1 Dabar, Viešpats Dievas padarė, kad badas Ūro žemėje taptų nuožmus, tad Haranas, mano brolis, mirė; bet Terachas, mano tėvas, vis dar gyveno chaldėjų Ūro žemėje.

2 Ir buvo taip, kad aš, Abraomas, paėmiau žmona Sarają, o Nahoras, mano brolis, paėmė žmona Milką, kuri buvo Harano duktė.

3 Dabar, Viešpats buvo man pasakęs: Abraomai, išeik iš savo šalies ir nuo savo artimųjų, ir iš savo tėvo namų į žemę, kurią tau nurodysiu.

4 Todėl aš palikau chaldėjų Ūro žemę, kad eičiau į Kanaano žemę; ir pasiėmiau Lotą, savo brolio sūnų, ir jo žmoną, ir savo žmoną Sarają; ir taip pat mano tėvas sekė paskui mane į žemę, kurią pavadinome Haranu.

5 Ir badas atslūgo; ir mano tėvas pasiliko Harane ir gyveno ten, kadangi Harane buvo daug kaimenių; ir mano tėvas vėl atsigręžė į savo stabmeldystę, todėl jis pasiliko Harane.

6 Bet aš, Abraomas, ir Lotas, mano brolio sūnus, meldėmės Viešpačiui, ir Viešpats pasirodė man ir tarė man: Kelkis ir pasiimk su savimi Lotą; nes aš sumaniau išvesti tave iš Harano ir padaryti tave įgaliotiniu, kad nešiotum mano vardą svetimoje žemėje, kurią duosiu tavo sėklai po tavęs, kaip nesibaigiančią nuosavybę, kai tik jie įsiklausys į mano balsą.

7 Nes aš esu Viešpats, tavo Dievas; aš gyvenu danguje; žemė yra mano pakojis; aš ištiesiu ranką virš jūros, ir ji paklūsta mano balsui; aš vėją ir ugnį padarau savo vežimu; aš pasakau kalnams: pasišalinkit – ir štai, jie nunešti viesulo, akimirksniu, staiga.

8 Mano vardas – Jehova, ir aš žinau pabaigą nuo pradžios; taigi virš tavęs bus mano ranka.

9 Ir aš padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave be saiko, ir išgarsinsiu tavo vardą tarp visų tautų, ir tu būsi palaiminimas savo sėklai po tavęs, tad savo rankose jie neš šią tarnystę ir kunigystę visoms tautoms;

10 ir aš palaiminsiu jas per tavo vardą; nes visi, kurie tik priims šią evangeliją, bus vadinami tavo vardu ir bus laikomi tavo sėkla, ir atsikels, ir palaimins tave kaip savo tėvą;

11 ir aš palaiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia; ir per tave (tai yra per tavo kunigystę) ir per tavo sėklą (tai yra tavo kunigystę) – nes aš duodu tau pažadą, kad ši teisė tęsis per tave ir per tavo sėklą po tavęs (tai yra kalbant apie sėklą tiesiogine prasme, arba kūno sėklą) – bus palaimintos visos žemės šeimos, būtent evangelijos palaiminimais, kurie yra išgelbėjimo, būtent amžinojo gyvenimo, palaiminimai.

12 Dabar, po to, kai Viešpats liovėsi kalbėti man ir atitraukė savo veidą nuo manęs, aš tariau savo širdyje: tavo tarnas uoliai tavęs ieškojo; dabar aš radau tave;

13 tu atsiuntei savo angelą, kad išvaduotų mane iš Elkenos dievų, ir man geriausia bus įsiklausyti į tavo balsą, todėl leisk tavo tarnui keltis ir keliauti ramybėje.

14 Taigi aš, Abraomas, iškeliavau, kaip Viešpats buvo man įsakęs, ir Lotas su manimi; ir man, Abraomui, buvo šešiasdešimt dveji metai, kai išvykau iš Harano.

15 Ir aš paėmiau Sarają, kurią paėmiau žmona, būdamas Chaldėjos Ūre, ir Lotą, savo brolio sūnų, ir visą mūsų turtą, kurį surinkome, ir sielas, kurias buvome laimėję Harane, ir leidomės keliu į Kanaano žemę, ir keliaudami gyvenome palapinėse;

16 taigi amžinybė buvo mūsų priedanga ir mūsų uola, ir mūsų išgelbėjimas, kol keliavome iš Harano Jeršono keliu, kad ateitume į Kanaano žemę.

17 Dabar aš, Abraomas, pastačiau aukurą Jaršono žemėje ir atnašavau atnašą Viešpačiui, ir meldžiausi, kad badas būtų nugręžtas nuo mano tėvo namų, kad jie nežūtų.

18 Ir tada mes perėjome žemę iš Jeršono į Sechemo vietovę; ji buvo Morės lygumoje, ir mes jau buvome atėję į kanaanitų žemės ribas, ir aš atnašavau auką ten, Morės lygumose, ir visa širdimi šaukiausi Viešpaties, kadangi jau buvome atėję į šios stabmeldiškos tautos žemę.

19 Ir atsakydamas į mano maldas, man pasirodė Viešpats ir tarė man: Šią žemę aš duosiu tavo sėklai.

20 Ir aš, Abraomas, pakilau iš aukuro, kurį pastačiau Viešpačiui, vietos ir leidausi iš ten link kalno, esančio į rytus nuo Betelio, ir pasistačiau ten savo palapinę; į vakarus buvo Betelis, o į rytus – Hajis; ir ten aš pastačiau kitą aukurą Viešpačiui ir vėl šaukiausi Viešpaties vardo.

21 Ir aš, Abraomas, keliavau vis dar tebeeidamas į pietus; ir žemėje tęsėsi badas; ir aš, Abraomas, nusprendžiau vykti į Egiptą, kad apsistočiau ten, nes badas tapo labai nuožmus.

22 Ir buvo taip, kad man beįeinant į Egiptą, Viešpats tarė man: Štai, Saraja, tavo žmona, yra labai graži pažiūrėti moteris;

23 todėl bus taip, kad egiptiečiai, pamatę ją, sakys: Ji jo žmona; ir jie nužudys tave, bet ją paliks gyvą; todėl žiūrėk, kad padarytum taip:

24 tegul ji sako egiptiečiams, kad ji tavo sesuo, ir tavo siela gyvens.

25 Ir buvo taip, kad aš, Abraomas, pasakiau Sarajai, savo žmonai, viską, ką Viešpats sakė man: Taigi, sakyk jiems, meldžiu tave, kad esi mano sesuo, kad tavo dėka man būtų gerai, ir tavo dėka mano siela gyvens.