Tikėjimo portretai
Bobas ir Lori Turstonai
Tarnavo Kambodžos Pnompenio misijoje
„Kai sužinojome, kad esame pašaukti tarnauti Kambodžos Pnompenio misijoje, pravirkome. Mes labai džiaugėmės!“ – sako brolis Bobas Turstonas. „Nebūtume išsirinkę Kambodžos, bet kokia tai dovana! Koks palaiminimas!“ – sako sesuo Turston.
Turstonai jaučia ypač stiprų ryšį su Kambodžos žmonėmis. „Mylime juos ir jautėme jų meilę mums“, – sako sesuo Turston. – Kambodžos žmonės mums buvo labai malonūs.“
Iš visų pareigų, kurias teko vykdyti misijoje, Turstonai labiausiai brangina galimybę lankytis narių namuose.
Sesuo Turston prisimena, kaip žiūrėdavo į tuos, kuriems tarnavo, ir galvodavo: „Negaliu sulaukti, kada susitiksime kitame gyvenime. Tada tikrai galėsiu pasakyti, ką jums jaučiu ir kaip jus myliu, ir kuo jūs mane žavite, nes dabar to negaliu pasakyti.“
Pirmoje bendroje misijoje Bobas ir Lori Turstonai pamatė, kad prasminga tarnystė įmanoma nepaisant kalbos barjerų ir kultūrinių skirtumų, nes visi žmonės yra Dievo vaikai.
Leslis Nilsonas, fotografas
Bobas:
Prieš susituokdami mudu su Lori kalbėjome, kad išėję į pensiją tarnausime misijoje. Abu jau buvome tarnavę misijose. Lori tarnavo Kobėje, Japonijoje, o aš – Brisbane, Australijoje. Kai priartėjo laikas išeiti į pensiją, pasakėme vaikams, kad norime tarnauti daugybėje misijų.
Mums pasisekė į pensiją išeiti gana jauniems. Kai išgirdome, kad kai kurios pagyvenusios poros dėl sveikatos problemų negali tarnauti tokiose vietose kaip trečiosios pasaulio šalys, pamanėme: „Mums net 60-ies nėra. Esame sveiki, todėl siųskite mus!“
Į pensiją išėjau praėjus dviem dienoms po savo 56-ojo gimtadienio. Iš tiesų pašaukimą į misiją gavome, kol dar dirbau. Kai atplėšėme voką ir sužinojome, kad esame pašaukti tarnauti Kambodžos Pnompenio misijoje, pravirkome. Mes labai džiaugėmės!
Lori:
Nemanėme, kad tarnausime Kambodžoje. Spėjau, kad vyksime kur nors į Afriką. Klausėme savęs: „Tai kokie gi nuotykiai mūsų laukia?“ Nebūtume išsirinkę Kambodžos, bet kokia tai dovana! Koks palaiminimas! Viešpats išmintingesnis už mus. Jis pasiuntė mus ten, kur turėjome būti.
Tarnavome humanitarinėje misijoje. Vykdėme „LDS Charities“ projektus, pildėme ataskaitas ir prašėme naujų projektų. Taip pat tikrinome pagal ankstesnius projektus pastatytus objektus, pavyzdžiui, prieš dvejus metus iškastus šulinius. Taip pat teko tarnauti ir kitaip.
Lankėmės kuolų ir apylinkių konferencijose ir padėjome apmokyti vadovus ir misionierius, tikrinome misionierių butus ir lankėme narius jų namuose. Darėme daug ką, kad padėtume misijai veikti sklandžiai.
Per mūsų misiją nebuvo nė dviejų vienodų dienų. Kartais iki kelių purve brisdavome per laukus. Kitas dienas leisdavome misijos biure. Kartu su ryšių su visuomene misionieriais lankėmės Kulto ir religijos ministerijoje. Kambodžoje žodis „kultas“ nebūtinai reiškia bloga. Ir oficiali religija budizmas, ir visos kitos laikomos kultais. Ministerijoje lankydavomės siekdami sukurti precedentą pasitikėjimui Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia kaip gera organizacija.
Užmezgėme su jais glaudžius ryšius ir jie nedelsdavo kreiptis pagalbos. Jie skambindavo ir sakydavo: „Kilo potvynis ir mums reikia maisto dviem šimtams be namų likusių šeimų.“ Jie žinojo, jog gali pasikliauti Bažnyčia, kad nugabentų produktus ten, kur jų skubiai reikia, ir gautų tai, ko neturi.
Ką patyrėme Kambodžoje? Kad ir ką paminėtumėte, ko gero, būsime tai patyrę! Teko sėdėti ant kukliausiai įrengtų grindų – paprastai iš žemės arba bambuko – pačiuose kukliausiuose namuose. Taip pat lankėmės rūmus primenančiuose valdininkų namuose. Bobas net kurį laiką tarnavo skyriaus prezidentūroje.
Bobas:
Misijos prezidentas paskambino man ir pasakė: „Noriu, kad būtum antrasis patarėjas skyriaus prezidentūroje.“ Po pusantrų metų su skyriaus prezidentu, su kuriuo tarnavau, stovėjome užantspaudavimo kambaryje Honkongo Kinijos šventykloje. Šventykloje jis buvo pirmą kartą! Jis ir jo šeima taupė pinigus ir septynis kartus bandė vykti į šventyklą, bet nutikdavo kas nors neplanuoto arba kas nors susirgdavo. Vis kas nors sutrukdydavo. Per septynerius metus jie sutaupė vos 40 dolerių.
Tris kartus per savo misiją turėjome galimybę padėti Kambodžos pastarųjų dienų šventiesiems apsilankyti šventykloje. Vykome su daugeliu skyrių prezidentų, kurie vykdė pokalbius šventyklos rekomendacijai gauti, bet patys niekada nebuvo šventykloje. Kambodžoje pagyvenusių misionierių pora turi lydėti į šventyklą vykstančias šeimas. Kas nors turi vykti su jais, nes jie nežino, kaip skristi lėktuvu. Daugelis nebuvo net autobusu važiavę! Ir staiga jiems tenka skristi į Honkongą ir nusigauti iki šventyklos. Jiems sudėtinga tai padaryti patiems. Esame dėkingi už jais pasirūpinti padėjusį Šventyklos lankytojų rėmimo fondą.
Lori:
Kartais sunku būti Bažnyčios nariu Kambodžoje. Kambodža, kaip šalis, nesupranta šabo dienos. Kiekvienas, ateinantis į Bažnyčią, turi dėl to aukotis.
Be to, šeši procentai Kambodžos gyventojų yra musulmonai ir tik du procentai krikščionys. Visi kiti – budistai. Labai sunku pereiti nuo budisto gyvenimo į krikščionio gyvenimą. Kai kas vis dar praranda darbą, dažnai juos atstumia kaimynai.
Dešimtinė taip pat didelė problema. Budistų vienuoliai vaikšto kiekvieną rytą, prašydami ryžių arba šiek tiek pinigų. Žmonės prie to pripratę. Atrėžti dalį nuo gautos algos dešimtinei gana sunku.
Daugelis gyvenime yra patyrę didelių sukrėtimų. Dėl Kambodžą aštuntojo dešimtmečio pabaigoje valdžiusio komunistų režimo, raudonųjų khmerų, kiekvienas, vyresnis nei 40 metų, gali papasakoti asmeninę siaubo istoriją. Nesutikau nė vieno, kurio nebūtų tai paveikę. Kiekvieno šeimoje buvo nužudytų narių. Kad ir kiek daug jiems teko patirti, mane stebino jų gebėjimas atsitiesti ir bandyti iš naujo. Bet už tylos daugelis slepia nepasitikėjimą savimi. Daugelis mano, kad nėra svarbūs ar ko nors verti.
Buvo nuostabu matyti, kaip Jėzaus Kristaus Evangelija padėjo jiems sužibėti. Sužinoję, kad yra ne tik nuostabūs, bet taip pat ir Dievo vaikai, jie sako: „Jūs juokaujate? Dabar ir aš galiu kuo nors prisidėti.“
Bažnyčia Kambodžoje tikrai sužydės. Kelią į Bažnyčią atrado nuostabūs žmonės. Šventieji ten yra pionieriai ir tie, kurie tikrai priima Evangeliją, labai palaiminti, nes ima pažinti Gelbėtoją. Tai tikrai nuostabu.
Daug narių ir labai stiprios apylinkės įsikūrę šalia vietovės, vadinamos „Šiukšlių kalnais“. Tai veikiantis sąvartynas. Nariai ten perrenka daiktus. Pinigų jie gauna už šiukšlėse rastą rūšiuojamą plastiką ir aliuminį. Jie gyvena mažyčiuose nameliuose, kuriuose lankėmės dešimtis kartų.
Bobas:
Vieną kartą išgirdome aidint muziką ir pastebėjome, kad kažkas stato pavėsinę. Kambodžoje tai reiškia, kad kas nors tuoksis arba kas nors mirė.
Lori:
Sužinojome, kad neseniai mirė penkių ar šešių vaikų motina. Vyro, su kuriuo būtų galima pasikalbėti, šalia nebuvo. Vaikai tiesiog pabudo ir pamatė, kad jų mama mirė.
Viena dukra nepaliaujamai kūkčiojo. Per vertėją ji pasakė: „Esu vyriausia. Man teks rūpintis broliais ir seserimis. Nežinau, ką daryti.“
Apkabinau ją. Kaip galėjau neapkabinti? Ši mergaitė ką tik prarado mamą. Pasakiau jai anglų kalba: „Žinau, kad nesupranti manęs, bet pažadu, kad vėl pamatysi mamą. Tau viskas bus gerai. Neliksi viena.“
Daug panašių nutikimų mus suartino su Kambodžos žmonėmis.
Jautėme jų meilę mums. Kambodžos žmonės mums buvo labai malonūs. Mylime juos, nes jie yra Dievo vaikai. Jie mūsų broliai ir seserys.
Pamenu, kad sutikusi kai kuriuos iš jų galvodavau: „Negaliu sulaukti, kada susitiksime kitame gyvenime. Tada tikrai galėsiu pasakyti, ką jums jaučiu ir kaip jus myliu, ir kuo jūs mane žavite, nes dabar to negaliu pasakyti.“
Misija mus visokeriopai palaimino. Kai kas sako: „Nežinau, ar galiu tarnauti misijoje. Negaliu palikti vaikaičių.“ Išvykdami turėjome penkis vaikaičius: penkerių, ketverių, trejų, dvejų ir vienų metų amžiaus. Dvi anūkės gimė, kol buvome išvykę. Išsaugosiu abi savo misijos Kambodžoje vardo korteles ir atiduosiu jas toms mergaitėms, kad žinotų, jog senelės nebuvo šalia, nes ji darė tai, ko iš jos norėjo Viešpats.
Bobas:
Misionieriams yra daug būdų tarnauti Viešpačiui. Nuoširdžiai tikime tuo, ką vyresnysis Džefris R. Holandas pasakė apie pagyvenusių misionierių tarnystę. Jis sakė: „Pažadu jums, kad tarnaudami Viešpačiui [šeimos] naudai nuveiksite tokių darbų, kurių jokiu būdu negalėsite nuveikti likdami namie ir šokinėdami aplink juos. Ar yra didesnė senelių dovana savo palikuonims, nei darbais ir žodžiais pasakyti: „Šioje šeimoje mes tarnaujame misijose!“ [Visi esame pašaukti, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.]“