Dvasiškai reikšmingi prisiminimai
Kai asmeniniai sunkumai arba mums nepavaldžios pasaulio sąlygos užtamsina kelią, tai dvasiškai reikšmingi prisiminimai iš mūsų gyvenimo knygos tampa lyg švytintys akmenėliai, nušviečiantys kelią pirmyn.
Po Pirmojo regėjimo praėjus aštuoniolikai metų pranašas Džozefas Smitas detaliai aprašė, ką patyrė. Jis susidūrė su pasipriešinimu, persekiojimu, priekabiavimu, grasinimais ir žiauriais išpuoliais.1 Tačiau jis nesiliovė drąsiai liudyti apie savo Pirmąjį regėjimą: „Aš tikrai mačiau šviesą ir vidur šitos šviesos mačiau dvi Asmenybes, ir jos tikrai man kalbėjo; ir nors buvau nekenčiamas ir persekiojamas už tai, kad sakiau matęs regėjimą, vis dėlto tai tiesa. […] Aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėčiau to paneigti.“2
Sunkią valandą Džozefas prisimindavo prieš beveik du dešimtmečius jam parodytą Dievo meilę ir įvykius, pasveikinusius seniai išpranašautą Sugrąžinimą. Mąstydamas apie savo dvasinę kelionę, Džozefas pasakė: „Nė vieno nekaltinu, kad netiki mano istorija. Jei nebūčiau patyręs to, ką patyriau, pats tuo netikėčiau.“3
Tačiau visa tai buvo tikra, ir jis niekada nepamiršo ir neneigė tų įvykių, tyliai patvirtino savo liudijimą, kai judėjo link Kartidžo. Jis sakė: „Aš einu kaip avinėlis į skerdyklą; bet aš ramus kaip vasaros rytas; mano sąžinė švari nuo nusižengimo Dievui ir visiems žmonėms.“4
Jūsų dvasiškai reikšmingi patyrimai
Pranašo Džozefo pavyzdys yra pamoka mums visiems. Kartu su ramiu nukreipimu, kurį gauname per Šventąją Dvasią, kartkartėmis Dievas galingai ir labai asmeniškai patikina kiekvieną iš mūsų, jog Jis mus pažįsta, myli ir laimina konkrečiai ir atvirai. O tada, mūsų sunkumų akimirkomis, Gelbėtojas vėl primena, ką esame patyrę.
Pagalvokite apie savo pačių gyvenimą. Per daugelį metų esu girdėjęs tūkstančius nepaprastų dvasinių patyrimų, kuriuos išgyveno pastarųjų dienų šventieji visame pasaulyje. Visa tai man, be jokios abejonės, patvirtina, jog Dievas pažįsta ir myli kiekvieną iš mūsų ir kad Jis nekantraudamas trokšta mums Save apreikšti. Šios patirtys gali ateiti lemtingomis mūsų gyvenimo akimirkomis arba tuo metu, kai, kaip iš pradžių gali pasirodyti, niekas nevyksta, tačiau jas visuomet lydi išskirtinis dvasinis patvirtinimas apie Dievo meilę.
Šių dvasiškai reikšmingų patyrimų prisiminimai parklupdo mus ant kelių ir, kartu su pranašu Džozefu, pareiškiame: „Tai, ką patyriau, atėjo iš dangaus. Aš žinau tai, ir žinau, kad Dievas žino, jog aš tai žinau.“5
Keturi pavyzdžiai
Kol pasakosiu apie kelis kitų žmonių pavyzdžius, apmąstykite savo pačių dvasiškai reikšmingus prisiminimus.
Kadaise vienas senyvo amžiaus kuolo patriarchas, turėjęs du netinkamai veikiančius širdies vožtuvus, maldavo daktarą Raselą M. Nelsoną, kad jam padėtų, nors tuo metu chirurginio būdo išgydyti antrą pažeistą vožtuvą nebuvo. Daktaras Nelsonas galiausiai sutiko operuoti. Štai prezidento Nelsono žodžiai:
„Sumažinę pirmojo vožtuvo blokadą, atvėrėme antrąjį. Pamatėme, kad jis normalus, tačiau tiek išsiplėtęs, jog nebegalėjo normaliai dirbti. Apžiūrinėjant vožtuvą, į galvą pradėjo brautis mintis: sumažink žiedo perimetrą. Pasidalinau ja su asistentu. „Vožtuvo audinio pakaks, jei galėtume efektyviai sumažinti žiedą iki jo normalaus dydžio.“
Tačiau kaip? […] Ir staiga akyse gyvai stojo vaizdas, kaip turėčiau dygsniuoti, kad suklostyčiau vienur ir patempčiau kitur. […] Tebeprisimenu tą vaizdą galvoje – iki smulkiausių kontūrų, kur turėtų eiti dygsniai. Mintyse susiklostė išbaigta operacijos schema. Išbandėme vožtuvą ir pamatėme, kad žymiai sumažinome nesandarumą. Mano asistentas tarė: „Tai stebuklas.“6 Patriarchas dar gyveno daug metų.
Daktaras Nelsonas buvo vedamas. Ir jis žinojo, kad Dievas žino, jog jis žino, kad buvo vedamas.
Mudu su Kete Beatričę Magré pirmą kartą sutikome Prancūzijoje prieš 30 metų. Neseniai Beatričė man papasakojo vieną nutikimą, kuris paveikė jos dvasinį gyvenimą netrukus po jos krikšto paauglystėje. Štai ką ji papasakojo:
„Mūsų skyriaus jaunimas kartu su savo vadovais išvyko į Lakanò paplūdimį, esantį pusantros valandos kelio nuo Bordo.
Prieš grįžtant namo, vienas iš mūsų vadovų nusprendė paplaukioti paskutinį kartą ir nėrė į bangas su savo akiniais. Jam išnėrus, akiniai buvo kažkur pradingę. […] Jie pradingo kažkur vandenyne.
Netekęs akinių, jis negalėjo vairuoti savo automobilio. Galėjome įstrigti toli nuo namų.
Viena tikėjimo kupina sesuo mums pasiūlė pasimelsti.
Sumurmėjau, kad malda mums visiškai nepadės, tačiau nenoriai prisijungiau prie grupės viešai maldai, kuri buvo sakoma mums stovint iki juosmens įbridus į drumzliną vandenį.
Vos baigėme melstis, aš ištiesiau rankas, kad visus aptaškyčiau vandeniu. Man braukiant rankomis per vandenyno paviršių į jas pakliuvo akiniai. Mano sielą persmelkė galingas jausmas, kad Dievas tikrai klausosi mūsų maldų ir į jas atsako.“7
Po keturiasdešimt penkerių metų visa tai ji pasakojo taip, lyg tai būtų vykę vakar. Beatričė buvo palaiminta ir žinojo, kad Dievas žino, jog ji žino, kad buvo palaiminta.
Prezidento Nelsono ir sesers Magré patyrimai buvo labai skirtingi, tačiau jiems abiem jie tapo nepamirštamais dvasiškai reikšmingais prisiminimais apie Dievo meilę, įsmigusią į jų širdis.
Šie reikšmingi įvykiai dažnai nutinka mokantis apie sugrąžintąją Evangeliją arba ja dalijantis su kitais.
Ši nuotrauka daryta San Paule, Brazilijoje, 2004 metais. Floripei Luzijai Damasijai iš Ipatìngos kuolo Brazilijoje buvo 114 metų. Pasakodama apie savo atsivertimą sesuo Damasija man pasakė, kad misionieriai jos kaime suteikė kunigystės palaiminimą vienam sunkiai susirgusiam kūdikiui, kuris stebuklingai pasveiko. Ji panoro sužinoti daugiau. Kai ji pasimeldė dėl jų žinios, nepaneigiamas Dvasios liudijimas jai patvirtino, kad Džozefas Smitas buvo Dievo pranašas. Ji pasikrikštijo būdama 103 metų, o būdama 104 priėmė endaumentą. Kiekvienais metais ji 14 valandų autobusu važiuodavo, kad praleistų savaitę šventykloje. Sesuo Damasija gavo patvirtinimą iš dangaus ir ji žinojo, kad Dievas žino, jog ji žino, kad tas liudijimas buvo tikras.
Štai vienas dvasinis prisiminimas iš mano pirmosios misijos Prancūzijoje prieš 48 metus.
Vaikščiojant po butus, mano porininkas vienai pagyvenusiai moteriai paliko Mormono Knygą. Kai po savaitės sugrįžome prie tos moters buto, ji atidarė duris. Dar niekam neprabilus pajutau apčiuopiamą dvasinę jėgą. Tie stiprūs jausmai neapleido, kai madam Alisa Odubert pakvietė mus užeiti į vidų ir pasakė, kad skaitė Mormono Knygą ir žino, jog ji tikra. Tą dieną mums išeinant iš jos buto meldžiausi: „Dangiškasis Tėve, prašau, padėk man niekada neužmiršti, ką aš ką tik jaučiau.“ Niekada to ir neužmiršau.
Iš pažiūros paprastą akimirką, prie durų, panašių į šimtus kitų durų, aš pajutau dangaus jėgą. Ir aš žinojau, kad Dievas žino, jog aš žinau, kad prasivėrė dangaus langas.
Individualios ir nepaneigiamos
Šios dvasiškai reikšmingos akimirkos pasireiškia skirtingu metu ir skirtingais būdais, individualiai pritaikytais kiekvienam iš mūsų.
Prisiminkite savo mėgstamiausius pavyzdžius iš Raštų. Besiklausantiems apaštalo Petro pradėjo verti širdį.8 Lamanitė Abišė tikėjo nuostabiu savo tėvo regėjimu.9 Balsas atėjo ir į Enoso protą.10
Mano draugas Kleitonas Kriščensenas taip apibūdino savo patyrimus, išgyventus kartą labai pamaldžiai skaitant Mormono Knygą: „Mane apsupo ir mano sielą persmelkė […] nuostabi, šilta ir meilės kupina dvasia, apgaubusi mane tokiu meilės jausmu, kad net nebuvau įsivaizdavęs, jog tai įmanoma pajausti, [ir tokie jausmai kartojosi kas vakarą].“11
Būna atvejų, kai dvasiniai jausmai mūsų širdyje įsiplieskia lyg ugnis ir apšviečia mūsų sielą. Džozefas Smitas paaiškino, kad kartais patiriame staigų „minčių antplūdį“, o kitais kartais – „plūstančią tyrą išmintį“12.
Prezidentas Dalinas H. Ouksas, atsakydamas vienam nuoširdžiam vyriškiui, tvirtinusiam, kad niekada nieko panašaus nėra patyręs, patarė: „Turbūt į jūsų maldas buvo atsakyta ne kartą, tačiau jūs laukėte tokio didelio ženklo ar tokio garsaus balso, kad ėmėte manyti, jog jums nebuvo atsakyta.“13 Pats Gelbėtojas kalbėjo apie didelio tikėjimo žmones, kurie „buvo [palaiminti] ugnimi ir Šventąja Dvasia, [bet] jie to nežinojo“14.
Kaip jūs Jo klausote?
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mums neseniai pasakė: „Kviečiu jus giliai ir dažnai apmąstyti šį esminį klausimą: kaip jūs Jo klausote? Taip pat kviečiu jus imtis žingsnių, kad galėtumėte Jo klausytis geriau ir dažniau.“15 Tą kvietimą jis pakartojo šį rytą.
Jo klausomės melsdamiesi, savo namuose, per Raštus ir giesmes, vertai priimdami sakramentą, skelbdami savo tikėjimą, tarnaudami kitiems ir kartu su bendratikiais lankydamiesi šventykloje. Dvasiškai reikšmingos akimirkos vyksta pamaldžiai klausantis visuotinės konferencijos ir tvirčiau laikantis įsakymų. Vaikai, šie patyrimai skirti ir jums. Nepamirškite, kad Jėzus „mokė ir tarnavo […] vaikams, ir […] [vaikai] kalbėjo […] didžius ir nuostabius dalykus“16. Viešpats pasakė:
„[Toks pažinimas] duo[damas] jums mano Dvasia, […] ir niekaip kitaip jūs negalėtumėte [jo] turėti, kaip tik mano galia;
todėl jūs galite liudyti, kad girdėjote mano balsą ir žinote mano žodžius.“17
„Jo klausyti“ galime dėl neprilygstamo Gelbėtojo Apmokėjimo palaiminimo.
Ir nors negalime pasirinkti šių reikšmingų akimirkų laiko, tačiau prezidentas Henris B. Airingas štai kaip mums patarė tam ruoštis: „Šį ir rytojaus vakarą jūs galite melstis ir mąstyti, užduodami sau klausimus: „Ar Dievas atsiuntė žinią būtent man? Ar mačiau Jo ranką savo ir savo [šeimos] gyvenime?“18 Tikėjimas, paklusnumas, nuolankumas ir tikras ketinimas atveria dangaus langus.19
Iliustracija
Apie savo dvasinius prisiminimus galėtumėte galvoti taip. Pasitelkdami nuolatinę maldą, ryžtą laikytis sudarytų sandorų ir Šventosios Dvasios dovaną mes keliaujame per šį gyvenimą. Kai asmeniniai sunkumai, abejonė ar ryžto netekimas užtamsina kelią arba kai dėl mums nepavaldžių pasaulio sąlygų imame abejoti dėl ateities, tai dvasiškai reikšmingi prisiminimai iš mūsų gyvenimo knygos tampa lyg švytintys akmenėliai, nušviečiantys kelią pirmyn, patikinantys, jog Dievas mus pažįsta, myli ir yra pasiuntęs Savo Sūnų Jėzų Kristų, kad padėtų mums grįžti namo. O kai kas nors savo reikšmingus prisiminimus atideda į šalį ir yra pasimetęs ar sumišęs, tai atgręžkime juos į Gelbėtoją pasidalydami su jais savo tikėjimu ir prisiminimais, padėdami jiems vėl atrasti tas brangias dvasines akimirkas, kurias jie kadaise taip brangino.
Kai kurie patyrimai tokie šventi, kad saugome juos savo dvasinėje atmintyje ir jais nesidalijame.20
„Angelai kalba Šventosios Dvasios galia; todėl jie kalba Kristaus žodžius.“21
„Angelai nesiliovė tarnauti žmonių vaikams.
Nes štai jie yra pavaldūs jam, kad tarnautų pagal [Kristaus] įsakym[ą], parodydami save tiems, kieno tikėjimas stiprus ir protas tvirtas visais dievotumo atžvilgiais.“22
„O Guodėjas – Šventoji Dvasia, […] mokys jus visko ir viską primins.“23
Priimkite savo šventus prisiminimus. Tikėkite jais. Užrašykite juos. Pasidalykite jais su savo šeima. Patikėkite, kad juos jums siunčia jūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimas Sūnus.24 Tegul šie prisiminimai suteikia jums kantrybės užklupus abejonėms ir išminties susidūrus su sunkumais.25 Pažadu jums, kad jei noriai pripažinsite ir rūpestingai branginsite dvasiškai reikšmingus savo gyvenimo įvykius, tai jų bus dar ne vienas. Dangiškasis Tėvas jus pažįsta ir myli!
Jėzus yra Kristus, Jo Evangelija yra sugrąžinta, o jei išliksime ištikimi, liudiju, kad būsime Jo per amžius. Jėzaus Kristaus vardu, amen.