Dingusi striukė
Autorė gyvena Ajovos valst., JAV.
„Aš, Viešpats, atleisiu tam, kam atleisiu, bet iš jūsų reikalaujama atleisti visiems žmonėms“ (Doktrinos ir Sandorų 64:10).
„Mama, dingo mano striukė!“ – sušuko Bredas. Buvo laikas grįžti iš bažnyčios namo, bet Bredas ant kabyklos negalėjo surasti savo striukės.
„Ar tikrai ją čia pakabinai?“ – paklausė mama.
„Taip. Ji buvo čia.“ Bredo striukė buvo ryškiai mėlynos ir raudonos spalvų. Jos sunku nepastebėti.
„Galbūt ją pakabino kur nors kitur? Apsižvalgykime po pastatą“, – pasakė tėtis.
Mama, tėtis ir Bredas išsiskirstė ir ėmėsi apžiūrinėti skirtingas patalpas. Jie patikrino rastų daiktų dėžę, sakramento salę, Bredo sekmadieninės mokyklos klasę, Pradinukų klasę ir visas kabyklas. Jie net patikrino tualetus, bet striukės nerado.
„Kas nors, ko gero, ją paėmė netyčia. Esu tikras, kad ją grąžins kitą savaitę, kai tik supras, kad ji ne jų“, – pasakė tėtis.
„Kol kas galėsi panešioti savo seną striukę“, – pasiūlė mama.
Bredas susiraukė. Jis nemėgo senos striukės. Ji buvo plona, išblukusi ir jau per maža. Jam patiko su nauja raudonai mėlyna striuke atrodyti panašiam į superherojų.
„Kažkas, ko gero, pamatė, kokia graži mano striukė ir ją pavogė, – pagalvojo Bredas. – Kaip tai galėjo nutikti bažnyčioje? Visi čia turėjo būti sąžiningi.“ Bredas nenorėjo, kad vagis išsisuktų. Jis sumanė planą. Kitą sekmadienį įdėmiai stebės, ar kas nors ateis apsirengęs jo striukę. Tada jis ją sugriebs ir sušuks: „Stok, vagie!“ Tam žmogui bus gėda, kad ją paėmė.
Bredas negalėjo sulaukti sekmadienio, kad įvykdytų sumanymą. Bet kitą sekmadienį buvo per šilta, kad reikėtų dėvėti striukes. Taip pat ir sekmadienį po jo.
Dar kitą sekmadienį Bredas Pradinukų organizacijoje įtariai dėbčiojo į visus berniukus, mąstydamas, kuris iš jų pavogė jo striukę. Gal tas aukštas berniukas? O gal tai buvo mergaitė? Jis jautė, kad negali niekuo pasitikėti. Bredui tas jausmas nepatiko.
Po pamokų Bredas greitai apėjo pastatą, stebėdamas striukes besirengiančias šeimas. Jo striukės niekur nesimatė. Jis netgi vėl patikrino rastų daiktų dėžę… striukės ten nebuvo. Kur ji galėtų būti?
Pakeliui namo Bredas sumanė naują planą. Jis melsis. Jis žinojo, kad Dangiškasis Tėvas gali surasti prarastus daiktus. Tą vakarą Bredas meldėsi, prašydamas: „Dangiškasis Tėve, prašau, pasakyk, kas paėmė mano striukę. Noriu ją atgauti.“
Bredas palaukė, kol mintyse iškils vagies vardas arba veidas. Bet greitai jis ėmė galvoti apie savo draugą Karlą. Paprastai Bredas sėdėdavo su Karlu Pradinukų organizacijos pamokose. Jie daug juokaudavo ir juokdavosi. Bet Karlo nebuvo Bažnyčioje keletą savaičių. Bredas jo pasiilgo.
O kas, jei Karlas paėmė jo striukę? Galbūt Karlas bijojo eiti į bažnyčią, nes galvojo, kad Bredas su juo nedraugaus? Bredas norėjo, kad Karlas vėl ateitų į bažnyčią. Jis nusprendė, kad jei Karlas paėmė jo striukę, jis nerėks ant jo. Jis jam atleis.
Bredas įsiropštė į lovą jausdamasis geriau.
Kitą sekmadienį Karlo nebuvo, bet buvo naujas berniukas. Jis ryšėjo kaklaraištį su raudonomis ir mėlynomis juostomis.
„Šaunus kaklaraištis, – pasakė Bredas, sėsdamasis šalia naujo berniuko. – Su juo atrodai kaip superherojus.“
Berniukas nusišypsojo.
Bredas taip pat nusišypsojo. Jis neieškojo vagių. Jis ieškojo draugų. ●