Tik skaitmeninė versija
Ar pagal Evangeliją gyvenate atsainiai?
Mūsų požiūris į pareigas Bažnyčioje išties svarbus.
„Ar privalau?“
Ar kada nors jums šmėstelėjo tokia mintis? Dažnai esu uždavusi sau šį klausimą. Supratau, kad tokia, rodos, nereikšminga mintis yra svarbus mano požiūrio rodiklis. Be abejo, visi galime padėti ir tarnauti kitiems, priimti ir vykdyti pašaukimus Bažnyčioje ir lankytis Bažnyčios susirinkimuose. Tai gali pakeisti mūsų gyvenimą net ir tuomet, jei darome atsainiai. Bet ar atsainumas riboja tai, kaip Dievas gali jus panaudoti? Ar tai riboja tai, kaip Dievas gali jus pakeisti? Man atrodo, kad atsakymas yra „taip“.
Tai man primena Lamaną ir Lemuelį, kurie paliko Jeruzalę, grįžo pasiimti plokštelių, padėjo statyti laivą ir kitaip pakluso, bet taip elgėsi nenoromis ir atsainiai. Jie neleido savo patirtims pakeisti jų į gera. Jie visada ir dėl visko murmėdavo ir niurzgėdavo. Suvokusi tai, tikrai nenoriu būti kaip Lamanas ir Lemuelis.
Sekundėlę susimąstykite apie savo elgesio priežastis. Ar padedate kitiems sutelkę dėmesį į jūsų laukiančius palaiminimus? Ar padedate kitiems dėl to, kad nuoširdžiai norite su jais dalytis šviesa ir meile? Ar darote visa, kas priklauso, atlikdami savo pašaukimus dėl to, kad to iš jūsų tikimasi? Ar darote tai dėl to, kad norite tarnauti Viešpačiui ir aplinkiniams?
Kartkartėmis užduodu sau šiuos klausimus: ar darau viską, ką galiu, kad su tikru ketinimu gyvenčiau kaip tikra Kristaus mokinė? ar mano širdis tam visiškai atsidavusi? Manau, vyskupas Žeraldas Kozė, pirmininkaujantis vyskupas, gerai apibendrino: „Ar esame aktyvūs Evangelijoje, ar esame tiktai užsiėmę Bažnyčioje?“ (Svarbiausia – žmonės, 2018 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.)
Aktyvių ir užsiėmusių palyginimas
Mane, kai esu tiktai „užsiėmusi“ Bažnyčioje, apninka abejingumas. Šis abejingumas gali kilti dėl niūraus požiūrio ar net dėl to, kad ne tokiems svarbiems darbams leidžiu trukdyti tam, kas išties svarbu. Toks abejingumas apninka, kai sakramento susirinkime sėdžiu ir nekreipiu dėmesio į tai, kas vyksta, kai meldžiuosi vakare, o mano mintys kažkur pasiklysta, kai greitai peržvelgiu Raštus ir jų neapmąstau arba kai kam nors padedu vien dėl to, kad būtų galima pasakyti, jog taip padariau, o ne iš nuoširdaus siekio susidraugauti.
Kartais, kai savo gyvenime nepastebiu pažangos – tada, kai tiesiog esu abejinga ir „užsiėmusi“ Evangelija, – pradedu jausti įtampą ir jaučiu ją tol, kol atpažįstu problemą. Kartais turiu stabtelėti, sudėlioti taškus ir savęs paklausti: „Ar dabar šiam pašaukimui, žmogui, maldai ar šiai Raštų eilutei skiriu visą savo dėmesį ir širdį?“
Kai atrandu savo veiksmų epicentrą, mano gyvenime prasideda tikrosios permainos. Kai meldžiuosi, kad išties kitus matyčiau taip, kaip juos mato Dangiškasis Tėvas, kai meldžiuosi, kad rasčiau galimybių tarnauti, kai meldžiu patarimo dėl savo pašaukimo, karjeros, kasdienio gyvenimo, o svarbiausia, kai paklūstu Jo duotam įkvėpimui, kai mano elgesys sutampa su vidiniu troškimu būti geresnei, būtent tada būnu aktyvi Evangelijoje. Būtent tada jaučiu tikrą savo nusiteikimo, širdies ir sielos permainą. Būtent tada matau išsipildančius stebuklus. Būtent tada jaučiu, kaip mano gyvenimą užlieja tikroji laimė. Būtent tada stengiuosi pasikeisti ir būti geresnė.
Poelgių ir jausmų palyginimas
Manau, kad visi galime prisiminti keletą akimirkų savo gyvenime, kai mūsų poelgiai buvo kilnūs, o juos motyvavę jausmai – nelabai kilnūs. Kartais užgriūna darbai, kartais nesame visiškai laimingi dėl savo aplinkybių, o kartais ne viskas išsisprendžia, kaip norime. Mes nesame tobuli, bet jei prašysime Dangiškojo Tėvo padėti mums visa širdimi atsiduoti kartais varginantiems arba daug laiko reikalaujantiems darbams, kuriuos mūsų prašoma atlikti, galėsime išmokti visa tai daryti panašiai kaip Kristus.
Pamenu atvejus, kai nenoriai sutikdavau dalyvauti tarnavimo projekte, o jam pasibaigus pajusdavau, kad mano širdis suminkštėjo, joje įvyko permaina. Arba pamenu, gavusi pašaukimą skundžiausi, kad jis reikalauja per daug laiko, o po to, kai buvau iš jo atleista, pravirkau liūdnomis, bet kartu maloniomis ašaromis, nes tarnaudama išmokau mylėti.
Geriausiai galime dalytis šviesa, vykdyti savo pareigas ir gauti atsakymus į maldas, jeigu mūsų širdis tinkamai nusiteikusi. Jeigu skirsime laiko mūsų poelgius lydinčiam požiūriui ir ketinimui ištirti ir viską darysime „nuoširdžiai [ir] su tikru ketinimu“ (Moronio 10:4), galėsime geriau atpažinti Dangiškojo Tėvo ranką, rasime daugiau džiaugsmo ir permaina į gera mūsų ir kitų gyvenime bus daug ryškesnė.