PIRMOSIOS PREZIDENTŪROS ŽINIA
Tikros doktrinos mokymas
Karas tarp šviesos ir tamsos, tarp gėrio ir blogio vyko dar prieš šio pasaulio sukūrimą. Šis karas tebesiautėja, ir, atrodo, nukentėjusiųjų vis daugėja. Visi turime mylimų šeimos narių, kuriuos puola naikintojas, norintis visus Dievo vaikus padaryti nelaimingus. Daugelis iš mūsų turėjome bemiegių naktų. Kaip galėdami stengėmės visokiu gerumu padėti tiems žmonėms, aplink kuriuos siautėja pavojingos jėgos. Mes juos mylėjome. Kaip įmanydami rodėme jiems geriausią pavyzdį. Užtarėme juos maldoje. Vienas išmintingas senovės pranašas mokė apie kitokią jėgą, kurią kartais nepakankamai vertiname ir todėl per retai naudojamės.
Alma vadovavo žmonėms, kuriems grėsė žūtis nuo nuožmaus priešo rankos. Šio pavojaus akivaizdoje jis negalėjo daryti visko, taigi jis turėjo pasirinkti. Jis galėjo statyti įtvirtinimus, ruošti armijas arba kurti ginklus. Bet jo vienintelė pergalės viltis siejosi su Dievo pagalba, ir jis žinojo, jog žmonės turi atgailauti, kad ją gautų. Taigi, pirmiausia jis nusprendė išbandyti vieną dvasinį dalyką: „Ir dabar, kadangi žodžio pamokslavimas turėjo stiprų poveikį žmonėms, vesdamas daryti tai, kas teisinga, – taip, tai veikė žmonių protus stipriau nei kalavijas ar bet kas kita, kas jiems buvo atsitikę, todėl Alma manė, jog jiems tikslinga išbandyti Dievo žodžio galią.“(Almos 31:5.)
Atverkime protus ir širdis
Dievo žodis – tai doktrina, kurios mokė Jėzus Kristus ir pranašai. Alma žinojo, kad doktrinos žodžiai yra labai galingi. Tie žodžiai gali atverti žmonių protus taip, kad jie matytų dvasinius dalykus, nematomus prigimtine akimi. Tie žodžiai taip pat gali atverti širdis Dievo meilės ir tiesos jausmams. Doktrinos ir Sandorų 18 skyriuje matome, jog Gelbėtojas galios sėmėsi iš šių abiejų šaltinių, kad atvertų mūsų akis ir širdis, kai mokė Savo doktrinos tuos, kuriuos norėjo matyti tarnaujančius kaip Savo misionierius. Klausydamiesi pamąstykite apie tą jaunąjį šeimos narį, kuris dabar svyruoja ruošdamasis misijai. Štai kaip Mokytojas mokė du Savo tarnus, ir kaip jūs galite mokyti Jo doktrinos savo mylimą jaunuolį:
„Ir dabar, Oliveri Kauderi, aš kalbu tau ir taip pat Deividui Vitmeriui, įsakydamas; nes štai, aš visiems visur įsakiau atgailauti, ir jums kalbu lygiai kaip savo apaštalui Pauliui, nes jūs pašaukti būtent tuo pačiu pašaukimu, kuriuo jis buvo pašauktas.
Atminkite, kad Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė.“ (DS 18:9–10.)
Pirmiausia Jis sako, kad labai pasitiki jais. Tada Jis priartina jų širdis prie Savęs, sakydamas, kaip stipriai Jo Tėvas ir Jis myli kiekvieną sielą. Tada jis pereina prie Savo doktrinos pamato. Jis moko apie tai, kad turime daug priežasčių pamilti Jį:
„Nes štai Viešpats, jūsų Išpirkėjas, iškentėjo mirtį kūne; taigi jis iškentėjo visų žmonių skausmą, idant visi žmonės galėtų atgailauti ir ateiti pas jį.
Ir jis prisikėlė iš mirusiųjų, idant galėtų visus žmones atvesti pas save, su atgailos sąlyga.
Ir koks didis jo džiaugsmas atgailaujančia siela!“ (DS 18:11–13.)
Pateikęs Savo misijos, skirtos jų širdims atverti, doktriną, Jis duoda jiems Savo įsakymą: „Todėl jūs pašaukti šaukti atgailą šiems žmonėms.“ (DS 18:14.)
Galiausiai Jis atveria jų akis, kad jie matytų toliau uždangos. Jis juos ir mus nuveda į didžiajame išgelbėjimo plane aprašytą ateities egzistenciją, kur mes dar tik galime būti. Jis mums pasakoja apie nuostabius santykius, dėl kurių verta atiduoti viską, kad galėtume jais džiaugtis:
„Ir jei būtų taip, kad visas savo dienas dirbtumėte, šaukdami atgailą šiems žmonėms, ir atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas su ja mano Tėvo karalystėje!
Ir dabar, jeigu jūsų džiaugsmas bus didis su viena siela, kurią atvedėte pas mane į mano Tėvo karalystę, koks didis bus jūsų džiaugsmas, jei atvesite pas mane daugelį sielų!“ (DS 18:15–16.)
Šiose keliose ištraukose Jis moko doktrinos, kad atvertų mūsų širdis Savo meilei. Jis taip pat moko doktrinos, kad atvertų mūsų akis, idant pamatytume dvasinę tikrovę, nematomą Tiesos Dvasios neapšviestiems protams.
Kaip turime mokyti
Poreikis atverti akis ir širdis rodo, kaip svarbu mokyti doktrinos. Doktrina tampa galinga, jei Šventoji Dvasia patvirtina, kad ji teisinga. Turime kaip įmanoma geriau paruošti tuos, kuriuos mokome, kad šie pajustų ramaus tylaus balso kuždesius. Tam reikia bent šiek tiek tikėti Jėzumi Kristumi. Tam reikia bent šiek tiek nuolankumo, bent šiek tiek noro atsiduoti Gelbėtojo valiai mūsų atžvilgiu. Asmuo, kuriam stengiatės padėti, gali mažai to turėti, bet galite jį raginti norėti tikėti. Dar daugiau, jūs galite pasitikėti kita doktrinos galia. Tiesa gali paruošti sau kelią. Paprasčiausias doktrinos žodžių klausymasis gali širdyje pasėti tikėjimo sėklą. Net mažytė tikėjimo Jėzumi Kristumi sėklytė pakviečia Dvasią.
Galime labiau kontroliuoti savo pačių pasiruošimą. Mes puotaujame Dievo žodžiu Raštuose ir studijuojame gyvųjų pranašų žodžius. Mes pasninkaujame ir meldžiamės, kad pasikviestume Dvasią sau ir tam žmogui, kurį norime mokyti.
Kadangi mums reikia Šventosios Dvasios turime būti apdairūs ir atsargūs, kad nepradėtume mokyti to, kas nėra tikroji doktrina. Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia. Jos patvirtinimą gausime tada, jei vengsime spekuliacijų ar asmeninių interpretacijų. Tai gali būti sunku padaryti. Jūs mylite tą žmogų, kuriam norite padėti. Jis arba ji gali ignoruoti anksčiau girdėtą doktriną. Kyla pagunda griebtis kažko naujo ar sensacingo. Bet mes prisikviesime Šventąją Dvasią būti mūsų porininke tik mokydami tikrosios doktrinos.
Pats geriausias būdas net nesiartinti prie netikros doktrinos yra mokyti paprastai. Taip darydami apsisaugosime nuo klaidų, o prarasime nedaug. Žinome tai, nes Gelbėtojas liepė mums mokyti svarbiausios doktrinos mažus vaikus. Pasiklausykite Jo įsakymo: „Ir dar, kiek Sionėje ar bet kuriame iš suorganizuotų jos kuolų vaikų turintys gimdytojai nemoko jų suprasti doktrinos apie atgailą, tikėjimą Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, ir krikštą, ir Šventosios Dvasios dovaną rankų uždėjimu, sulaukus aštuonerių metų, tiek nuodėmė bus ant tų gimdytojų galvų.“(DS 68:25.)
Net ir vaiką galime mokyti suprasti Jėzaus Kristaus doktriną. Todėl įmanoma, Dievui padedant, paprastai mokyti gelbstinčios doktrinos.
Pradėkite anksti
Geriausia žmones pradėti mokyti nuo mažens, kol jie dar vaikai, kol jų dar negali gundyti Priešas, nelaukiant, kol tiesos žodžius jiems gali būti sunkiau išgirsti dėl jų asmeninių bėdų sukelto triukšmo.
Išmintingas tėvas niekada nepraleis progos susikviesti vaikų ir mokytis Jėzaus Kristaus doktrinos. Tokios akimirkos, lyginant jas su Priešo pastangomis, yra nepalyginamai retesnės. Kiekvienai galingos doktrinos mokymo valandai vaiko gyvenime gali tekti šimtai valandų žinių ar vaizdų, neigiančių ar ignoruojančių gelbstinčias tiesas.
Neturėtų kilti tokių klausimų: ar nesame pernelyg pavargę, kad ruoštumės mokyti doktrinos; ar nebūtų geriau pagerinti santykius su vaiku, paprasčiausiai linksmai praleidžiant laiką su juo; ar vaikui nepradeda atrodyti, kad per daug pamokslaujame. Turėtume sau užduoti tokį klausimą: „Kadangi yra tiek mažai laiko ir progų, kurie mano mokomos doktrinos žodžiai apginkluotų juos prieš neišvengiamus puolimus dėl jų tikėjimo?“ Šiandien jūsų ištarti žodžiai gali būti tie žodžiai, kuriuos jie prisimins. O šiandiena greitai praeis.
Metai bėga, mes kaip įmanydami geriau mokome doktrinos, bet vis tiek kai kurie jos negirdi. Liūdna dėl to. Bet Raštų pasakojimuose apie šeimas glūdi viltis. Prisiminkite Almą jaunesnįjį ir Enosą. Sunkiausią valandą jie prisiminė savo tėvų žodžius, Jėzaus Kristaus doktrinos žodžius (žr. Enoso 1:1–4; Almos 36:16–19). Tie žodžiai juos išgelbėjo. Jūsų mokymą apie tą šventą doktriną taip pat prisimins.
Mokymo veiksmingumas
Į jūsų protus gali įsėlinti dvi abejonės. Galite suabejoti, ar pakankamai gerai žinote doktriną, kad galėtumėte jos mokyti. O jei jau bandėte jos mokyti, galite pradėti klausti savęs, kodėl nematote žymesnio pagerėjimo.
Mano paties šeimoje pasakojama apie jauną merginą, kuri turėjo drąsos pradėti mokyti doktrinos, pati būdama ką tik atsivertusi ir menkai išsilavinusi. Tai, kad jos mokymo poveikis tebesitęsia, teikia man kantrybės laukti savo paties mokymo pastangų vaisių.
Marija Bomeli buvo mano prosenelė. Niekada jos nemačiau. Jos proanūkė išgirdo šią jos istoriją ir ją užrašė.
Marija gimė 1830 metais. Misionieriai mokė jos šeimą Šveicarijoje, kai jai buvo 24 metai. Ji vis dar gyveno namuose, kur ausdama ir pardavinėdama drabužius padėjo išlaikyti savo šeimą ir smulkų ūkelį. Kai šeima išgirdo sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos doktriną, jie žinojo, jog tai tiesa. Jie buvo pakrikštyti. Marijos broliai buvo pašaukti į misijas, į kurias jie išvyko be piniginės ar krepšio. Likusi šeimos dalis pardavė savo turtą ir išvyko į Ameriką prisijungti prie šventųjų.
Visiems vykti neužteko pinigų. Marija pasisiūlė likti, nes ji jautėsi galinti iš savo audimo išsilaikyti ir susitaupyti kelionei. Ji nusigavo iki Berlyno, kur moteris ją nusamdė austi drobes šeimos drabužiams. Ji gyveno tarnaitės kambaryje, o savo audimo stakles pasistatė gyvenamojoje namų dalyje.
Tuomet Berlyne buvo draudžiama mokyti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios doktrinos. Bet Marija negalėjo savyje laikyti gerosios naujienos. Namų moterys ir draugės susirinkdavo aplink stakles pasiklausyti merginos iš Šveicarijos mokymų. Ji kalbėjo apie Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus pasirodymą Džozefui Smitui, apie angelų apsilankymus ir apie Mormono Knygą. Pradėjusi pasakoti Almos istoriją, ji mokė Prisikėlimo doktrinos.
Dėl to šiek tiek nukentėjo jos audimas. Tomis dienomis daug vaikų mirdavo labai jauni. Prie staklių susirinkusios moterys buvo praradusios po vieną ar kelis savo vaikus. Kai Marija mokė tiesos apie tai, kad maži vaikai yra celestialinės karalystės paveldėtojai ir kad tos moterys vėl gali būti kartu su jais ir su Gelbėtoju bei mūsų Dangiškuoju Tėvu, tų moterų skruostais riedėjo ašaros. Kartu su jomis verkė ir Marija. Visos tos ašaros drėkindavo Marijos nuaustas drobes.
Marijos mokymai sukėlė rimtesnių problemų. Nors Marija maldavo moterų niekam nepasakoti apie tai, ko ji mokiusi, bet tos moterys nepaklausė. Jos dalinosi džiaugsminga doktrina su savo draugėmis ir draugais. Taigi, vieną naktį pasigirdo beldimas į duris. Tai buvo policija. Jie išsivedė Mariją į nuovadą. Pakeliui ji policininkų paklausė vardo to teisėjo, prieš kurį jį turėsianti stoti rytoj. Ji dar paklausė, ar tas teisėjas turįs savo šeimą. Ji dar paklausė, ar jis yra geras tėvas ir vyras. Policininkas nusišypsojo, apibūdindamas teisėją kaip pasaulietišką žmogų.
Nuovadoje Marija paprašė jai paskolinti pieštuką ir šiek tiek popieriaus. Ji teisėjui parašė laišką. Jame ji rašė apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą, kaip jis aprašomas Mormono Knygoje, apie dvasių pasaulį ir apie tai, kaip ilgai tas teisėjas turėtų mąstyti ir galvoti apie savo gyvenimą prieš paskutinįjį teismą. Ji parašė žinanti, kad jis turįs dėl daug ko atgailauti, ypač dėl to, kas labai įskaudintų jo namiškius ir jam suteiktų daug sielvarto. Ji rašė visą naktį. Ryte ji paprašė policininko nunešti jos laišką teisėjui. Policininkas taip ir padarė.
Vėliau tą policininką į savo biurą išsikvietė pats teisėjas. Marijos parašytas laiškas buvo nenuginčijamas įrodymas, kad ji mokė Evangelijos ir taip pažeidė įstatymą. Nepaisant to, policininkas pas teisėją ilgai neužtruko, o sugrįžęs į nuovadą, nuėjo prie Marijos vienutės. Jis jai pasakė, jog visi kaltinimai jai panaikinti ir ji paleidžiama. Jos mokymas apie sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos doktriną pravėrė akis ir širdis tiek, kad ji buvo uždaryta į vienutę. Bet atgailos doktrinos skelbimas teisėjui išlaisvino ją iš tos vienutės.1
Poveikis palikuoniams
Marijos Bomeli mokymas paveikė ne vien tas moteris prie staklių ir teisėją. Mano tėvas, jos anūkas, prieš mirtį per naktis kalbėjosi su manimi. Jis kalbėjo apie džiaugsmingus susitikimus, kurie greit įvyks dvasių pasaulyje. Aš beveik galėjau matyti ryškią šviesą ir šypsenas toje rojaus vietoje, nes jis kalbėjo taip įsitikinęs.
Kartą jo paklausiau, ar jam reikia dėl ko nors atgailauti. Jis nusišypsojo. Truputėlį nusijuokęs jis atsakė: „Ne, Henri, aš atgailavau kasdien.“ Toji doktrina apie rojų, kurios Marija Bomeli mokė tas moteris, taip pat paveikė ir jos anūką. Vien jau doktrina, kurios Marija mokė teisėją, padėjo mano tėvui dorai nugyventi gyvenimą. Bet tai nėra Marijos Bomeli mokymo pabaiga. Jos užrašyti žodžiai neš tikrąją doktriną dar negimusioms jos šeimos kartoms. Kadangi ji tikėjo, kad net ką tik atsivertęs žmogus pakankamai žino doktriną, kad jos mokytų, jos palikuonių protai ir širdys bus atverti ir jie bus sustiprinti kovoje.
Jūsų palikuonys mokys doktrinos vienas kitą, nes jos mokėte jūs. Doktrina gali daugiau, nei vien atverti protus dvasiniams dalykams ir širdis Dievo meilei. Toji doktrina, kuri teikia džiaugsmą ir ramybę, taip pat turi galios atverti burnas. Kaip ir tos moterys Berlyne, jūsų palikuonys nesugebės susilaikyti nepaskelbę gerosios naujienos.
Esu dėkingas, kad gyvename tokiu laiku, kai su savo šeimomis turime sugrąžintosios Evangelijos pilnatvę. Esu dėkingas už Gelbėtojo meilės misiją mums ir už tuos gyvenimo žodžius, kuriuos Jis davė mums. Meldžiu, kad dalintumės tais žodžiais su savo mylimaisiais. Liudiju, kad Dievas Tėvas yra gyvas ir myli visus Savo vaikus. Jėzus Kristus yra Jo Viengimis Sūnus kūne ir mūsų Gelbėtojas. Žinau, kad Jis prisikėlė, ir žinau, kad mūsų nuodėmės gali būti atleistos per paklusnumą Jėzaus Kristaus Evangelijos įstatymams bei apeigoms.
Maiklo T. Malmo iliustracijos
Kristinos Smit fotografija