Aušros belaukiant

Džiulija Vagner, Ohajo valst., JAV

Šešėliai gaubė kambarį tamsa, kai prabudusi gulėjau, klausydama, kaip kvėpuoja mano vyras ir bandydama nuspėti, ar jis miega. Praėjo vos dvi dienos po to, kai dėl staigios nelaimės mirė mūsų 12-metė dukra. Vėl užsimerkiau, bet miegas dingo. Mano širdis ilgėjosi dukros. Jos ilgėjimosi skausmo nepalengvino visos turimos Išgelbėjimo plano žinios.

Artėjant aušrai pajutau staigų, intensyvų ilgesį. Tuoj patekės saulė; įsivaizdavau švelniai rožine spalva nuskaistintą dangų. Mūsų dukra mėgo rožinę spalvą. Rožinis saulėtekis buvo būtent tai, ko man reikėjo, kad pasijusčiau vėl esanti šalia jos.

„Eime, pažiūrėsim saulėtekį“, – sušnibždėjau apsnūdusiam vyrui.

Stovėjome ant kelio atsisukę į rytus ir laukėme… laukėme. Nors dangus nušvito, pro žemai tvyrančius debesis saulės nesimatė.

Priglaudžiau galvą prie vyro peties ir atsidusau, bandydama apsimesti, kad tai nesvarbu. Bet norėjau daugiau. Man reikėjo daugiau. Tikrai, šį norą Dangiškasis Tėvas galėjo man išpildyti po to, kai pasiėmė mūsų mylimą mergaitę pas Save namo.

Kai vyras pasuko eiti namo, pažvelgė už mūsų į vakarus ir ištarė: „Pažvelk!“

Atsigręžiau. Debesis už mūsų nudažė švelnus raudonis ir juos supo auksinė šviesa. Sulaikiau kvėpavimą ir mano akis užtvindė ašaros. Buvo daug gražiau, nei galėjau įsivaizduoti. Tai buvo tarsi mūsų dukters apkabinimas. Supratau, kad Dangiškasis Tėvas žino apie mano širdies skausmą ir siunčia vilties pažadą ateičiai – švelnų priminimą apie amžinąsias šeimas ir būsimas gražias akimirkas.

Dažnai mąsčiau apie šią nuostabią akimirką ir jos man parodytą naują perspektyvą. Kas saulėtekio ieško vakaruose? Bet mano matytas stebuklas įvyko būtent ta kryptimi. Kiek palaiminimų ir stebuklų nepastebėjau, nes jie vyko netikėtose vietose? Kiek kartų dėmesį sutelkiau į tai, kas, mano manymu, turėtų būti, ir praleidau šlovę to, kas yra?

Nepaliaujamai meldėme stebuklo, kuris neįvyko, bet kai dabar žvelgiu į viską iš naujos perspektyvos, matau stebuklą, nes mūsų dukters organų donorystė pagerino keturių žmonių gyvenimus, matau šeimos meilės stebuklą, apylinkės vienybę ir tarnavimo stebuklą. Jaučiu gilų liūdesį, bet taip pat jaučiu, kaip su kiekvienu rausvu saulėtekiu, su kiekvienu rožiniu saulėlydžiu ir su kiekviena mano kelyje pasitaikiusia rožine gėle mano sielą užlieja stipri viltis.

Dabar tekant saulei pasisuku į rytus, o po to į vakarus. Šypsausi suvokdama, kad visada galime matyti stebuklus ir palaiminimus, – jei leisime, savo kančiose jausime patekant saulę.