Charakteris kaip Kristaus
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Iš Brigamo Jango universiteto Aidaho filialo religijos simpoziumo kalbos, pasakytos 2003 m. sausio 25 d.
Jėzus iškentė daugiausia, tad turi daugiausia atjautos visiems mums, kenčiantiems daug mažiau.
Pasaulio šviesa, aut. Hovardas Lajonas
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas (1926–2004) mokė apie vieną man didelį įspūdį padariusį principą, kuriam daug dėmesio skyriau studijuodamas, stebėdamas ir mąstydamas. Jis pasakė: „Jei ne Kristaus charakteris, nebūtų jokio Apmokėjimo!“1 Nuo to karto, kai išgirdau šį tiesmuką ir įžvalgų teiginį, bandžiau daugiau sužinoti ir geriau suprasti žodį „charakteris“. Taip pat mąsčiau, koks yra ryšys tarp Kristaus charakterio ir Apmokėjimo ir kokia yra to ryšio reikšmė kiekvienam iš mūsų – Jo mokiniams.
Viešpaties Jėzaus Kristaus charakteris
Turbūt geriausiai charakterį atskleidžia mūsų gebėjimas atpažinti ir tinkamai reaguoti į tuos žmones, kuriuos šiuo metu užgriuvo tokie pat iššūkiai ar suspaudimai, kaip ir mus pačius. Charakteris, pavyzdžiui, atsiskleidžia tuomet, kai pajėgiame pajusti kitų kančią, nors patys kenčiame; pastebėti kitų alkį, nors patys esame alkani; užjausti išgyvenančius dvasinę agoniją, nors patys esame kamuojami dvasinio skausmo. Taigi charakteris atsiskleidžia, kai pamatome kitus ir jiems padedame, nors mūsų prigimtinis ir instinktyvus noras yra rūpintis savimi ir užsisklęsti savyje. Jeigu toks gebėjimas tikrai yra aukščiausias dorovingo charakterio kriterijus, tai pasaulio Gelbėtojas yra tobulas tokio nuoseklaus ir geraširdiško charakterio pavyzdys.
Kristaus charakterio pavyzdžiai
Tai Dvylika, kuriuos Jėzus išsiuntė, aut. Valteris Reinas
Paskutinės vakarienės vakarą aukštutiniame kambaryje – tą patį vakarą, kai Jis patyrė pačias didžiausias kančias, kokios tik buvo nuo Jo sukurtų pasaulių pradžios, – Kristus kalbėjo apie Guodėją ir ramybę:
„Aš jums tai pasakiau, būdamas su jumis,
o Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.
Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jono 14:25–27).
Suprasdamas, kad Jis Pats netrukus stipriai ir asmeniškai patirs tiek Guodėjo, tiek ramybės trūkumą, tą akimirką, kai Jo širdis turbūt nerimavo ir baiminosi, Mokytojas ištiesė pagalbos ranką ir kitiems dalijo Jį patį galėjusį sustiprinti palaiminimą.
Didingoje Užtarimo maldoje, ištartoje netrukus po to, kai Jėzus su savo mokiniais perėjęs Kedrono upelį atėjo į Getsemanės sodą, Mokytojas meldėsi už Savo mokinius ir už visus, „kurie per jų žodį mane įtikės, –
kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje […].
[…] kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane. […]
Aš paskelbiau jiems Tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir Aš juose“ (Jono 17:20, 21, 23, 26).
Mąstydamas apie šį ir kitus įvykius, nutikusius prieš pat Gelbėtojo išdavimą ir kančią sode, savęs dažnai klausiu: kaip Jis sugebėjo melsti geros valios ir vienybės kitiems, kai Jam pačiam netrukus teks tiek iškentėti? Kas leido Jam siekti paguodos ir ramybės tiems, kurių poreikiai buvo daug menkesni nei Jo paties? Kai Jį ėmė slėgti puolęs Jo sukurtas pasaulis, kokiu būdu visą dėmesį Jis sugebėjo paskirti kitų padėčiai ir rūpesčiams? Kaip Mokytojas sugebėjo tiesti pagalbos ranką tuomet, kai menkesnis žmogus jau būtų susigūžęs? Vyresniojo Maksvelo teiginys atsako į visus šiuos galingus klausimus:
„Dėl Jėzaus charakterio buvo atliktas Jo reikšmingas Apmokėjimas. Be tokio didingo Jėzaus charakterio negalėjo įvykti joks didingas Apmokėjimas! Dėl Savo charakterio Jis kentė visokius gundymus (žr. Almos 7:11), „bet nekreipė į juos dėmesio“ (DS 20:22)“2.
Jėzus iškentė daugiausia, tad turi daugiausia atjautos visiems mums, kenčiantiems daug mažiau. Tikrai, kančių ir atjautos stiprumas yra artimai susijęs su tarnaujančiojo jaučiamos meilės stiprumu.
Aktyvus tikrosios meilės siekimas
Šiame gyvenime mes galime siekti būti palaiminti esminėmis Kristaus charakterio savybėmis ir jas vystyti. Tikrai, mums, mirtingiesiems, įmanoma teisiai stengtis įsigyti tų dvasinių dovanų, kurios siejasi su gebėjimu ištiesti pagalbos ranką ir tinkamai reaguoti į žmones, patiriančius tuos pačius iššūkius ir suspaudimus, kaip ir mes patys. Tokių gebėjimų neįgysime vien tik valia ar asmeniniu ryžtu. Mes esame priklausomi nuo mums taip reikalingų Šventojo Mesijo nuopelnų, gailestingumo ir malonės (žr. 2 Nefio 2:8). Tačiau eilutė po eilutės, priesakas po priesako (žr. 2 Nefio 28:30) ir „laikui bėgant“ (Mozės 7:21) mes imsime gebėti pagalbos ranką tiesti tuomet, kai prigimtinis „aš“ nori susigūžti.
Jei viliamės gauti tikrosios meilės – tyrosios Kristaus meilės – dvasinę dovaną, leiskite jums ir pačiam sau pasiūlyti melstis, trokšti, siekti ir stengtis ugdyti Kristaus charakterį. Tikroji meilė – tai ne savybė ar bruožas, kurį galime įgyti tik per savo pačių tikslingą atkaklumą ir ryžtą. Tikrai, turime gerbti savo sandoras, gyventi vertai ir kaip įmanydami stengtis būti verti šios dovanos; tačiau galiausiai ši tikrosios meilės dovana užvaldo mus, o ne mes ją (žr. Moronio 7:47). Viešpats nusprendžia, kam ir kada duoti dvasinių dovanų, tačiau turime daryti viską, ką tik galime, kad tokių dovanų trokštume, siektume, prašytume ir būtume jų verti. Kuo labiau savo veiksmais atitiksime Kristaus charakterį, tuo galingiau dangui parodysime savo troškimą gauti dieviškąją tikrosios meilės dvasinę dovaną. Neabejotinai būsime laiminami šia nuostabia dovana, jei savo pagalbos ranką dažniau tiesime tuomet, kai mūsų prigimtinis „aš“ nori susigūžti.
Jėzus yra Kristus, Amžinojo Tėvo Viengimis Sūnus. Žinau, kad Jis gyvas. Liudiju, kad Jo charakteris mums suteikė papildomų progų tiek šiame gyvenime, tiek ir amžinajame. Tad tieskime pagalbos ranką tuomet, kai mūsų prigimtinis „aš“ nori susigūžti.