Senojo Testamento pranašai
Mozė
„Mozė buvo toks didis, kad net pats Kristus buvo lyginamas su šiuo senovės pranašu, izraelitų vadu.“1 Vyresnysis Briusas R. Makonkis (1915–1985) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Gimiau Egipte laikotarpiu, kai mano žmonės, izraelitai, buvo vergijoje. Faraonas, baimindamasis augančio izraelitų vergų skaičiaus, įsakė žudyti visus gimstančius vyriškos lyties kūdikius. Norėdama mane apsaugoti, mama nuo pat gimimo tris mėnesius slapstė mane, kol galiausiai paliko krepšyje tarp Nilo upės nendrių. Mane surado faraono dukra ir užaugino lyg savo sūnų.2
Užaugęs išvykau iš Egipto ir apsigyvenau Midjano žemėje. Ten susibičiuliavau su aviganiu ir kunigu Jetru; vedžiau jo dukterį Ciporą. Iš Jetro gavau Melchizedeko kunigystę.3
Kartą man prižiūrint Jetro kaimenę, degančiame krūme pasirodė Viešpats; Jis pašaukė mane išvaduoti Izraelio vaikus iš vergijos.4
Sugrįžęs į Egiptą pasakiau faraonui, kad išlaisvintų Viešpaties žmones, tačiau jis tik dar labiau apkrovė juos lažu. Viešpats egiptiečiams siuntė keletą nelaimių, tačiau faraonas užkietino savo širdį ir vis dar nesutiko išlaisvinti izraelitų. Paskutinė nelaimė buvo naikinantis angelas, išžudęs kiekvienos egiptiečių šeimos pirmagimius sūnus. Izraelitai nuo naikinančio angelo apsisaugojo savo namų durų staktas apšlakstę nesutepto ėriuko krauju ir pasilikę namuose. Per mane Viešpats įsteigė Paschos apeigas, skirtas padėti izraelitams kasmet minėti šį stebuklą.5
Ši paskutinė nelaimė privertė faraoną nusileisti ir išlaisvinti izraelitus. Tačiau vėliau faraonas užkietino savo širdį ir savo armijas pasiuntė vytis išvykstančių izraelitų. Viešpats palaimino mane galia perskirti Raudonąją jūrą, tad perėjome sausa žeme, o jūra užliejo faraono armiją.6
Tada dieną debesimi, o naktį ugnies stulpu Viešpats vedė mus per tyrus. Jis parūpino mums vandens, manos ir kurapkų.7
Užlipau į Sinajaus kalną, ten išbuvau 40 dienų ir iš Viešpaties gavau Dešimt Įsakymų. Nusileidęs nuo kalno pamačiau, kad izraelitai nusigręžė nuo Dievo ir garbinimui nusiliedino aukso veršį. Jie nebuvo verti gauti Dievo man įteiktą įstatymą, tad perlaužiau lenteles, kuriose jis buvo surašytas. Sugrįžau į kalną, kur Viešpats man davė mažesnįjį įstatymą, pavadintą mano vardu – Mozės įstatymu.8
Tyruose Viešpats man apreiškė tabernakulio, t. y. nešiojamos šventyklos, statymo schemą. Keliaudami mes visur nešiojomės šį tabernakulį, kad galėtume jame garbinti. Tabernakulyje žmonės atlikdavo apeigas, o aš su Viešpačiu šnekėdavausi „veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu“.9 Be to, Viešpats man parodė, kaip padaryti sandoros skrynią, šventą relikviją, laikomą pačioje švenčiausioje tabernakulio vietoje – šventų švenčiausioje.10
Kai bausdamas izraelitus Viešpats pasiuntė „ugningas gyvates“, man buvo įsakyta iš žalvario pasidirbti žaltį, iškelti jį aukštai ant lazdos, kad visi, sukandžioti gyvačių, pažvelgę į jį pasveiktų. Tačiau dėl išdidumo ir užduoties paprastumo dauguma nežvelgė ir todėl pražuvo.11
Viešpats, 40 metų vedžiojęs izraelitus po tyrus, galiausiai leido jiems įžengti į pažadėtąją žemę.12 Aš neįžengiau, bet buvau „paimtas Dvasios“ pas Viešpatį.13