Mokymasis ir pastarųjų dienų šventieji
Žinių įgijimas yra visą gyvenimą trunkantis šventas užsiėmimas, patinkantis Tėvui Danguje ir palaikomas Jo tarnų.
„Siekiantysis žinių turi elgtis kaip Mozė, besiartindamas prie degančio krūmo; jis stovėjo ant šventos žemės; jis norėjo gauti tai, kas šventa, – aiškino Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas jaun. (1871–1961), Pirmosios prezidentūros narys, kalbėdamas Brigamo Jango universiteto naujojo prezidento inauguracijoje. – Turime artintis prie tos tiesos, apimančios visą žmonijos pažinimą, ne tik pagarbiai, bet ir su garbinimo dvasia.“1
Kaip pastarųjų dienų šventieji, mes tikime išsilavinimu. Turime savo požiūrį, kaip ir kodėl turėtume jo siekti. Mūsų religijoje mokoma, kad turėtume siekti žinių Dvasia ir kad esame atsakingi už savo žinių panaudojimą žmonijos labui.
Tiesos paieška
„[Mūsų] religija … ragina [mus] stropiai ieškoti pažinimo, – mokė Prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877). – Dar nebuvo tokių žmonių, kurie labiau trokštų pamatyti, išgirsti, pažinti ir suprasti tiesą.“2
Mūsų tiesos paieška turėtų būti tokia plati, kaip pats gyvenimas, ir tokia gili, kiek tai leidžia mūsų aplinkybės. Mokytas pastarųjų dienų šventasis turėtų siekti suprasti svarbias šių laikų religijos, fizines, socialines ir politines problemas. Kuo daugiau žinosime apie dangiškuosius dėsnius ir žemiškuosius dalykus, tuo didesnę gerą įtaką skleisime savo aplinkiniams, tuo saugesni būsime nuo nešvankių ir blogų įtakų, galinčių mus suklaidinti ir sunaikinti.
Ieškodami tiesos turime siekti mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo pagalbos. Jo Dvasia gali mus vesti ir sustiprinti mūsų pastangas mokytis bei išaukštinti savo gebėjimą įsisavinti tiesą. Toks mokymasis su Dvasia neapsiriboja klasės sienomis ar pasiruošimu mokyklos egzaminams. Jis naudingas viskam, ką darome gyvenime, ir visur, kur tik tai darome, – namuose, darbe ir Bažnyčioje.
Siekdami gauti ir panaudoti Dvasios vadovavimą pasaulyje, kurį valdo šiuolaikinės mados ir problemos, susiduriame su klaidingos ir trivialios informacijos lavina, ateinančia per šiuolaikines technologijas. Rizikuojame tapti, kaip vienas apžvalgininkas pavadino, „blynžmogiais – plonais ir plačiais, kai susijungiame su tuo milžinišku informacijos tinklu, pasiekiamu paprasčiausiu mygtuko spustelėjimu“.3
Mus taip pat atakuoja populiarių pokalbių šou vedėjai, televizijos psichologai, madų žurnalai ir žiniasklaidos komentatoriai, kurių iškreiptos vertybės ir abejotinos praktikos gali stipriai paveikti mūsų nuomonę ir elgesį. Pavyzdžiui, Prezidentas Spenseris V. Kimbolas (1895–1985) pasakė: „Dar niekada pasaulyje nebuvo tokio meto, kai [moters ir vyro] vaidmenys buvo tokie painūs.“4
Tokiomis aplinkybėmis mūsų tikėjimą gali pradėti griauti pasimetimas, ryžto stoka ir nepasitikėjimas savimi, o tai nukreips mus nuo Gelbėtojo ir Jo karalystės statymo žemėje. Jei savo sprendimus grįsime pasaulinėmis tendencijomis, būsime „siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą“ (Efeziečiams 4:14).
Nepaisydama populiariosios nuomonės, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia moko principų. Skirtumas milžiniškas. Tendencijos, mados ir kitos populiarios ideologijos yra praeinančios ir trumpalaikės. Principai yra lyg saugumo, krypties ir tiesos inkarai. Jei savo idealus ir gyvenimo kryptį susiesime su doktrina ir principais, tokiais kaip tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir sekimas pranašu, gyvenimo sprendimuose mus lydės visiškai patikimas ir nekintantis vedlys.5
Neturime baimintis. Prezidentas Henris B. Airingas, pirmasis patarėjas Pirmojoje prezidentūroje, mokė: „Viešpats žino ir tai, ko Jam reikia, kad padarytumėte, ir tai, ką jums reikia žinoti. Jis yra geras, ir Jis yra visažinis. Todėl galite užtikrintai tikėtis, kad Jis jums suteiks progą išmokti, kai ruošitės atlikti tarnystę. Tobulai tų progų neatpažinsite… Bet jei savo gyvenime dvasinius dalykus pastatysite į pirmą vietą, būsite palaiminti tuo, kad jausite vedimą link tam tikro mokytumo ir norėsite stengtis labiau.“6
Asmeninis vertumas
Mūsų pastangos mokytis turi būti apjungtos su asmeniniu vertumu, nes tik taip Šventoji Dvasia mums vadovaus. Turime vengti seksualinio netyrumo, pornografijos, priklausomybės, o taip pat neigiamo nusistatymo kitų ir savo atžvilgiu. Nuodėmė išveja Viešpaties Dvasią, o kai tai nutinka, toji ypatinga Dvasinė šviesa pradingsta ir mokytumo žiburys pradeda gesti.
Šiuolaikiniame apreiškime randame pažadą, kad jei mes savo akį pašvęsime vien Dievo šlovei, kas apima asmeninį vertumą, mūsų „visas kūnas bus pripildytas šviesos, ir [mumyse] nebus tamsos; ir kūnas, kuris pripildytas šviesos, suvokia viską“ (DS 88:67).
Šį amžinąjį principą galime patikrinti kokiu nors nesenu asmeniniu patyrimu. Prisiminkite, kada buvote pasipiktinęs, vaidingas ar priekabus. Ar tada galėjote efektyviai mokytis? Ar tuomet jautėte bent kokį prašviesėjimą?
Nuodėmė ir pyktis temdo protą. Tai kuria sąlygas, priešingas šviesai ir tiesai, nusakančioms sąmonę, kuri, savo ruožtu, yra Dievo šlovė (žr. DS 93:36). Atgaila, per atperkančiąją Jėzaus Kristaus auką, gali mus apvalyti nuo nuodėmės. Todėl ji yra svarbus žingsnis visiems einantiems mokytumo taku ir per Šventosios Dvasios mokymo galią siekiantiems šviesos ir tiesos.
Esame netobulos būtybės. Bet kiekvienas mūsų galime stengtis būti vertesni Dvasios bendrystės, kuri išaukštins mūsų asmeninį įžvalgumą ir paruoš mus geriau ginti tiesą, atsilaikyti prieš socialinį spaudimą bei daryti teigiamą poveikį.
Išsilavinimas
Svarstydami apie išsilavinimą, turime pasiruošti išlaikyti save ir tuos, kurie gali tapti nuo mūsų priklausomi. Turime įgyti paklausių įgūdžių. Išsilavinimas yra privalomas, jei siekiame asmeninio saugumo ir gerovės.
Mūsų Dangiškasis Tėvas tikisi, kad panaudosime savo valios laisvę ir įkvėpimą sau ir savo galimybėms ištirti bei sprendimui dėl išsilavinimo krypties priimti. Tai ypač taikytina jaunuoliams, kurie baigė mokyklą, atitarnavo misijoje ir dabar kuria tolimesnius išsilavinimo ir įsidarbinimo planus. Kadangi vyrus ir moteris supantys pasirinkimai gali būti labai skirtingi, pradėkime ieškoti pavyzdžių savo skirtinguose patyrimuose, kurie, kaip manome, yra tipiški daugumai pastarųjų dienų šventųjų.
Vyresnysis Ouksas: „Kaip ir daugumos jaunuolių, mano formalusis išsilavinimas buvo intensyvus, nuolatinis ir motyvuotas dėl to, kad reikėjo pasiruošti išlaikyti šeimą. Bakalauro studijas keitė magistro studijos. Pastarąsias finansavau iš savo nepilnos dienos darbo bei paėmęs paskolą, kurią grąžinau tik tuomet, kai išsilavinimo dėka pradėjau pakankamai uždirbti. Studijuodamas vedžiau, ir ėmė gimti vaikai. Rūpinimasis savo žmonos išlaikymu ir pareigomis augančioje šeimoje pagerino mano studijų kokybę ir stipriai skatino mane baigti studijas ir pradėti ieškotis darbo pragyvenimui. Baigęs formalųjį išsilavinimą, atsiradusį laisvą laiką paskyriau tolimesnėms studijoms savo profesijos srityje, papildomiems skaitiniams seniai mane dominusiose Bažnyčios istorijos ir bendrojo išsilavinimo srityse.“
Sesuo Ouks: „Moterų išsilavinimo kelias dažnai labai skiriasi nuo vyrų. Užaugau tais laikais, kai moterims, norinčioms save išlaikyti, tebuvo dvi išeitys – mokymas ir auklėjimas. Mano „problema“ buvo tai, kad aš nenorėjau nei to, nei to. Finansinį išsilaikymą nelaikiau galimybe ar būtinybe. Man patiko mokytis, mokėjau dirbti; tiesą sakant, man labai patiko dirbti. Dirbau daugybėje vasaros darbų ir mokykloje man sekėsi. Kai susivokiau, kad turiu pradėti save išlaikyti finansiškai, išsigandau, kone nustėrau dėl nenumatytų iššūkių, grėsmingai iškilusių priešais mane. Neturėjau jokių konkrečių darbinių įgūdžių. Mano laisvųjų menų studijos maitino mano sielą, bet dabar reikėjo pamaitinti ir piniginę.
Kad įgyčiau reikiamų įgūdžių savo išlaikymui pradėjau magistro studijas. Mėgavausi kiekviena studijų minute, susidūriau ne tik su naujomis idėjomis, bet ir atradau naujų gebėjimų. Iki tol buvau drovi ir daugiau ar mažiau pažeidžiama, bet dabar jaučiausi gebanti ir galinti išgyventi pati.“
Kryžkelės
Žinome, kad niekas taip neglumina, kaip nežinojimas, ką daryti su savo ateitimi. Bet tuo pačiu nėra nieko kito, kas teiktų didesnį asmeninį pasitenkinimą, kaip naujų gebėjimų atradimas. Perskaitykite savo patriarchalinį palaiminimą, apgalvokite savo polinkius bei talentus ir ženkite pirmyn. Ženkite pirmą žingsnį, ir durys atsivers. Pavyzdžiui, kai Sesuo Ouks nusprendė studijuoti anglų literatūrą, ji net nesvajojo, kad tai ją nuves į leidyklą Bostone. Kai vyresnysis Ouksas studijavo buhalteriją, jis nemanė, kad tai jį atves į teisės studijas Brigamo Jango universitete, o vėliau į Jutos Aukščiausiąjį Teismą. Viešpačiui padedant „viskas išeina į gera“ (Romiečiams 8:28), išsilavinimas įgyjamas mažais žingsneliais mums einant per gyvenimą.
Savo išsilavinimą turime rinktis atsakingai, nes išsilavinimas turi amžiną vertę. Kokį naudingą pažinimą ar išmintį, ar „sąmonės lygį“ pasieksime šiame gyvenime, „tokį turėsime prisikėlimo metu“ (DS 130:18).
Neramu, kad dauguma, o ypač merginos, netiki savimi ir abejoja savo sėkme. 2005 metų kovo mėnesį kreipdamasis į studentes, studijuojančias matematiką, tiksliuosius mokslus ir inžineriją, BJU prezidentas vyresnysis Sesilis O. Samuelsonas jaun. iš Septyniasdešimties pasakė: „Vienas iš jūsų profesorių man prasitarė.., kad kai kurios iš jūsų mažiau pasitikite savo gebėjimais ir perspektyvomis nei jūsų bendrakursiai vyriškiai. Faktai rodo ką kitą. Jums reikia pripažinti savo talentus, įgūdžius, polinkius ir stiprybes ir nesutrikti dėl dovanų, kurias jums suteikė Dievas.“7
Moteris ypač dažnai užgriūna neigiamas nusistatymas, kai jos siekia profesionalaus darbo. Jauna sesuo, baigianti savo trečiąjį dešimtmetį ir susidūrusi su savęs išlaikymo klausimu, paprašė patarimo. Ji prisipažino, kad kalbėjosi su vienu kunigystės vadovu dėl savo planų studijuoti teisę. Pastarasis vadovas ją ragino apsigalvoti. Mes nežinome jos gebėjimų ir trūkumų; jai duotas patarimas galėjo būti pagrįstas būtent jais arba galėjo būti įkvėptas tam tikrų jos aplinkybių. Bet jos laiške aiškiai jautėsi pasiryžimas, ir buvo aišku, kad ją reikia paraginti siekti savo gebėjimų aukštumų.
Prezidentas Tomas S. Monsonas, kalbėdamas 2007 metų rugsėjo 29 dieną vykusiame Visuotiniame Paramos bendrijos susirinkime, pareiškė moterims: „Nesimelskite, kad užduotys atitiktų jūsų sugebėjimus, bet melskitės, kad jūsų sugebėjimai atitiktų jūsų užduotis. Tada ne užduočių įvykdymas bus stebuklas, bet jūs būsite stebuklas.“8
Perspėjame, kad dėl poreikio užbaigti mokslus ir užsitikrinti finansinį saugumą vyrai ir moterys gali būti gundomi vedyboms skirti žemesnį prioritetą. Trumparegiška siekti profesijos, atsisakant vedybų – amžinosios vertybės – dėl to, kad tuo metu reikia siekti profesijos – pasaulietinės vertybės.
Viena draugė lydėjo savo dukterį, kai ši rinkosi kuriame iš JAV Rytinėje pakrantėje įsikūrusių universitetų pradėti magistro studijas. Jos be galo motyvuota ir talentinga dukra žinojo, kad įstojusi į geriausią pagal savo pasirinkimą mokyklą, ji dėl studijų įklimps į milžinišką skolą. Dažnai verta taip įsiskolinti dėl geriausio išsilavinimo, bet šiuo atveju jos dukra meldėsi ir pajuto, kad nors tas įsiskolinimas ir neužkirs kelią jos vedyboms, jis gali neleisti jai liautis dirbti, kad ji galėtų pasilikti namuose su savo vaikais. Būkite išmintingos. Visi esame skirtingi. Jei sieksite Jo patarimo, Viešpats duos jums žinoti, kas jums geriausia.
Mokymosi alkis
Vyresnysis Džėjus E. Džensenas iš Septyniasdešimties prezidentūros mokė, kad mes visada turime „būti pasikaustę“.9 Šie apkaustai turi būti nušlifuoti troškimu mokytis, neužmirštant ir amžinųjų prioritetų.
Bekeldami savo profesines kvalifikacijas, taip pat turėtume trokšti išmokti, kaip pasiekti emocinį pasitenkinimą, tapti lankstesniais savo asmeniniuose ryšiuose bei kaip tapti geresniais tėvais ir piliečiais. Nedaug dalykų gali teikti didesnį pasitenkinimą ir džiausgmą, nei galimybė sužinoti kažką nauja. Tai lydi didi laimė, pasitenkinimas ir finansinis atpildas. Išsilavinimas nėra tik formalus išsimokslinimas. Mokymasis visą gyvenimą mums gali padėti labiau branginti ir mėgautis mus supančio pasaulio grožiu bei tvariniais. Šitoks mokymasis toli gražu neapsiriboja tik knygomis ir rinktinėmis technologijomis, tokiomis kaip internetas. Toks mokymasis apima meninę veiklą. Apima patyrimą su žmonėmis ir vietovėmis: pokalbius su draugais, muziejų ir koncertų lankymą bei tarnystę. Turime lavintis ir mėgautis šia kelione.
Siekiant tikslų mums gali kilti sunkumų, bet tie sunkumai, kaip ir mokymasis, taip pat gali padėti mums augti. Stiprybę, kurią išsiugdome įveikę iššūkius, bus su mumis per amžius. Neturime pavydėti tiems žmonėms, kurių finansiniai ar protiniai ištekliai padeda viską pasiekti lengvai. Augimas niekada nebuvo siejamas su lengvumu, ir žmonės, kurie nepatyrė sunkumų, vis tiek turės patirti augimą per kitokias aukas, arba praleis tobulėjimą, kuris yra gyvenimo prasmė.
Svarbiausia, kad privalome tęsti savo dvasinį lavinimą per Raštų ir Bažnyčios literatūros studijavimą bei Bažnyčios ir šventyklos lankymą. Mėgavimasis gyvenimo žodžiais praturtins mus, sustiprins mūsų gebėjimą mokyti mylimuosius ir paruoš mus amžinajam gyvenimui.
Galutinis išsilavinimo tikslas yra tapti geresniais tėvais ir tarnautojais karalystėje. Su laiku suprasime, kad būtent augimas, pažinimas ir pasiekta išmintis, o ne pažymiai universiteto diplome, praplės mūsų sielas ir paruoš mus amžinybei. Dvasiniai dalykai yra amžini dalykai, o mūsų šeimos ryšiai, užantspauduoti kunigystės galia, yra galutiniai Dvasios vaisiai. Išsilavinimas yra Dievo dovana; išsilavinimas, kai jį naudojame kitų labui, yra kertinis mūsų religijos akmuo.
Kairėje: Kreigo Daimondo fotografija; dešinėje: Džono Luko, Metju Rairo ir Kristinos Smit fotoiliustracijos
Roberto Keisio, Marinos Lukač ir Keigo Dimondo fotoiliustracijos
Metju Rajero, Kreigo Dimondo ir Kristinos Smit fotoiliustracijos
Mokymasis su Dvasia neapsiriboja klasės sienomis ar pasiruošimu mokyklos egzaminams. Jis naudingas viskam, ką darome gyvenime, ir visur, kur tik tai darome—namuose, darbe ir Bažnyčioje.
Išsilavinimas nėra tik formalus išsimokslinimas. Mokymasis visą gyvenimą mums gali padėti labiau branginti ir mėgautis mus supančio pasaulio grožiu bei tvariniais.