Kai tau nesmagu

Gyvenime yra gerų ir blogų dienų. Kartais, kai esame nusiminę, stebimės galvodami, ką daro Dievas – kodėl mylintis Tėvas leidžia, kad tai vyktų? Tokia kebli padėtis gali privesti prie klausimo: „Ar aš tikrai rūpiu Dievui?“

Atradau, kad panašiomis aplinkybėmis padeda šios eilutės:

• Psalmių 8:4–5. „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni […]? Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai.“

• Jono 10:14. Gyvendamas žemėje Jėzus Save apibūdino žodžiais „gerasis ganytojas“ ir pridėjo: „Aš pažįstu savąsias [avis].“

• Mozės 1:39. Tai viena mano mėgstamiausių eilučių, kuria Viešpats atskleidė pranašui Džozefui Smitui Savo tikslą: „Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“, šiais žodžiais pabrėždamas, kad mes, kaip asmenybės, Jam rūpime.

• Luko 7:11–16. Šis pasakojimas moko mus ne tik apie Gelbėtojo galią prieš mirtį – jis labai tinka šiam Velykų metui, – bet man tai geriausias pavyzdys, rodantis, jog Jis pažįsta mus asmeniškai. Tik keli iš Jėzaus padarytų stebuklų kupini tokio švelnumo ir užuojautos kaip Jo tarnavimas Naino našlei. Kaip rašiau savo straipsnyje (žr. p. 12), ši istorija rodo, kad mes rūpime Gelbėtojui ir Jis myli kiekvieną iš mūsų.

Kytas Vilsonas

Brigamo Jango universiteto docentas