Esame Viešpaties rankos
Varganai gyvenančiųjų paieška ir tarnavimas kenčiantiems neatsiejami nuo buvimo Jėzaus Kristaus mokiniu.
Pačioje Didžiosios depresijos pradžioje šešių Druskos ežero slėnio kuolų prezidentai susivienijo, kad kartu grumtųsi su tamsėjančiais skurdo ir alkio debesimis, kėlusiais grėsmę vis didesniam skaičiui Bažnyčios narių.1 Nors toji ekonominė krizė veikė žmones visur, Jutą jį palietė ypač smarkiai.2
Tuo metu Bažnyčios vadovai turėjo nedaug priemonių padėti stokojantiems. Žinoma, jie galėjo naudoti pasninko atnašas, tačiau nuolatinis jų poreikis buvo daug didesnis nei kada nors iki tol. Vadovaujant Pirmininkaujančiai Vyskupijai, XX a. pradžioje buvo įsteigta Dezeretės darbo tarnyba. Tačiau ji nebuvo tinkamai aprūpinta, kad patenkintų tokį milžinišką poreikį.
Tie šeši kunigijos vadovai žinojo, kad jei jų kuolų žmonėms reikia pagalbos, tai laukti nebegalima. Jie turėjo imtis neatidėliotinų veiksmų. Pradžioje jie pradėjo įdarbinti žmones. Jie surinko vyrus ir nuvežė juos į laukus imti derliaus. Atsidėkodami už vyrų darbą, dėkingi ūkininkai jiems dosniai aukojo maisto. Maisto perteklius buvo padedamas į sandėlį, iš kurio jis buvo dalinamas kitiems alkstantiems. Aukojimams gausėjant, šventieji ėmė maistą konservuoti. Tai tapo šiandieninės gerovės programos pradžia.
Praėjus aštuoniems dešimtmečiams, šių dienų Bažnyčios vadovai visame pasaulyje rūpinasi šventųjų bendruomenėmis ir jaučią tą patį ryžtą padėti stokojantiems.
2011 m. spalio visuotinėje konferencijoje Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas, antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, pasakė: „Matydami, kad kažkam iš aplinkinių reikia pagalbos, pernelyg dažnai viliamės, jog kažkas iš toli stebuklingai pasirodys ir tą pagalbą suteiks. Galbūt laukiame, kol reikiamų žinių turintys ekspertai išspręs konkrečias problemas. Taip darydami, paliekame artimą be pagalbos, kurią galėtume suteikti mes, ir praleidžiame progą tarnauti. Nors ekspertai nėra blogai, bet sutikite, kad niekada jų nebus tiek, kad išspręstų visas problemas. Todėl Viešpats Savo kunigiją ir organizaciją įsteigė prie kiekvienų durų, kiekvienoje šalyje, kurioje įkurdinta Bažnyčia.“3
Šis kvietimas vietiniams Bažnyčios vadovams ir nariams imtis veiksmų pagal Šventosios Dvasios įkvėpimą daugelį žmonių pasaulyje paskatino, pasak Prezidento Uchtdorfo, patiems išsiaiškinti ką daryti.4 Jie pasiraitojo rankoves ir apsisprendė „visame atmin[ti] vargšus ir beturčius, ligotus ir prislėgtus“ (DS 52:40).
Ekvadoras
Vyskupo Džonio Morantės iš Gvajakilio Ekvadore širdis apsunko, kai pažvelgė į savo apylinkės narius. Pernelyg daug šeimų vargo, kad užsidirbtų bent menkiausiam pragyvenimui. Jis panoro jiems padėti, tad pasitarė su savo apylinkės vadovais ir dėl viso šio reikalo kreipėsi į Viešpatį.
Kadangi darbo pasiūlymų tame rajone buvo mažai, jis pradėjo darbuotis su 11 seserų, ragindamas jas imtis kokio nors nedidelio namudinio verslo. Pastebėjusios, kad trūksta kokybiškų, nebrangių, namų valymui skirtų priemonių, šios seserys ėmė svarstyti galimybę imtis jų gamybos ir pardavinėti savo bendruomenėje. Tačiau kaip joms išmokti pasidaryti tas priemones?
Vyskupas Morantė tuomet atkreipė dėmesį į vieną savo apylinkės bedarbę seserį, anksčiau dirbusią chemike vaistų pramonėje. Kai tos 11 seserų paprašė jos pagalbos, ji džiugiai sutiko jas išmokyti pasidaryti saugių ir kokybiškų priemonių.
Jos parašė verslo planą, žemėlapyje pažymėjo, kurį bendruomenės rajoną aptarnaus kiekviena sesuo, sudarė numatytų gaminti priemonių asortimentą ir sukūrė pakuotes bei etiketes.
Po kelių mėnesių jos jau turėjo pastovių klientų ratą ir uždirbo tiek, kad galėjo išbristi iš skurdo ir padėti savo stokojančioms šeimoms.
Kai vienos vietinės vaistus gaminančios įmonės vadovai sužinojo apie šį verslą, juos sudomino pasakojimas apie bedarbę vaistų pramonės chemikę. Po kurio laiko jie pakvietė ją į pokalbį dėl darbo ir priėmė vadovauti jų pačių gamybai.
Rusija
Galina Gončiarova iš Maskvos Rečnoj apylinkės Rusijoje tarnavo metraštininke, tačiau paslydusi ant ledo susilaužė abi rankas. Ligoninėje rankas jai sugipsavo. Ji negalėjo nei pavalgyti, nei apsirengti. Ji negalėjo nei susišukuoti, nei atsiliepti į telefono skambutį.
Kai jos apylinkės nariai apie tai sužinojo, jie nedelsdami ėmėsi veikti. Kunigija suteikė jai palaiminimą ir kartu su Paramos bendrijos seserimis sudarė šios geros sesers lankymo ir priežiūros tvarkaraštį.
Apylinkės misijos vadovas Vladimiras Nečiporovas kalbėjo: „Prisiminėme vieną visuotinės konferencijos kalbą apie Kristaus statulą, neturinčią rankų.5 Statulos apačioje kažkas pakabino lentelę su užrašu: „Jūs – mano rankos.“ Ši sesuo tapo neįgali kelioms savaitėms, tad Rečnoj apylinkės nariams ši istorija pasirodė artima. Tiesiogine prasme mes tapome jos rankomis.“
Filipinai
2011 metais pro Filipinus praūžęs taifūnas „Vaši“ sukėlė didelius potvynius ir audras. Liko suniokota apie 41 000 namų, žuvo daugiau kaip 1200 žmonių.
Dar prieš potvynį Maksas Saavedra, Kagajan de Oro kuolo prezidentas Filipinuose, pajuto raginimą sudaryti kuolo ekstremalių situacijų reagavimo komandą. Įvairioms užduotims vykdyti jis sudarė komitetus, turėsiančius pasirūpinti viskuo: nuo paieškų ir gelbėjimo iki aprūpinimo maistu, vandeniu ir rūbais.
Kai potvynio vanduo atslūgo iki saugaus lygio, susirinko Bažnyčios vadovai ir nariai. Jie pranešė apie visų narių padėtį ir įvertino padarytą žalą. Įstrigusiems nariams gelbėti vienas narys parūpino guminių valčių. Maldos namai virto prieglauda visiems tiems, kam reikėjo maisto, rūbų, antklodžių ir laikinos pastogės. Švarus vanduo buvo ypač svarbus, tad Prezidentas Saavedra susisiekė su vietine firma, turėjusia ugniagesių automobilį; juo firmos darbuotojai vežė švarų vandenį į maldos namų pagalbos centrus. Medicininį išsilavinimą turintys nariai padėjo sužeistiesiems.
Kai visais Bažnyčios nariais buvo pasirūpinta, Prezidentas Saavedra su savo komanda nuvyko į kitus miesto pagalbos centrus ir pasisiūlė padėti. Jie atsivežė maisto ir kitų priemonių. Nors patys prarado savo namus, daug narių iš karto po audros ėmėsi nesavanaudiškos tarnystės kitiems. Praėjus liūčiai ir pradžiūvus žemei, iš trijų kuolų susirinkę „Mormonų pagalbos rankų“ savanoriai ėmėsi darbo: skirstė priemones ir tvarkė aplinką.
Brazilija
Brazilijos mieste Sete Lagoas yra neįgalių moterų prieglauda, skirta pagelbėti nukentėjusioms nuo narkotikų. Jų kasdienybė buvo vargana. Mažoje krosnelėje jos kasdien išsikepdavo apie 30 kepalėlių duonos. Nors tos moterys šiek tiek pagalbos sulaukdavo iš vietinės humanitarinės tarnybos, tačiau jos vos prasimaitindavo. Kai Bažnyčios nariai iš Sete Lagoas Brazilijos kuolo sužinojo apie šias stokojančias moteris, panoro padėti.
Jie pasikalbėjo su moterimis apie jų poreikius. Moterys kalbėjo, kad jei jos sugebėtų išsikepti daugiau duonos, tai ne tik geriau prasimaitintų, bet galbūt parduotų kelis kepalėlius ir užsidirbtų taip reikalingų pinigų.
Kad pagerintų šių moterų sąlygas, Bažnyčios vadovai darbavosi išvien su vietine karo policija ir mokykla. Bažnyčios humanitarinės tarnybos finansinės paramos ir Bažnyčios bei bendruomenės savanorių pagalbos dėka buvo įrengta nauja kepyklėlė, kurioje per dieną buvo galima iškepti 300 kepalėlių duonos.
Gavusios pajamų kepyklėlės moterys galėjo įdarbinti savo pirmą darbuotoją – vieną moterį iš prieglaudos.
Gerovės darbas
Kaip įkvėpti Bažnyčios vadovai prieš kelis dešimtmečius pamatė juos supantį didį vargą ir nepanoro nusigręžti, taip ir šių dienų Bažnyčios vadovai ir nariai savaip daro tą patį.
Kalbėdamas Bažnyčiai apie rūpinimąsi kitais, Prezidentas Uchtdorfas pasakė: „Viešpaties būdas nereiškia, kad turime susėsti upelio pakraštyje ir laukti, kol jam nustojus tekėti galėsime jį pereiti. Jis reiškia, kad turime susiburti, pasiraitoti rankoves, kibti į darbą ir pradėti statyti tiltą ar valtį, kad galėtume įveikti tuos sunkumų vandenis.“6
Varganai gyvenančiųjų paieška ir tarnavimas kenčiantiems neatsiejami nuo buvimo Jėzaus Kristaus mokiniu. Pats Jėzus Kristus tai darė tarnaudamas žmonėms Savo dienomis. Prezidentas Uchtdorfas baigė taip: „Šis aprūpinimo Viešpaties būdu darbas nėra tik dar viena programa iš Bažnyčios programų sąrašo. Jos nevalia ignoruoti ar atidėlioti. Ji yra mūsų doktrinos esmė, ji yra mūsų religijos esmė.“7