trūksta išminties“3. Mormono Knyga yra visos žmonijos nuosavybė. Išgelbėjimui ir išaukštinimui skirtos kunigystės apeigos buvo paruoštos kiekvienam asmeniui, taip pat tiems, kurių jau nebėra šiame mirtingame gyvenime. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia ir jos palaiminimai skirti visiems jų norintiems. Šventosios Dvasios dovana skirta kiekvienam. Sugrąžinimas priklauso pasauliui, o jo žinia ypač svarbi šiomis dienomis.
„Todėl kaip svarbu tai paskelbti žemės gyventojams, kad jie žinotų, jog nėra nė vieno kūno, kuris gali gyventi Dievo akivaizdoje kitaip, kaip tik per nuopelnus ir gailestingumą, ir malonę Šventojo Mesijo, kuris guldo savo gyvybę pagal kūną ir vėl ją ima Dvasios galia, kad galėtų įgyvendinti mirusiųjų prisikėlimą.“4
Nuo pat tos dienos, kai pranašo brolis Samuelis Smitas į savo kuprinę susidėjo ką tik išspausdintus Mormono Knygos egzempliorius ir išsiruošė dalytis naujaisiais Raštais, šventieji nepaliaujamai darbavosi, kad tai „paskelbt[ų] žemės gyventojams“.
1920 m., tuomet dar vyresnysis, Deividas O. Makėjus iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pradėjo metų trukmės kelionę po Bažnyčios misijas. 1921 m. gegužę jis nedidelėse Samoa Fagaliji kapinėse stovėjo priešais išpuoselėtus trijų vaikų kapelius, kuriuose buvo palaidoti Tomo ir Saros Hiltonų dukrelė ir du sūnūs. Šie mažutėliai, kurių vyriausiajam tebuvo dveji, mirė Tomui ir Sarai tarnaujant kaip jaunai misionierių porai XIX a. pabaigoje.
Prieš išvykdamas iš Jutos vyresnysis Makėjus Sarai, dabar jau našlei, pažadėjo aplankyti jos vaikų kapelius Samoa, nes ji pati ten sugrįžti neturėjo galimybių. Štai ką jai atrašė vyresnysis Makėjus: „Sese Hilton, jūsų mažutėliai labai iškalbingoje tyloje […] ir toliau tęsia jūsų kilnų misionierišką darbą, pradėtą prieš beveik trisdešimt metų.“ O tada jis parašė tokias savo kūrybos eiles:
Mylinčios rankos užmerkė jų mirštančias akis,
Mylinčios rankos ant krūtinės sudėjo jų rankutes,
Svetimos rankos puošė jų kuklius kapelius,
Svetimi juos pagerbė, svetimi jų gedėjo.5
Ši istorija tėra viena iš tūkstančių, šimtų tūkstančių, bylojančių apie tai, kiek per pastaruosius 200 metų buvo paaukota laiko, pinigų ir gyvybių, kad būtų pasidalyta Sugrąžinimo žinia. Mūsų siekis pasiekti kiekvieną tautą, giminę, liežuvį ir liaudį nemažėja ir šiandien. Apie tai šiuo metu liudija dešimtys tūkstančių pašaukimą į nuolatinę misiją vykdančių vaikinų, merginų ir porų, o taip pat Bažnyčios nariai, kurie atkartoja Pilypo kvietimą ateiti ir pažiūrėti6, ir milijonai dolerių, kasmet išleidžiami šiam darbui palaikyti visame pasaulyje.
Nors mūsų kvietime nėra jokios prievartos, viliamės, kad žmones toks kvietimas tikrai įtikins. Tikiu, kad tai įvyktų, reikia bent trijų sąlygų: pirma, jūsų meilės; antra, jūsų pavyzdžio; trečia, to, kaip naudojatės Mormono Knyga.
Kviesti turime be savanaudiškų paskatų; tiksliau, kviesti turėtume iš nesavanaudiškos meilės.7 Šios meilės, dar vadinamos tikrąja meile, tyrąja Kristaus meile, turime prašyti. Mus kviečia, netgi mums įsako „mels[tis] savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtum[e] pripildyti šitos meilės“8.
Pateiksiu vieną pavyzdį, kurį papasakojo sesuo Lanet Ho Čing, šiuo metu tarnaujanti kartu su savo vyru, prezidentu Franciu Ho Čingu, kuris pirmininkauja Samoa Apijos misijai. Sesuo Ho Čing pasakoja:
„Prieš daugelį metų mūsų jaunutė šeima atsikraustė į nedidelį namelį Laje, Havajuose. To namelio pastogė automobiliui buvo paversta į studijos tipo butą, kuriame gyveno toks Džonatanas. Džonatanas mūsų kaimynas buvo ir kitoje vietoje. Jausdami, kad Viešpats mus suvedė neatsitiktinai, nusprendėme atviriau kalbėti apie savo veiklas ir narystę Bažnyčioje. Džonatanui patiko mūsų draugystė ir jis mėgo leisti laiką su mūsų šeima. Jam patiko mokytis Evangelijos, tačiau neketino jungtis prie Bažnyčios.
Po kurio laiko mūsų vaikai Džonataną ėmė vadinti „dėde Džonatanu“. Mūsų šeimai augant, augo ir Džonatano susidomėjimas tuo, kas vyko mūsų šeimoje. Jau neapsiribojome vien kvietimais į šventinius vakarėlius, gimtadienius, mokyklos renginius, bet ėmėme kviesti ir į šeimos namų vakarus bei vaikų krikštus.
Vieną dieną man paskambino Džonatanas. Jam reikėjo pagalbos. Jis sirgo diabetu, dėl kurio jam išsivystė sunki kojos infekcija, tad reikėjo amputacijos. Mūsų šeima ir kaimyninės apylinkės nariai padėjo jam ištverti šį išbandymų metą. Pasikeisdami lankėme jį ligoninėje ir teikėme kunigystės palaiminimus. Kol Džonatanas gydėsi reabilitacinėje klinikoje, padedami Paramos bendrijos seserų, išvalėme jo butą. Kunigijos broliai prie jo durų įrengė rampą ir turėklus vonioje. Grįžęs namo Džonatanas net pravirko.
Džonatanas vėl ėmė klausytis misionierių pamokų. Likus savaitei iki Naujųjų metų, jis man paskambino ir paklausė: „Ką veiksite Naujųjų metų išvakarėse?“ Aš priminiau jam apie mūsų kasmetinį vakarėlį. Tačiau jis atsakė: „Noriu, kad ateitumėte į mano krikštą! Naujuosius metus noriu pradėti teisingai.“ Po 20-ies „ateikite ir pažiūrėkite“, „ateikite ir padėkite“, „ateikite ir pasilikite“ metų ši brangi siela pasiruošė krikštui.
Kai 2018 m. mus pašaukė pirmininkauti misijai, Džonatano sveikata pašlijo. Mes meldėme jį likti stiprų ir laukti, kol mes sugrįšime. Jis išlaukė beveik metus, tačiau Viešpats jau buvo pasiruošęs pasiimti jį atgal namo. 2019 m. balandį jis ramiai numirė. Mano dukros dalyvavo „dėdės Džonatano“ laidotuvėse ir sugiedojo tas pačias giesmes, kurias mes giedojome per jo krikštą.“
Antrąją sėkmingo dalijimosi Sugrąžinimo žinia sąlygą pristatysiu tokiu klausimu: kas jūsų kvietime turėtų ką nors patraukti? Ar tai ne jūs patys, jūsų gyvenimo pavyzdys? Daugumą išgirdusių ir priėmusių Sugrąžinimo žinią iš pradžių patraukė tai, ką jie pamatė stebėdami Jėzaus Kristaus Bažnyčios narį ar narius. Galbūt jie matė, kaip nariai elgiasi su kitais, ką jie sako arba ko nesako, tvirtumą, parodytą sunkiomis aplinkybėmis, arba tiesiog matė jų veido išraišką.9
Kad ir kaip būtų, neišvengsime fakto, kad turime kuo geriau suprasti ir gyventi pagal sugrąžintosios Evangelijos principus. Tik taip mūsų kvietimas taps patrauklus. Šiais laikais tai vadinama autentiškumu. Jei būsime kupini Kristaus meilės, tai kiti supras, kad jiems rodoma meilė nesuvaidinta. Jei Šventosios Dvasios šviesa degs mumyse, tai ji Kristaus šviesą įžiebs ir juose.10 Tai, kas esate, suteikia autentiškumo jūsų kvietimui ateiti ir patirti Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės džiaugsmą.
Trečia sąlyga yra dažnas Dievo šiam paskutiniam Evangelijos laikotarpiui paruoštos atvertimo priemonės – Mormono Knygos – naudojimas. Tai apčiuopiamas Džozefo Smito pranašiško pašaukimo įrodymas ir įtikinamas Jėzaus Kristaus dieviškumo ir prisikėlimo įrodymas. Kaip niekas kitas ji išaiškina mūsų Dangiškojo Tėvo išpirkimo planą. Dalydamiesi Mormono Knyga dalijatės Sugrąžinimu.
Kai Džeisonas Olsonas dar buvo paauglys, šeimos nariai ir kiti jį nuolat stengėsi atkalbėti, kad netaptų krikščioniu. Tačiau jis turėjo du gerus draugus – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narius, su kuriais dažnai kalbėdavosi apie religiją. Tie jo draugai – Šei ir Deivas – pagarbiai atremdavo visus netikėjimą Jėzumi Kristumi skatinančius argumentus, kurių Džeisonas prisiklausydavo iš kitų. Galiausiai jie jam įteikė Mormono Knygą, sakydami: „Ši knyga atsakys į tavo klausimus. Prašome, perskaityk ją.“ Nenoriai paėmęs knygą, jis įsimetė ją į kuprinę, kurioje ji išbuvo kelis mėnesius. Jis nenorėjo jos palikti namie, kur ją galėjo pamatyti jo šeima, tačiau taip pat nenorėjo nuvilti Šei ir Deivo ją grąžindamas. Tad galiausiai jis nusprendė šią knygą sudeginti.
Vieną vakarą, su žiebtuvėliu vienoje rankoje ir Mormono Knyga kitoje, jis jau ruošėsi knygą padegti, bet mintyse išgirdo balsą, sakantį: „Nesudegink mano knygos.“ Kiek išsigandęs, jis stabtelėjo. Bet vėliau, pamanęs, kad tą balsą jis įsivaizdavo, jis vėl pabandė įžiebti žiebtuvėlį. Ir vėl mintyse išgirdo balsą: „Eik į savo kambarį ir skaityk mano knygą.“ Džeisonas žiebtuvėlį padėjo į šalį, sugrįžo į savo kambarį, atsivertė Mormono Knygą ir pradėjo skaityti. Jis skaitė diena iš dienos, dažnai net iki pat paryčių. Kai perskaitė ir pasimeldė, kaip jis rašo: „Mane visą nuo galvos iki kojų pripildė Dvasia. […] Jaučiausi kupinas šviesos. […] Tai buvo pats džiaugsmingiausias mano gyvenimo patyrimas.“ Jis panoro pasikrikštyti ir vėliau pats tapo misionieriumi.
Turbūt ir taip aišku, kad jei neturėsime nesuvaidintos meilės ir nuoširdumo, tai į mūsų dalijimąsi Sugrąžinimo žinia dažniausiai, jei ne visada, nebus kreipiama dėmesio. Tačiau atminkite: kiekvienas yra vertas tokio pasidalijimo – „Dievui visi yra vienodi“11; Viešpačiui malonios visos mūsų pastangos, kad ir koks būtų jų rezultatas; dėmesio nekreipimas į mūsų kvietimą nėra priežastis nutraukti bendravimą; dėmesio nerodymas šiandien gali virsti į susidomėjimą rytoj. Kad ir kas būtų, mūsų meilė turi nepakisti.
Niekada nepamirškime, kad Sugrąžinimas yra sunkių išbandymų ir pasiaukojimo išdava. Tačiau tai tema kitam kartui. Šiandien džiūgaujame Sugrąžinimo vaisiais: iš kurių vienas nepranokstamiausių yra galia vėl surišti tiek žemėje, tiek ir danguje.12 Kaip kadaise išsireiškė prezidentas Gordonas B. Hinklis: „Jei iš viso to liūdesio, kančių ir skausmo dėl Sugrąžinimo nieko daugiau nebūtų išėję, kaip tik šeimas amžiams surišanti šventosios kunigystės užantspaudavimo galia, tai visa tai tikrai buvo patirta ne veltui.“13
Pats svarbiausias Sugrąžinimo pažadas yra išpirkimas per Jėzų Kristų. Jėzaus Kristaus Prisikėlimas yra įrodymas, kad Jis tikrai turi galią išpirkti visus tuos, kurie pas Jį ateis, – išpirkti iš sielvarto, neteisybės, apgailestavimo, nuodėmės ir net mirties. Šiandien yra Verbų sekmadienis, o po savaitės bus Velykos. Mes atmename, visuomet atmename, Kristaus kentėjimą ir mirtį mūsų nuodėmėms atpirkti; mes švęsime patį nuostabiausią iš visų sekmadienių – Viešpaties dieną, kurią Jis prisikėlė iš numirusių. Dėl Jėzaus Kristaus Prisikėlimo prasmę įgyja Sugrąžinimas, prasmę įgyja mūsų mirtingasis gyvenimas ir, galiausiai, prasmę įgyja visa mūsų egzistencija.
Džozefas Smitas, didysis Sugrąžinimo pranašas, mūsų laikams liudija apie prisikėlusį Kristų: „Kad jis gyvena! Nes mes jį matėme, būtent Dievo dešinėje.“14 Nuolankiai prisidedu prie Džozefo ir apaštalų bei pranašų, gyvenusių prieš jį, prie visų apaštalų ir pranašų, gyvenusių po jo, liudijimų, kad Jėzus iš Nazareto yra pažadėtasis Mesijas, Dievo Viengimis Sūnus ir prisikėlęs visos žmonijos Išpirkėjas.
„Liudijame, kad pamaldžiai studijuojantys Sugrąžinimo žinią ir veikiantys su tikėjimu bus palaiminti, kad įgytų asmeninį liudijimą apie jo dieviškumą ir tikslą paruošti pasaulį pažadėtam antrajam mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atėjimui.“15 Kristaus Prisikėlimas užtikrina Jo pažadus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.