Ką jums reiškia Apmokėjimas?
Iš kalbos, pasakytos Brigamo Jango universiteto moterų konferencijoje 2006 m. gegužės 5 d.
Apmokėjimas yra labai asmeniškas ir unikaliai pritaikytas kiekvieno mūsų skirtingoms aplinkybėms bei situacijoms.
Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Esminiai mūsų religijos principai yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė bei pakilo į dangų; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to.“1
Šie esminiai principai yra pagrįsti Jėzaus Kristaus Apmokėjimu. Angliškas žodis Atonement „apibūdina nutolusių asmenų „suvienijimą“ ir reiškia žmogaus susitaikymą su Dievu. Nutolimo priežastis yra nuodėmė, todėl Apmokėjimas skirtas ištaisyti arba įveikti nuodėmės pasekmes“.2 Tikiu, kad nuo Dievo įmanoma nutolti ne tik dėl atviros nuodėmės, bet ir dėl daugybės kitų dalykų.
Mums nuolat gręsia didelis pavojus nutolti nuo savo Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo. Laimei, Apmokėjimas skirtas ir visoms tokioms situacijoms. Štai kodėl Jokūbas, Nefio brolis, Apmokėjimą apibūdino kaip „beribį“ (2 Nefio 9:7), kas reiškia be apribojimų ar kitų primestų suvaržymų. Štai kodėl Apmokėjimas yra toks nepaprastas ir toks reikalingas. Štai kodėl mums reikia ne tik branginti šią neprilygstamą dovaną, bet ir stengtis gerai ją suvokti.
Jėzus Kristus vienintelis galėjo atlikti šį didingą Apmokėjimą, kadangi Jis buvo vienintelis tobulas žmogus ir Viengimis Dievo Tėvo Sūnus. Jo Tėvas pavedė Jam atlikti šį svarbų darbą dar prieš šio pasaulio įkūrimą. Dėl to, kad Jis gyveno tobulą, be nuodėmių mirtingąjį gyvenimą, praliejo savo kraują, kentėjo sode ir ant kryžiaus, savanoriškai atidavė gyvybę bei prisikėlė kūne iš kapo, visų kartų ir laikų žmonėms yra prieinamas visas Apmokėjimas.
Apmokėjimas įgyvendina visų prisikėlimą. Tačiau sąlyginė apmokėjimo dalis, dėl mūsų asmeninių prasižengimų ir nuodėmių, reikalauja mūsų tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi, mūsų atgailos ir mūsų paklusnumo Evangelijos įstatymams ir apeigoms.
Nemirtingumas ir amžinasis gyvenimas
Turbūt mūsų susirinkimuose bei leidiniuose labiausiai cituojama eilutė yra ši nuostabiai aiški ir viską pasakanti eilutė Mozės knygoje: „Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“ (Mozės 1:39.)
Dėl Prisikėlimo visi tapsime nemirtingi. Dėl Apmokėjimo visi, kurie tiki Viešpačiu Jėzumi Kristumi tiek, kad priima Jo vardą, atgailauja ir gyvena pagal Jo Evangeliją, laikosi sandorų su Juo ir Jo Tėvu, ir dalyvauja gelbstinčiose apeigose, atliekamose šventu būdu šventose vietose – visi jie patirs amžinąjį gyvenimą ir džiaugsis juo.
Negaliu prisiminti, ar kada sutikau tokį žmogų, kuris teigė turįs stiprų tikėjimą Jėzumi Kristumi ir kuris labai nerimautų dėl Prisikėlimo. Taip, mums visiems kyla klausimų dėl smulkmenų, bet mes suprantame, kad šis pagrindinis pažadas yra visaapimantis ir tikras.
Kadangi amžinojo gyvenimo pažadas yra sąlyginis ir jam įgyti reikia mūsų pastangų bei paklusnumo, dauguma iš mūsų kartkartėmis, galbūt reguliariai – ar net nuolat – pergyvename dėl to, kad negyvename taip, kaip žinome, kad turėtume gyventi. Antai vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo kartą paklausė: „[Ar] mes neklystame manydami, kad turime be niekieno pagalbos tobulėti ir taip tapti šventaisiais tik per savo pačių ištvermę, valią ir drausmingumą?“3
Jei mūsų išgelbėjimas būtų tik mūsų pačių pastangų reikalas, būtume rimtoje bėdoje, nes visi esame netobuli ir nesugebame visada pilnai ir visapusiškai ko nors laikytis. Taigi, kaip mums surasti tą taip mums reikiamą pagalbą? Nefis išsklaidė santykio tarp malonės ir darbų dilemą, paliudydamas: „Nes žinome, kad esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime.“ (2 Nefio 25:23.)
Biblijos žodyne mums primenama, kad malonė reiškia dievišką mechanizmą ar metodą, kuriuo teikiama stiprybė ar pagalba per Jėzaus Kristaus gailestingumą ir meilę, prieinamus dė Jo Apmokėjimo.4 Taigi, būtent dėl Jėzaus Kristaus malonės esame prikeliami, ir būtent Jo malonė, meilė ir Apmokėjimas padeda mums daryti gerus darbus ir taip tobulėti, kas būtų neįmanoma, jei būtume palikti vieni su savo galimybėmis ir ištekliais.
Laimė per Apmokėjimą
Tarp daugybės mane žavinčių Nefio savybių yra jo požiūris. Jo gyvenimas nebuvo lengvas, ypač jei tai palyginsime su daugumos mūsų šiandien nevertinamais patogumais. Prieš nusigaudamas į pažadėtąją žemę Nefis su savo šeima daug metų išgyveno tyruose. Jie išgyveno bado, troškulio ir pavojų laikotarpius. Nefis turėjo spręsti rimtas problemas šeimoje, kurias ypač aštrindavo Lamanas su Lemueliu, kol galiausiai kartu su pasekėjais jis atsiskyrė nuo tų, kurie sekė Lamano ir Lemuelio pėdomis.
Užgriūtas visų šitų nepriteklių ir sunkumų Nefis sugebėjo pareikšti: „Ir buvo taip, kad mes gyvenome laimingą gyvenimą.“ (2 Nefio 5:27.)
Jis suprato, kad egzistuoja tam tikras gyvenimo modelis, vedantis į laimę, nepriklausančią nuo mus visus ištinkančių sunkumų, iššūkių ir nusivylimų. Jis sugebėjo susitelkti ties didžiuoju Dievo planu jam ir jo žmonėms. Taip jis išvengė nusivylimo, kurį galėjo sukelti įvairūs nepasisekimai arba taiklus pastebėjimas, jog gyvenimas nėra teisingas. Taip, gyvenimas nėra teisingas, bet, nepaisant to, jis ir jo žmonės buvo laimingi. Jie suprato, kad įvyks Apmokėjimas. Jie buvo tikri, kad tai apims ir juos.
Nefis kėlė sau svarbius klausimus, kokius keltume ir mes, apgalvodami Kristaus Apmokėjimo vietą savo gyvenimuose:
„O tad, jei esu matęs tokių didžių dalykų, jei Viešpats dėl savo nuolaidumo žmonių vaikams aplankė žmones su tokiu dideliu gailestingumu, kodėl mano širdis turėtų verkti ir mano siela užtrukti sielvarto slėnyje, ir mano kūnas vysti, ir mano stiprybė silpti dėl mano suspaudimų?
Ir kodėl turėčiau pasiduoti nuodėmei dėl savo kūno? Taip, kodėl turėčiau pasiduoti pagundoms, kad piktasis turėtų vietą mano širdyje, idant naikintų mano ramybę ir slėgtų mano sielą? Kodėl pykstu dėl savo priešo?“ (2 Nefio 4:26–27.)
Po tokios raudos jis pats atsakė į savo klausimus ir rado būdą, kaip išspręsti jį užgriuvusias problemas: „Pabusk, mano siela! Daugiau nesugniužk nuodėmėje. Džiūgauk, o mano širdie, ir daugiau neduok vietos mano sielos priešui. O Viešpatie, aš pasitikėjau tavimi ir pasitikėsiu tavimi per amžius.“ (2 Nefio 4:28, 34.)
Ar tai reiškia, kad Nefiui nebeliko problemų? Ar tai reiškia, kad jis pilnai suprato visa, kas vyko aplink? Prisiminkite ankstesnį jo atsakymą angelui, uždavusiam jam svarbų klausimą apie įvyksiantį Kristaus Apmokėjimą: „Aš žinau, kad jis myli savo vaikus; tačiau aš ne viską suprantu.“ (1 Nefio 11:17.)
Mes irgi negalime žinoti ir nežinosime visų dalykų prasmės, bet mes galime ir turime žinoti, kad Viešpats myli Savo vaikus ir kad mes galime naudotis visa Kristaus malonės ir Apmokėjimo pilnatve savo gyvenime ir sunkumuose. Taip pat turime žinoti ir atminti, kad yra neprotinga ir pavojinga į savo širdis įsileisti blogį.
Net kai visiškai suprantame ir įsipareigojame išmesti blogį iš savo širdžių bei gyvenimų, mums tai nepavyksta, nes per dažnai būname „prigimtiniai“ vyrai ir moterys (žr. Mozijo 3:19). Todėl turime būti dėkingi už atgailos principą ir jį praktikuoti. Nors dažnas iš mūsų atgailą suprantame kaip įvykį, kaip kartais ir yra, daugumai iš mūsų tai yra nuolatinis, visą gyvenimą trunkantis procesas.
Žinoma, darome nuodėmių – tiek nedarydami tai, kas gera, tiek darydami tai, kas bloga, – dėl kurių galime iš karto pradėti atgailos procesą. Yra ir ypatingų nedorybių bei klaidų, kurių galime dabar atsisakyti ir niekada nebekartoti. Pavyzdžiui, galime visą likusį savo gyvenimą mokėti pilną dešimtinę, nors tai ir ne visada darėme. Bet kiti mūsų gyvenimų aspektai reikalauja nuolatinio dėmesio: dvasingumas, meilė, jautrumas kitiems, dėmesingumas šeimos nariams, rūpinimasis kaimynais, Raštų supratimas, darbas šventykloje ir mūsų asmeninių maldų kokybė.
Galime būti dėkingi, kad Gelbėtojas, suprasdamas mus geriau, nei patys pajėgiame save suprasti, įsteigė sakramentą, kad galėtume reguliariai atnaujinti savo sandoras, priimdami šventus simbolius bei įsipareigodami priimti Jo šventą vardą, visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų. Laikantis šio modelio, leidžiančio gyventi laimingą gyvenimą, mūsų atgailos ir darbų kokybė išauga, mūsų gebėjimas suprasti ir branginti Apmokėjimą padidėja.
Atgaila ir paklusnumas
Likus kelioms savaitėms iki Bažnyčios atkūrimo 1830 metais, Pranašas Džozefas Smitas gavo nepaprastą apreiškimą, padedantį mums geriau suprasti Apmokėjimą. Tuomet jam kalbėjo ir jį mokė pats Gelbėtojas, Save apibūdinęs kaip pasaulio Išpirkėją (žr. DS 19:1). Jis pareiškė vykdąs Tėvo valią ir tarė: „Aš tau įsakau atgailauti ir laikytis įsakymų, kuriuos gavai.“ (DS 19:13.)
Šis paprastas atgailos ir paklusnumo modelis iš tikrųjų yra laimingo gyvenimo pagrindas. Žinome, kad turime tai daryti, nors kartais ir užmirštame kodėl. Tame pačiame apreiškime Viešpats tokiais žodžiais mums primena kodėl:
„Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.
Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš –
kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti –
tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams.“ (DS 19:16–19.)
Kokia nepaprasta pamoka. Esu tikras, kad nė vienas iš mūsų negalime įsivaizduoti, kokį didžiulį ir aštrų skausmą iškentė Viešpats, atlikdamas didįjį Apmokėjimą. Abejoju, kad pats Pranašas Džozefas Smitas tuo metu pilnai suprato Gelbėtojo kančią. Bet Pranašas pats pradėjo labiau tai branginti ir suprasti per savo paties išbandymus ir kančias vėlesniais metais. Pagalvokite apie šį pamokantį nurodymą, kurį davė pats Jėzus, sunkią valandą mokydamas ir guosdamas Džozefą, tuomet kalintį Liberčio kalėjime. Viešpats tada paprastai pasakė: „Žmogaus Sūnus nusileido žemiau viso to. Argi tu didesnis už jį?“ (DS 122:8.)
Šis klausimas Džozefui yra ir klausimas visiems mums, kai mus apninka sunkumai ir iššūkiai. Niekas niekada neturėtume suabejoti dėl teisingo atsakymo.
Jėzus patyrė tai, ką patyrė, ne todėl, kad negalėjo to išvengti, o todėl, kad mus myli, – tai tikrai skatina susimąstyti. Jėzus taip pat myli ir gerbia Savo Tėvą tokiu atsidavimu, kurį mes galime tik įsivaizduoti. Jei savo ruožtu mes norime gerbti ir mylėti Gelbėtoją, turime niekada nepamiršti, kad Jis padarė tai, ką padarė, todėl, kad mums nebereikėtų kentėti tos pačios kančios, kurią pagal teisingumą turėtume kentėti.
Plakimas, išsekimas, įžeidinėjimai, vinys ir nesuvokiama įtampa bei kančia – visa tai privedė Jį prie aštrios agonijos, kurios negalėjo iškęsti niekas kitas, neturintis Jo galios ir Jo pasiryžimo išlikti teisingame kelyje ir iškęsti viską, kas tik galėjo būti Jam padaryta.
Apmokėjimo visapusiškumas
Mąstydami apie Apmokėjimo visapusiškumą ir Išpirkėjo pasiryžimą iškentėti už visas mūsų nuodėmes, turėtume dėkinga širdimi pripažinti, kad apmokančioji auka apima daug daugiau! Pamąstykite apie šiuos Almos žodžius ištikimiems Gideono žmonėms likus beveik šimtmečiui iki tada, kai Apmokėjimas iš tikrųjų buvo įvykdytas:
„Ir [Jėzus] eis, kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; ir tai tam, kad galėtų išsipildyti žodis, sakantis: Jis paims ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas.
Ir paims ant savęs mirtį, kad galėtų atrišti mirties pančius, surišusius jo žmones; ir paims ant savęs jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse.
Dabar, Dvasia žino viską; nepaisant to, Dievo Sūnus kenčia kūnu, kad paimtų ant savęs savo žmonių nuodėmes, kad savo išlaisvinimo galia ištrintų jų prasižengimus; ir dabar štai tai yra liudijimas, kuris yra manyje.“ (Almos 7:11–13.)
Pagalvokite apie visapusišką vaistą nuo mūsų skausmų, prispaudimų, gundymų, ligų, nuodėmių, nusivylimų ir prasižengimų. Ar radote pakaitalą Jėzaus Kristaus Apmokėjimui? Tada prie viso to pridėkite neprilygstamą Prisikėlimą – ir mes pradėsime suprasti tik tiek, kad imtume giedoti „Apstulbintas Jėzaus malonės nūnai esu“.5
Ką jums ir man reiškia Apmokėjimas? Jis reiškia viską. Kaip Jokūbas aiškino, mes galime būti sutaikyti su Tėvu per Kristaus, Jo Viengimio Sūnaus, apmokėjimą (žr. Jokūbo knyga 4:11).Tai reiškia, kad galime atgailauti, pasiekti harmoningus santykius ir vienovę su Juo ir vengti tų klaidų bei nesusipratimų, kurie neigia Kristaus pasigailėjimus, niekina Jo apmokėjimą ir jo Išpirkimo galią ( žr. Moronio 8:20).
Mes išvengiame nepagarbos Gelbėtojo Apmokėjimui, kai klausomės Helamano patarimo, kuris taip pat tinka šiandien, kaip jis tiko ir tuomet, kai Viešpats netrukus turėjo ateiti į žemę: „O atsiminkite, atsiminkite, mano sūnūs .., kad nėra jokio kito kelio nei būdo, kuriuo žmogus galėtų išsigelbėti, – tik per ateisiančio Jėzaus Kristaus apmokantįjį kraują; taip, atminkite, kad jis ateina išpirkti pasaulio.“ (Helamano 5:9.)
Jo Apmokėjimas tikrai apima visą pasaulį ir visus žmones nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau nepamirškime, kad dėl savo visapusiškumo ir išbaigtumo jis taip pat yra labai asmeniškas ir unikaliai pritaikytas kiekvieno mūsų skirtingoms aplinkybėms ir situacijoms. Tėvas ir Sūnus pažįsta mus visus geriau už mus pačius, todėl Jie paruošė tokį Apmokėjimą, kuris pilnai sutaptų su mūsų poreikiais, iššūkiais bei galimybėmis.
Dėkoju Dievui už Savo Sūnaus dovaną, dėkoju ir Gelbėtojui už Jo Apmokėjimą. Apmokėjimas yra tikras, jis veikia ir jis atves mus ten, kur turime ir norime būti.
Kairėje: Malda Getsemanėje, Delo Parsono paveikslas
Paskutinė vakarienė, Saimono Djuvio paveikslas, spausdinama maloniai sutikus Altus Fine Art, Amerikan Forkas, Jutos valst.
Frenko Helmricho fotoiliustracija