Kaip mokėmės iš Pranašo Džozefo
Sju Baret, Bažnyčios žurnalai
Vienas iš įsimintiniausių mūsų šeimos namų vakarų buvo tas, kai mes vaidinome Džozefą Smitą ir Pirmąjį Regėjimą. Aš pasakojau, o mano anūkai vaidino pamokslininkus ir Džozefą Smitą. Ant popieriaus nupiešiau kelis medelius, vaizduojančius giraitę, ir lipnia juosta priklijavau juos prie sienos kambario kampe; taip pat „pamokslininkams“ padariau užrašus „Pamokslininkas“, o „Džozefui“ paruošiau krėslą ir Bibliją, iš kurios šis galėtų skaityti.
Kiekvienas pamokslininkas Džozefui sakydavo: „Mano bažnyčia yra tikroji. Prisijunk prie mano bažnyčios, Džozefai.“ O Džozefas atsakydavo: „Nežinau.“, arba „Man reikia apie tai pagalvoti.“ Visiems pamokslininkams pasikalbėjus su juo, Džozefas atsisėdo į krėslą ir garsiai perskaitė Jokūbo 1:5. Tada jis nuėjo į „giraitę“ ir atsiklaupė maldai. Niekas nevaidino Dangiškojo Tėvo ar Jėzaus Kristaus, bet mes visi surimtėjome, kai „Džozefas“ nuėjo į giraitę melstis. Visi vaikai turėjo galimybę iš eilės pabūti pamokslininku ir Džozefu.
Tada kalbėjomės apie tai, ką Džozefas Smitas sužinojo per Pirmąjį Regėjimą, kaip atsakoma į mūsų maldas, nors mes ir nematome regėjimų, bei apie tai, kaip galime vadovautis Raštais.