Pagalba po Nensės mirties
Autorius gyvena Džordžijos valstijoje, JAV.
Ką turėčiau daryti, kad gydančioji Jėzaus Kristaus galia imtų veikti mano gyvenime?
Ikerio Ajerstarano iliustracijos
2016 metų vasarį, po vienuolikos metų kovos su krūties vėžiu, mirė mano žmona Nensė. Tam, kas nėra patyręs tokios netekties, būtų neįmanoma nusakyti, kokį didžiulį sielvartą jaučiau pirmaisiais mėnesiais po jos mirties. Sielvartas, kančia, liūdesys ir skausmas – nė vienas šių žodžių to gerai nepaaiškina. Buvo nepakeliama.
Gydančioji Gelbėtojo galia
Seniai supratau, kad Jėzus Kristus „nusileido žemiau visko“ (DS 88:6), kad galėtų „pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“ (Almos 7:12). Tai reiškia, kad Gelbėtojo Apmokėjimas apima daugiau nei prisikėlimo suteikimą ir išpirkimą iš nuodėmių. Jo galia gali mus išgydyti kančių ir sunkumų metu. Sielvartaudamas aš paskubomis, lyg paklaikęs, stengiausi sužinoti, ką turiu daryti, kad mano gyvenime pradėtų veikti ši Gelbėtojo galia. Kelias savaites žinių apie tai ieškojau Raštuose ir Bažnyčios visuotinių įgaliotinių kalbose. Nuoširdžiai tikėjau, kad pats patyręs sunkų skausmą ir aukojęsis, Gelbėtojas pažino skausmą, kurį kenčiu. Bet kaip man gali padėti Jo pažinimas? Kadangi Jis tai jau iškentė už mane, ką aš turėčiau daryti, kad gaučiau, Jo manymu, man labiausiai tinkančią pagalbą?
Po ilgų paieškų, studijavimo, maldų ir tarnavimo šventykloje aš pradėjau suprasti. Visų pirma, pradėjau aiškiau matyti, kad Viešpats jau man padėjo, guodė ir palaikė mano šeimą, ypač savaitėmis prieš pat Nensės mirtį. Buvo nuostabių dvasinių išgyvenimų, kuriuos dabar atpažįstu kaip dėl Gelbėtojo Apmokėjimo mums teikiamos gydančios ir stiprinančios galios palaimas. Vien žinojimas, kad Gelbėtojas jau rūpinosi mumis tokiu itin individualiu būdu, savaime buvo be galo malonus. Kaip su senovėje gyvenusiais Šadrachu, Mešachu ir Abednegu, Jis buvo su mumis ugnimi plieskiančioje sielvarto krosnyje (žr. Danieliaus 3:17).
Pasitikėkite Viešpačiu
Taip pat supratau, kad ir mes turime ką nors daryti, jei norime patirti Viešpaties guodžiančią ir gydančią galią. Svarbiausia – turime pasikliauti Juo. Tai gali būti nelengva. Kodėl turėčiau pasikliauti Dievu, jei Jis leido, kad Nensė mirtų? Atsakydamas į tai aš nuolat apmąstau Viešpaties žodžius, pasakytus Džozefui Smitui:
„Dabartiniu metu savo prigimtinėmis akimis jūs negalite matyti jūsų Dievo sumanymo apie tai, kas įvyks vėliau, ir šlovės, kuri ateis po daugelio suspaudimų“ (DS 58:3).
Mus palaimino daugybė ženklų, rodančių, kad tai, kaip mirė Nensė, ir jos mirties laikas buvo pagal Viešpaties valią. Pradėjau suprasti, kad visa žinantis mylintis Tėvas leido mums tai iškęsti, nes kažkuo ši neganda buvo svarbi Jo tobulame mūsų šeimos išaukštinimo plane. Tai žinodamas aš suprantu, kad mano vaidmuo šiame plane yra ne vien ištverti, bet „gerai tai ištver[ti]“ (DS 121:8). Jei sugebėsiu paskirti šią negandą Jam, ne tik sulauksiu pagalbos, bet ir būsiu pašventintas. Jau daug kartų tai patyriau.
Mokiau savo vaikus to, ką pats sužinojau visa tai išgyvendamas:
-
Leisk sunkių išgyvenimų skausmui padaryti tave geresniu [Viešpaties] mokiniu.
-
Išliek savo širdį maldoje.
-
Jei pykstate ant Dievo, kad leido įvykti tragedijai, prašykite Jo, kad pakeistų tą pyktį tikėjimu ir nuolankumu.
-
Apsispręskite mylėti Jį ir likti ištikimi iki galo.
-
Nuolat gerkite Dievo žodžius – iš Raštų ir šiuolaikinių pranašų bei įkvėptų mokytojų.
-
Eikite į šventyklą trokšdami būti mokomi amžinybės dalykų.
-
Atraskite tuos, kuriems asmeninė krizė tampa tikėjimo krize, ir sustiprinkite juos savo liudijimu apie tas doktrinas.
Apaštališkas liudijimas
Praėjus maždaug mėnesiui po Nensės mirties, vieną vakarą sielvartas tapo visiškai nepakeliamas. Visą tą dieną buvau apimtas stipraus skausmo ir liūdesio. Prisiminiau vyresniojo Džefrio R. Holando iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokymą, kad „išgelbėjimo planas visada vedė […] per Getsemanę“1. Nors mano kančios negalima lyginti su Gelbėtojo kančia, tą naktį buvau pasinėręs į savo „tamsią ir karčią valandą“2.
Kurį laiką taip kentęs meldžiausi pagalbos ir prisiminiau tai, ką prieš kelerius metus buvau skaitęs ir pasižymėjęs kompiuteryje. Susiradau tą dokumentą ir paslinkau tekstą iki tos vietos, kurios ieškojau. Tai buvo interviu su vyresniuoju Ričardu G. Skotu iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo (1928–2015), kuriame jo paklausė apie žmonos Žaninos netektį dėl vėžio. Vyresnysis Skotas atsakė: „Visų pirma, […] aš jos nepraradau. Ji kitoje uždangos pusėje. Buvome užantspauduoti šventomis šventyklos apeigomis ir būsime drauge amžinai.“3
Atlantos Džordžijos šventyklos iliustracija
Tą vakarą šie žodžiai suskambo su niekad dar nepatirta galia. Pasijutau, tarsi tamsią naktį išvydęs įžiebtą švyturį. Niekada neteko skaityti nieko, kas būtų taip staiga ir taip galingai mane paveikęs. Tamsa ir skausmas pasitraukė. Buvau tarsi Alma, kuris „nebegalėj[o] prisiminti savo skausmų“ (Almos 36:19). Tas apaštališkas liudijimas persmelkė mane iki širdies gelmių. Stebėjausi, kad principas, kurį supratau nuo pat vaikystės, galėjo staiga tapti toks nuostabus. Mąsčiau, kaip įmanoma, kad vyresnysis Skotas galėjo tai žinoti. Ir staiga supratau, kad ir aš tai žinau. Jei esu ištikimas tikėjime, galiu turėti tokią pat viltį, kaip vyresnysis Skotas. Ir nors po to dar jaučiau liūdesį ir gedėjau, niekada nejutau tokio stipraus skausmo ir sielvarto kaip tą vakarą.
Tai galia, kuria Gelbėtojas padeda mums įveikti sunkumus. Žinau, kad mūsų šeimos sielvartas visiškai nepasitrauks, bet jį pasiglemžia tai, kas buvo pavadinta „stiprinančiais“ ir „tobulinančiais“ Gelbėtojo Apmokėjimo palaiminimais.4 Mes priartėjome prie Gelbėtojo, jautėme Jo patikinimą ir mus palaikė tvirtas mūsų sandorų pagrindas.