Tapkime tikraisiais mokiniais

Prezidentas Henris B. Airingas

Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje

Kiekviename sakramento susirinkime turime privilegiją Dangiškajam Tėvui pasižadėti visuomet atminti Gelbėtoją ir laikytis Jo įsakymų tam, kad su mumis būtų Jo Dvasia (žr. Moronio 4:3; 5:2; DS 20:77, 79). Nuolatinis Jo atminimas tampa natūralus tuomet, kai prisiimame Jo vardą. Tai darome įvairiai, tačiau labiausiai – tarnaudami kitiems, skaitydami Jo šventus žodžius ir melsdamiesi, kad sužinotume Jo valią mums.

Man tai nutiko krikštijant vieną vaikiną. Žinojau, kad Gelbėtojo įšventintų tarnų buvau pašauktas misionieriumi mokyti Jo Evangelijos ir liudyti apie Jį ir Jo tikrąją Bažnyčią. Aš ir mano porininkas tam vaikinui pažadėjome, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galia jis bus apvalytas, jei su tikėjimu Gelbėtoju atgailaus ir jį pakrikštys vienas Jo įgaliotųjų tarnų.

Kai krikštykloje šį vaikiną iškėliau iš vandens, man į ausį jis sušnibždėjo: „Aš švarus, aš švarus.“ Tą akimirką prisiminiau, kaip Jordano upėje Gelbėtoją pakrikštijo Jonas Krikštytojas. Taip pat prisiminiau, kad, kaip ir Jonas, vykdžiau prisikėlusio ir gyvo Gelbėtojo gelbėjimo darbą, kurį lydėjo Šventoji Dvasia.

Tiek man, tiek ir kiekvienam iš mūsų Gelbėtojo atminimas gali būti daugiau nei pasikliovimas savo žiniomis apie Jį ar su Juo susijusių potyrių prisiminimais. Kasdien galime rinktis daryti tai, kas jau dabar artins mus prie Jo.

Paprasčiausias pasirinkimas būtų skaityti Šv. Raštus. Tai darydami imsime jausti Jo artumą. Tokį artumą aš asmeniškai dažniausiai pajuntu skaitydamas Mormono Knygą. Pirmosiomis 2 Nefio knygos skyrių skaitymo minutėmis mintyse išgirstu Nefio ir Lehio balsus, apie Gelbėtoją pasakojančius taip, lyg jie Jį būtų asmeniškai pažinoję. Pajuntu artumą.

Tačiau išskirtinį artumą Jam galbūt pajusite skaitydami kitas Raštų vietas. Kur ir kada beskaitysite Dievo žodį su nuolankiu ir tikru ketinimu atminti Gelbėtoją, savo kasdieniniame gyvenime imsite labiau trokšti prisiimti Jo vardą.

Tas troškimas keis tai, kaip tarnaujate Viešpaties Bažnyčioje. Melsitės Dangiškajam Tėvui, prašydami pagalbos išaukštinti pašaukimą, net jei jis ir atrodys nedidelis. Jūs prašysite padėti jums pamiršti save ir labiau susitelkti į tuos, kuriems tarnauti jus pašaukė Gelbėtojas.

Tarnystėje savo vaikams esu jautęs Jo ranką ir Jo artumą, kai meldžiau supratimo, kaip jiems padėti surasti tokią ramybę, kokią suteikia tik Evangelija. Tokiomis akimirkomis man labiau rūpėjo ne atrodyti sėkmingu tėvu, o nuoširdžiai rūpintis savo vaikų sėkme ir gerove.

Troškimas suteikti žmonėms, kuriems tarnaujame, tai, ką jiems suteiktų Gelbėtojas, atveda prie maldų, kurios Dangiškajam Tėvui yra nuoširdus maldavimas Jėzaus Kristaus vardu. Jei melsimės Gelbėtojo vardu ir Juo tikėdami – Tėvas atsakys. Jis mums atsiųs Šventąją Dvasią, kad mus vestų, guostų ir drąsintų. Kadangi ši Dvasia visada liudija apie Gelbėtoją (žr. 3 Nefio 11:32, 36; 28:11; Etero 12:41), auga mūsų pajėgumas mylėti Viešpatį visa savo širdimi, protu ir stiprybe (žr. Morkaus 12:30; Luko 10:27; DS 59:5).

Kasdieninio atminimo palaimos pamažu ir pastoviai gaunamos tuomet, kai Jam tarnaujame, sotinamės Jo žodžiu ir su tikėjimu meldžiamės Jo vardu. Toks atminimas pamažu mus pavers tikraisiais Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniais Jo karalystėje šioje žemėje, o vėliau – ateinančiame šlovingame Jo Tėvo pasaulyje.