Mato 18:21–35
Palyginimas apie beširdį tarną
Atsakydamas į Petro klausimą apie atleidimą, Jėzus Kristus mokė palyginimo apie beširdį tarną. Ši pamoka gali padėti jums tapti panašesniems į Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų, kai jūs stengiatės atleisti kitiems.
Galimos mokymosi užduotys
„Ar atleidžiate man?“
Antrojo pasaulinio karo metu moteris, vardu Kori ten Boum, kelis mėnesius kentėjo nacių koncentracijos stovykloje Ravensbruko mieste, Vokietijoje. Ten mirė jos vyresnioji sesuo Betsi. Po karo Kori kalbėjo žmonių grupei apie Dievo atleidimą. Kytas B. Makmalinas, buvęs Pirmininkaujančiosios Vyskupijos narys, aprašė tai, kas įvyko po jos kalbos. Skaitydami pagalvokite, kaip galėjo reaguoti Kori.
Prie jos priėjo vyriškis. Ji atpažino, kad tai buvo vienas žiauriausių tos stovyklos sargybinių. „Savo kalboje jūs paminėjote Ravensbruką, – pasakė jis. – Ten aš buvau sargybiniu. […] Bet po to […] aš tapau krikščioniu.“ Jis paaiškino, kad ieškojo Dievo atleidimo už tuos savo padarytus žiaurius darbus. Jis ištiesė ranką ir paklausė: „Ar atleidžiate man?“ [Corrie ten Boom, Tramp for the Lord (1974), 56].
(Kytas B. Makmalinas, Mūsų pareigos kelias, 2010 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga)
-
Kokios mintys tuo metu galėjo suktis Kori galvoje?
-
Kodėl gali būti taip sunku atleisti kitiems?
Perskaitykite Mato 18:21–22 ir sužinokite, kaip Jėzus atsakė į Petro klausimą apie atleidimą.
-
Kaip paaiškintumėte, ko Jėzus mokė Petrą?
-
Kodėl, jūsų manymu, Viešpats liepia mums tapti atlaidžiais žmonėmis?
-
Kokių klausimų turite apie Gelbėtojo įsakymą atleisti kitiems?
Apmąstykite savo jausmus apie atleidimą. Ar yra žmogus, kuriam buvo sunku atleisti? Studijavimo žurnale užrašykite, kaip jūsų gyvenimas būtų palaimintas, jei galėtumėte atleisti tiems, kurie jus įžeidė. Taip pat galite įrašyti, kuo skirtųsi jūsų gyvenimas, jei nebandytumėte atleisti kitiems.Studijuodami palyginimą, kuriuo Viešpats pasidalijo su Petru, ieškokite, kaip Viešpaties noras mums atleisti galėtų sustiprinti jūsų sugebėjimą atleisti kitiems.
Palyginimas apie beširdį tarną
Perskaitykite Mato 18:23–27 ieškodami, kaip palyginime minimas karalius elgiasi su savo skolininku. Svarbu žinoti, kad 10 000 talentų yra skola, kurios neįmanoma išmokėti. Vargingam dirbančiam žmogui Jėzaus laikais būtų prireikę daugiau nei 250 000 metų, kad uždirbtų tiek pinigų (žr. Jay A. Parry ir Donald W. Parry, Understanding the Parables of Jesus Christ [2006], 95).
-
Kodėl, jūsų manymu, kalbėdamas apie šį palyginimą Jėzus Kristus paminėjo skolą, kurios neįmanoma išmokėti?
Mato 18:28–35 perskaitykite likusią palyginimo dalį ieškodami, kaip turėtume elgtis vieni su kitais ir kodėl. Naudinga žinoti, kad 100 pensų buvo maždaug trijų mėnesių vargingo darbininko alga ( 28 eilutė).
-
Ką iš šio palyginimo sužinojote apie atleidimą?
-
Kodėl svarbu suprasti, koks gailestingas mums yra Gelbėtojas?
Iš šio palyginimo sužinome tiesą, kad mes galime sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, atleisdami kitiems taip, kaip Jis mums atleidžia.
Viešpats vėl pabrėžė atleidimo kitiems svarbą mūsų Evangelijos laikotarpiu. Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 64:9–11 ieškodami Viešpaties mokymų apie atleidimą.
-
Remdamiesi tuo, ką šiandien sužinojote, pasakykite, kodėl Viešpats reikalauja, kad mes atleistume visiems žmonėms?
Jėzus Kristus gali padėti mums atleisti kitiems
Kartais gali būti sunku išlaikyti atleidimo kitiems jausmą. Tačiau su Gelbėtojo pagalba viskas įmanoma.
Skaitydami vyskupo Makmalino pasakojimo apie Kori susidūrimą su buvusiu kalėjimo sargu išvadą, suraskite, kaip Gelbėtojas suteikė jai jėgų atleisti.
Galbūt norėsite peržiūrėti filmuką „Our Path of Duty“ (liet. „Mūsų pareigos kelias“), esantį ChurchofJesusChrist.org, nuo 2:16 iki 3:26.
„Tik kelias sekundes jis taip stovėjo – ištiesta ranka, – bet man jos pasirodė kaip valandos, kol kovojau su pačiu sunkiausiu dalyku, kurį man kada nors reikėjo padaryti.
[…] Žinia, kad Dievas atleidžia, turi […] sąlygą: kad mes atleistume savo kaltininkams. […]
[…] Tyliai meldžiausi: „Padėk man! Aš galiu paduoti ranką. Tiek aš galiu padaryti. O Tu suteik jausmą.“
[…] Kaip nesava aš mechaniškai įdėjau savo ranką į man ištiestą ranką. Tai padarius įvyko kažkas nepaprasto. Nuo mano peties per ranką nubėgo srovė ir perėjo į sujungtas mūsų rankas. Visą mano esybę pripildė gydanti šiluma, sukėlusi ašaras mano akyse.
„Aš atleidžiu tau, broli! – sušukau. – Visa širdimi atleidžiu.“
Mes ilgai spaudėme vienas kitam ranką, buvęs sargybinis ir buvusi kalinė. Niekada nejaučiau Dievo meilės taip stipriai, kaip tuo metu“ [Corrie ten Boom, Tramp for the Lord (1974), 54–55].
(Kytas B. Makmalinas, Mūsų pareigos kelias, 2010 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga)
-
Ko išmokote iš Kori patirties tokio, kas galėtų padėti jums atleisti, kai sunku tai padaryti?
-
Ko pasimokėte iš savo gyvenimo, kitų gyvenimo ar Raštų apie tai, kaip atleisti kitiems, kai sunku tai padaryti?
Studijuojant Raštus mums gali padėti vienas dalykas, tai Jėzaus Kristaus savybių mokymasis ir pastangos jas išsiugdyti. Mato 18:21–35 yra viena iš daugelio Raštų ištraukų, rodančių atlaidžią Gelbėtojo prigimtį ir Dievo teisingumą, kai nusprendžiame neatleisti. Pagalvokite, ką galite padaryti, kad taptumėte tokiu atlaidžiu žmogumi kaip Jėzus Kristus. Kaip pakviesite Gelbėtoją jums padėti?
Komentarai ir pagalbinė informacija
Mato 18:24 . Kiek pinigų yra 10 000 talentų?
Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
Mokslininkų nuomonės šiek tiek skiriasi dėl čia minimų sumų vertės, bet kad būtų lengviau skaičiuoti, jeigu mažesnė nedovanota 100 denarų suma, tarkim, mūsų laikais būtų 100 dolerių, tuomet 10 000 talentų skola, kuri buvo visiškai dovanota, galėjo būti vienas milijardas ar daugiau dolerių!
Kaip asmeninė skola ji yra milžiniška, mums visiškai nesuvokiama suma. (Žmogus negali tiek prapirkti!) Šio palyginimo tikslams ji ir turi būti nesuvokiama; ji turi viršyti mūsų gebėjimą suprasti, ką jau besakyti apie mūsų gebėjimą grąžinti. Tai yra todėl, kad tai nėra Naujojo Testamento pasakojimas apie dviejų tarnų ginčą. Tai pasakojimas apie mus, apie puolusią žmoniją – mirtinguosius skolininkus, nusižengėlius ir visokius kalinius. Visi esame skolininkai, ir kiekvienam iš mūsų nuosprendis yra įkalinimas. Tokie visi ir pasiliktume, jeigu ne malonė Karaliaus, kuris išlaisvina mus, nes myli mus ir yra „apimtas užuojautos mums“ [ Doktrinos ir Sandorų 121:4 ].
(Džefris R. Holandas, Taigi galiausiai būkite tobuli, 2017 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga)
Ar jaučiamas skausmas dėl to, kas man buvo padaryta, reiškia, kad aš dar niekam neatleidau?
Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
Tačiau visiems jums, gyvenantiems tikroje kančioje, svarbu atkreipti dėmesį į tai, ko nesakė [Jėzus Kristus]. Jis nesakė: „Jums uždrausta jausti tikrą skausmą arba tikrą širdgėlą dėl kito žmogaus rankos sukeltų sukrečiančių patyrimų.“
(Džefris R. Holandas, Sutaikinimo tarnavimas, 2018 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga)
Vyresnysis Deividas E. Sorensenas iš Septyniasdešimties mokė svarbios tiesos apie įsakymą atleisti.
Aš noriu paaiškinti, jog nuodėmių atleidimo negalima painioti su nuolaidžiavimu blogiui. […] Nors mes turime atleisti įžeidusiam mus artimui, privalome siekti, jog ta skriauda nesikartotų.
(Deividas E. Sorensenas, Atleidimas kartėlį pavers meile, 2003 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga)
Kaip atleidimas kitiems gali mus išlaisvinti?
Peržiūrėkite filmuką „Principles of Peace: Forgiveness“ (liet. „Taikos principai: atleidimas“, 1:49), esantį „ChurchofJesusChrist.org“, ir sužinokite apie ramybę, kurią moteris pajuto atleidusi savo tėvui praėjus daug metų po jos tėvų skyrybų.
Ką turėjo omenyje Gelbėtojas, liepęs Petrui atleisti kitiems ne „iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių“? ( Mato 18:22)
Vyresnysis Lynas G. Robinsas, buvęs Septyniasdešimties prezidentūros narys, paaiškino:
Gelbėtojas iš esmės Petrui liepė nė neskaičiuoti – nenustatinėti atleidimo ribų. […]
Aišku, kad Gelbėtojas nenustatė aukščiausios 490 kartų ribos. Tai būtų tas pats, kaip sakyti, kad sakramentą galima priimti tik 490 kartų, o po to, 491-ąjį kartą, dangiškas auditorius įsikiš ir pasakys: „Apgailestauju, bet jūsų atgailos kortelės limitas ką tik baigėsi – nuo šiol žinokitės patys.“
Viešpats tą septyniasdešimtkart septynių skaičių panaudojo kaip metaforą Jo begaliniam Apmokėjimui, Jo beribei meilei ir Jo beribei malonei nusakyti. „Taip, ir kaip dažnai mano žmonės beatgailautų, aš atleisiu jiems jų nusižengimus prieš mane“ [ Mozijo 26:30 ; kursyvas pridėtas].
(Lynas Dž. Robinsas, Iki septyniasdešimt septynių kartų, 2018 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga)