Turėjau daug ir galėjau dalintis

Brentas Fišeris, Kalifornijos valst., JAV

Pasiruošimą nenumatytiems atvejams visada laikiau rūpinimusi šeima ir savimi. 1992 metais Floridoje vieną sekmadienio rytą apie pasiruošimą supratau ką kita. Uraganas „Endriu“, vienas iš labiausiai niokojusių ir žalingiausių uraganų, smogusių Jungtinėms Valstijoms Majamio mieste, Floridoje, sutrikdė gražią vasarą.

Laikinai vienas gyvenau paplūdimio bute, nes mokiausi pagal trijų mėnesių trukmės profesinio mokymo programą. Užgirdęs įspėjimą apie uraganą ir sužinojęs, kad iki pietų teks evakuotis iš savo gyvenamojo komplekso, vienas kolega rezervavo kambarius man ir kitiems bendradarbiams viešbutyje, esančiame toliau nuo jūros. Užkaliau langines ir susirinkau asmeninius daiktus.

Kadangi netrukus paviešėti pas mane savaitei turėjo atvykti žmona su vaikais, tai savo šešių asmenų šeimai buvau iš anksto nupirkęs pakankamai maisto ir vandens. Jaučiausi ramus, žinodamas, kad galiu vykti į saugią vietą ir turiu pakankamai maisto, kurį galiu pasiimti su savimi ir kurio būtų užtekę keletui savaičių.

10:30 ryto ruošdamasis išvykti jaučiausi gerai – viskas buvo tvarkoje. Atsiklaupiau ir meldžiausi, dėkodamas Dangiškajam Tėvui už palaiminimus ir prašydamas pagalbos per artėjančią audrą. Baigiant maldą Dvasia paskatino mane ištarti: „Jei kam nors reikia pagalbos, prašau, padėk man jį arba ją surasti.“

Po kelių minučių į devintą dešimtį įkopusi našlė pasibeldė į mano duris. „Atsiprašau, – pasakė ji. – Užėjau ne į tą butą. Ieškau draugės.“

Ji atrodė išsekusi. Paklausta, ar galiu padėti, ji sumišo ir pasakė, kad nežino, ką daryti ir kur eiti. Paklausiau, kur ji gyvena, ir kartu nuėjome iki jos buto, įvertinome padėtį ir aptarėme galimybes.

Pasakiau, kad galbūt mano kompanija ras vietos viename iš viešbučio kambarių ir pakviečiau ją likti su mūsų grupe. Ji su palengvėjimu atsiduso. Greitai supakavome jos daiktus, pasirūpinome buto saugumu ir susitariau, kad mano kolega iki viešbučio nuvairuotų jos automobilį.

Besiruošiant išvykti, dar dvi našlės paprašė pagalbos. Padėjau joms nusiraminti, kad galėtų aiškiai mąstyti ir išsiaiškinti, kur rasti prieglobstį. Man paėmus vieno kolegos bagažą, pagalbos paprašė kita pagyvenusi našlė. Jos trapius daiktus palikome saugiose vietose ir padėjome jai pasiruošti išvykti.

Tuo tarpu kiti bendradarbiai pakvietė du saloje gyvenusius koledžo studentus apsistoti saugiame viešbutyje. Vienintelis jų turėtas maistas buvo saujelė užkandžių ir beveik litras mineralinio vandens. Laimei, jo turėjau daug ir galėjau dalintis ne tik su jais, bet ir su visais kitais.

Koks palaiminimas buvo būti pasirengusiam ir Viešpaties vedamam. Tai leido man pavojaus metu raminti kitus ir beveik visą laiką skirti pagalbai, nesirūpinant savimi pačiu. Pajaučiau kitokį dėkingumą už vadovų patarimą būti pasirengusiam.