Kaip remdamiesi Išgelbėjimo planu galime atsakyti į klausimus
Kai mums ar kitiems iškyla klausimų apie Jėzaus Kristaus Evangeliją, ar žinome, kur ieškoti atsakymų?
Gyvename jaudinančiu laikotarpiu. Atkurtoji Jėzaus Kristaus Evangelija išnyra „iš nežinios“ (DS 1:30). Dėl to vis daugiau ne mūsų tikėjimo Dangiškojo Tėvo vaikų išgirsta apie „mormonus“. Kai kurie jų išgirsta keistų ir painių dalykų. Kiti išgirsta jau žinomų ir guodžiančių dalykų. Visi tokie žmonės gali kreiptis į mus ir užduoti juos dominančius klausimus. Dauguma atsakymų yra Išgelbėjimo plane, kuris dar vadinamas „didžiuoju laimės planu“ (Almos 42:8).
Dažniausiai užduodami klausimai yra: „Iš kur aš atėjau?“, „Kodėl čia esu?“ ir „Kur eisiu po šio gyvenimo?“ Į visus šiuos klausimus galima atsakyti Išgelbėjimo plano tiesomis. Šiame straipsnyje yra keli Raštų ir pranašo Tomo S. Monsono atsakymai.
Iš kur aš atėjau?
Esame amžinos būtybės. Prieš šį gyvenimą gyvenome kartu su Dievu ir buvome Jo dvasiniai vaikai. Prezidentas Monsonas sakė: „Apaštalas Paulius [mokė], kad esame „dieviškos giminės“ (ApD 17:29). Kadangi žinome, kad mūsų fiziniai kūnai kilę iš mūsų mirtingųjų tėvų, turime ištirti šio Pauliaus teiginio reikšmę. Viešpats paskelbė, kad „dvasia ir kūnas yra žmogaus siela“ (DS 88:15). Vadinasi dvasia yra kilusi iš Dievo. Laiško Hebrajams autorius vadina Jį „dvasių Tėvu“ (Hebrajams 12:9)“.1
Kodėl esu čia?
Apie mūsų gyvenimą žemėje Prezidentas Monsonas yra pasakęs: „Kokie dėkingi turime būti, kad išmintingasis Kūrėjas suformavo žemę ir apgyvendino mus joje, užmaršties šydu uždengęs mūsų ankstesnįjį gyvenimą, kad galėtume būti išbandyti, tuo suteikdamas mums galimybę parodyti, ko esame verti, kad pasiruoštume visam tam, ką Dievas yra mums paruošęs.
Aišku, vienas svarbiausių mūsų egzistavimo žemėje tikslų yra gauti kūną iš mėsos ir kaulų. Taip pat mums duota valios laisvės dovana. Tūkstančiais būdų mums suteikta privilegija rinktis patiems. Čia mes mokomės iš griežčiausio mokytojo – asmeninės patirties. Pamatome skirtumą tarp gėrio ir blogio. Išmokstame skirti, kas kartu, o kas saldu. Sužinome, kad su mūsų veiksmais susijusios pasekmės.“2
Kur eisiu po šio gyvenimo?
Mirtis ištiks visus žmonijos šeimos narius. Bet „kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ (Jobo 14:14.) Prezidentas Monsonas sakė: „Žinome, kad mirtis – ne pabaiga. Per amžius šios tiesos mokė gyvieji pranašai. Taip pat tai galime perskaityti mūsų Šventraščiuose. Mormono Knygoje skaitome konkrečius ir paguodžiančius žodžius:
„Dabar, dėl sielos būsenos tarp mirties ir prikėlimo, – štai, angelas apreiškė man, kad visų žmonių dvasios, kai tik jos iškeliauja iš šio mirtingo kūno, taip, visų žmonių dvasios, ar jos geros, ar piktos, paimamos namo pas tą Dievą, kuris davė joms gyvybę.
Ir tada bus taip, jog teisiųjų dvasios bus priimtos į laimės būseną, vadinamą rojumi, poilsio būseną, ramybės būseną, kur jos ilsėsis nuo visų savo vargų ir nuo visų rūpesčių ir sielvartų“ (Almos 40:11–12).3
Po prikėlimo pateksime į celestialinę karalystę, kurios šlovė yra lyg saulė; arba į terestrialinę karalystę, kurios šlovė yra lyg mėnulis; arba į telestialinę karalystę, kurios šlovė yra lyg žvaigždės; arba į išorinę tamsą (žr. DS 76).
Ar Dievas tikrai yra? Ar egzistuoja Šėtonas?
Dangiškasis Tėvas, Jėzus Kristus ir Šėtonas – visi jie dalyvavo Dangaus Taryboje, vykusioje prieš mums gimstant. Kad būtų įvykdytas Išgelbėjimo planas, Dangiškasis Tėvas ieškojo, kas galėtų nužengti į žemę ir atpirkti mūsų nuodėmes. Jis pasakė: „Ką man pasiųsti? Ir [Jėzus Kristus] atsakė: Štai aš, siųsk mane. Ir [Šėtonas] atsakė ir tarė: Štai aš, siųsk mane. Ir Viešpats tarė: Aš siųsiu pirmąjį.
Ir antrasis [t. y. Šėtonas] supyko ir neišlaikė savo pirmosios būsenos; ir tą dieną daugelis nusekė paskui jį“ (Abraomo 3:27–28; taip pat žr. DS 29:36–37; Mozės 4:1–4).
Ar mumyse yra galios atsispirti Šėtono pagundoms?
Pasibaigus Dangaus Tarybai Šėtonas ir trečdalis visų juo sekti pasirinkusių dvasių buvo išmestos. Jos su Šėtonu liko dvasiomis, neturinčiomis kūnų. Pranašas Džozefas Smitas mokė, kad „visos kūną turinčios esybės turi galią toms, kurios jo neturi.“4 Todėl Šėtonas mus gali gundyti, tačiau mes turime galią atsispirti.
Kodėl man kartais atrodo, kad Dangiškasis Tėvas neatsako į mano maldas?
„Malda – tai veiksmas, kurio metu Tėvo valia suderinama su vaiko valia. Maldos tikslas nėra pakeisti Dievo valią“ (Bible Dictionary, „Prayer“). Malda – tai priemonė, kuri padeda nuspręsti, ar savo valios laisvę suderinti su Dievo valia (žr. Abraomo 3:25). Dangiškasis Tėvas visada atsako į mūsų maldas, tačiau tie atsakymai gali būti „taip“, „ne“ arba „ne dabar“. Laikas yra svarbus.
Kodėl man kyla sunkumų, nors ir stengiuosi gerai gyventi?
Sunkumai yra sudėtinė išgelbėjimo plano dalis. Jie mus sustiprina, išgrynina, padaro tyrus, jei kliaunamės Jėzumi Kristumi ir Jo Evangelija. Dangiškasis Tėvas palaiko mus sunkumų metu. Išbandymai „suteiks [mums] patirties ir išeis [mums] į gera“ (DS 122:7).
Kaip man žinoti, kas yra gerai, o kas blogai?
Visi Dievo vaikai gimsta su Kristaus šviesa, kad „galėtų pažinti, kas gera ir kas pikta“ (Moronio 7:16). Be to, Šventoji Dvasia mūsų protui ir širdžiai gali paliudyti per ramybės ir šilumos pojūčius (žr. DS 8:2–3).
Ar man bus atleista, jei esu padaręs rimtų nuodėmių?
Dievas žinojo, kad visi nusidėsime mokydamiesi rinktis tarp gėrio ir blogio.5 Tačiau visos nuodėmės susijusios su bausmėmis. Teisingumas reikalauja, kad būtų atlikta bausmė. Dėl savo malonės Dangiškasis Tėvas leido Jėzui Kristui atlikti Apmokėjimą ir už mus visus įvykdyti teisingumo reikalavimus (žr. Almos 42). Kitaip tariant, per Kristaus kančią Getsemanėje ir mirtį Golgotoje buvo sumokėta už visas mūsų nuodėmes, jei tik per atgailą pasinaudosime Kristaus Apmokėjimu ir dalyvausime Evangelijos apeigose. Nuodėmės mums bus atleistos (žr. DS 1:31–32).