Mūsų sprendimai: valios laisvė ir apreiškimas

Erin Sanderson

Autorė gyvena Jutos valst., JAV.

Kai ateina laikas priimti svarbius sprendimus, kiek pasikliaujate, kad Dievas pasakys ką daryti?

Kiekvieną dieną mes visi susiduriame su poreikiu priimti daugybę sprendimų. Kai kurie iš jų kasdieniškesni, pavyzdžiui: „Ką šiandien apsirengti?“, „Ką valgyti pietums?“, „Ar jau laikas pirkti naują automobilį, ar dar šiek tiek pavažinėti senuoju?“ Bet kartais tenka priimti reikšmingus sprendimus: „Ar grįžti mokytis?“, „Ar priimti šį darbo pasiūlymą?“, „Ar keltis į kitą miestą?“, „Ar pirkti namą?“, „Ar skirti pasimatymą šiam žmogui?“, „Ar tuoktis su šiuo žmogumi?“ ir panašius.

Kai tenka priimti svarbius sprendimus, esame linkę – ir tai yra teisinga – delsti šiek tiek ilgiau. Sekame pavyzdžiu, duotu Oliveriui Kauderiui Doktrinos ir Sandorų 9:8–9, kai Viešpats pasakė:

„Bet štai, aš sakau tau, jog tu turi ištirti tai savo protu; tada turi manęs paklausti, ar tai teisinga; ir jeigu tai teisinga, aš padarysiu, kad tavo širdis tavyje degs; todėl tu pajusi, kad tai teisinga.

Bet jeigu tai nebus teisinga, tu tokių jausmų nepajusi, bet tave ištiks minčių sąstingis, dėl ko užmirši tai, kas neteisinga.“

Nors iš tiesų tai geras patarimas, kai ateina laikas svarbiems sprendimams, kartais per daug pasikliauname ta jo dalimi, kur Dievas pasako, kas teisinga, ir per mažai ta, kur Jis liepia ištirti savo protu. Mes taip sustingstame laukdami, kol Dievas patvirtins mūsų sprendimus, kad praleidžiame svarbias galimybes. Galbūt mes netgi suprantame laisvos valios vaidmenį, bet baiminamės priimti sprendimą, kuris mus nuves nuo mums skirto „plano“, ir prieiname prie išvados, kad viskas, išskyrus degimą širdyje arba iš dangaus sklindantį balsą, reiškia, kad sprendimas neteisingas. Daugelį mūsų ta neįvardinta įtampa tarp valios laisvės ir asmeninio apreiškimo skatina klausti: „Koks Dievo vaidmuo padedant mums priimti sprendimą?“

Dievo vaidmuo mums priimant sprendimus

Ko gero, geriausiai į šį klausimą atsako pasakojimas apie Jaredo brolį. Šiame pasakojime galima įžvelgti augimo modelį, kuris moko mus, kaip Dievas tikisi, kad priiminėsime sprendimus. Kai prie Babelės bokšto buvo sumaišytos kalbos, Jaredas paprašė brolio, kad šis pasiteirautų Viešpaties, ar jie turi palikti tą žemę, ir, jei taip, kur turėtų keliauti (žr. Etero 1:36–43). Jaredo brolis pasiteiravo ir Viešpats išvedė juos link jūros kranto. Kelionėje Viešpats kalbėjo jiems iš debesies ir vedė juos kiekviename žingsnyje. Galiausiai jie pasiekė jūros krantą ir ten apsistojo ketveriems metams.

Po ketverių metų Dievas nurodė Jaredo broliui pastatyti baržas ir pasiruošti perplaukti vandenyną. Kai Jaredo brolis suprato, kad laivuose nebus oro, jis laikėsi jau žinomo modelio ir pasiteiravo Dievo, ką turėtų daryti. Kaip buvo tikimasi, Viešpats atsakė ir davė detalius nurodymus padaryti skyles laivų viršuje ir apačioje. Atkreipkite dėmesį, koks tada buvo apreiškimo modelis: Dievas duodavo jiems planą, jie klausdavo, kaip jį įvykdyti, ir Dievas aiškiai bei detaliai atsakydavo.

Bet, padaręs laivuose skyles, Jaredo brolis suprato, kad juose nebus šviesos. Jis dar kartą paklausė Dievo, ką daryti. Užuot atsakęs, Dievas paklausė: „Ko norėtum, kad padaryčiau, idant turėtum šviesą savo laivuose?“ (Etero 2:23) Užuot davęs detalius nurodymus kaip anksčiau, šį kartą Viešpats laukė, kol Jaredo brolis pats nuspręs ką daryti.

Tokį Viešpaties atsakymą, ko gero, sunkiausia suprasti, kai bandote priimti sprendimą. Buvome mokomi melstis ir laukti atsakymo, todėl, kai neišgirstame atsakymo, imame nerimauti. Kartais mąstome, ar aiškaus atsakymo nebuvimą galima laikyti „minčių sąsting[iu]“, parodančiu, kad mūsų sprendimas neteisingas. Arba mąstome, kad galbūt tai reiškia, jog nesame pakankamai dori, kad išgirstume atsakymą, arba kad neklausėme su „tikru ketinimu“ (žr. Moronio 10:4). Bet yra trečias variantas, apie kurį retai pagalvojame, – gal, kaip ir pasakojime apie Jaredo brolį, Dievas laukia, kol patys priimsime savarankišką sprendimą?

Sprendimas

Neseniai patekau į situaciją, kuri pakeitė mano požiūrį į valios laisvę ir asmeninį apreiškimą. Baigdama mokytis mokykloje sulaukiau keleto skirtingų darbo pasiūlymų skirtinguose miestuose ir negalėjau apsispręsti, kurį pasirinkti. Aš, kaip ir Jaredo brolis, buvau patyrusi daugybę atvejų, kai melsdavausi dėl svarbių sprendimų ir Dievas atsakydavo pakankamai aiškiai. Remdamasi ta patirtimi, pradėjau melstis ir prašyti Dievo, kad padėtų nuspręsti, kokio darbo imtis. Taip pat atlikau savo dalį – domėjausi kiekvienu darbo pasiūlymu ir tariausi su daugybe žmonių. Bet nepaisant to, kad daug meldžiausi ir pasninkavau, dangūs tylėjo ir aš atsakymo negavau.

Artėjo laikas priimti sprendimą ir aš ėmiau panikuoti. Viešpačiui tikrai turėjo rūpėti šis sprendimas, tai kodėl Jis neatsako? Gal Jam nerūpėjo, kurį darbą pasirinksiu, bet turėjo rūpėti, į kurį miestą persikelsiu, nes tai, be abejo, paveiks mano gyvenimą. Anksčiau Viešpačiui visada rūpėdavo mano sprendimai, tai kodėl šį kartą jam tai nesvarbu?

Bet nors labai stengiausi, atsakymo negavau. Ėmiau galvoti, ar nenutolau per toli nuo Dievo, kad negirdžiu Jo atsakymo. Taip pat galvojau: gal negirdžiu dėl to, kad pasąmonėje nenoriu išgirsti atsakymo. Galiausiai dieną prieš tai, kai turėjau duoti galutinį atsakymą, supratau, kad turiu priimti sprendimą, todėl nusprendžiau pati ir priėmiau sprendimą. Tą vakarą paprasčiausiai pasimeldžiau ir paprašiau, kad pasakytų, jei mano atsakymas neteisingas. Vis dar nebuvo atsakymo, taigi priėmiau tą pasiūlymą.

Po keleto mėnesių vis dar abejojau dėl priimto sprendimo, todėl paprašiau kunigystės palaiminimo, kad gaučiau patikinimą. Per palaiminimą man buvo pasakyta, kad atsakymo į maldą negavau, nes Viešpačiui patiko mano sprendimas. Šis palaiminimas sustiprino anksčiau misijos prezidento duotą patarimą, kad dažnai net nesvarbu, kokį sprendimą priimsime. Dievas nori, kad savarankiškai stovėtume ant kojų ir patys nuspręstume, kaip norime gyventi. Misijos prezidentas taip pat priminė, kad Dievas, kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, nebaus mūsų ir neatims pažadėtų galimybių, jei nuoširdžiai stengsimės išsiaiškinti, kaip elgtis.

Ko gero, Jaredo brolis galėjo pasiūlyti bet kokį sprendimą baržoms apšviesti ir Viešpačiui jis būtų tikęs. Jaredo brolis įgijo svarbios patirties ne tik dėl to, kad sustiprino savo tikėjimą, bet ir dėl to, kad išmoko priimti sprendimus.

Valios laisvės naudojimas

Žvelgiant iš amžinosios perspektyvos, valios laisvės naudojimas yra būtina asmeninio augimo dalis. Nenaudodami jos mes negalime priimti tokių sprendimų, kurie padėtų mums pasiekti savo didžiausią potencialą. Augimas, kaip ir visa kita Evangelijoje, pasiekiamas „eilut[ė] po eilutės, priesak[as] po priesako“ (2 Nefio 28:30). Dievas nori, kad būtume viskam pasiruošę, o ne sustingę žmonės, ir Jis tikisi, jog naudosimės valios laisve, kad nugyventume kuo geresnį gyvenimą.

Kai išmoksime rasti pusiausvyrą tarp valios laisvės ir apreiškimo, patirsime tikrą dvasinį augimą. Tai ir nutiko Jaredo broliui. Gerai pagalvojęs, jis iš uolos išlydė 16 akmenų ir paprašė, kad Dievas juos paliestų ir padarytų, kad jie imtų švytėti (žr. Etero 3:1–5). Tą kartą Dievui atsakius viskas pasikeitė. Vietoje to, kad išgirstų Dievo balsą iš debesies, jis iš tiesų pamatė Viešpatį, kuris ne tik pats pasirodė Jaredo broliui, bet ir parodė jam nuostabius regėjimus apie pasaulį ir viską, kas bus ateityje (žr. Etero 3:6–26). Galbūt Jaredo brolis nebūtų dvasiškai pasiruošęs gauti tą regėjimą, jei nebūtų priėmęs savarankiško sprendimo ir dėl to paaugęs dvasiškai.

Priimdami sprendimus mes tikrai turime sekti Almos patarimu „tar[tis] su Viešpačiu visuose savo darbuose“ (Almos 37:37). Kai Viešpačiui reikės, kad priimtume konkrečius sprendimus, Jis suteiks mums žinių ir padės apsisaugoti nuo klaidų. Bet mes turime būti pasiruošę keltis ir žengti pirmyn su tikėjimu, nepriklausomai nuo to, ar gausime atsakymą. Tol, kol laikysimės sandorų ir liksime ištikimi Jėzaus Kristaus Evangelijai, galime būti tikri, kad priimsime teisingus sprendimus ir jausime ramybę žinodami, kad Viešpats yra patenkintas mūsų pastangomis.