„Būkime savarankiški ir nepriklausomi“
Bažnyčios savarankiškumo iniciatyvos principus priimantys ir taikantys viso pasaulio pastarųjų dienų šventieji ima skinti „didesnės vilties, ramybės ir pažangos“ palaiminimus.
Prieš tapdamas Bažnyčios nariu Pyteris didžiąją savo brandaus gyvenimo dalį praleido vaikydamasis finansinės sėkmės. Pažvelgus iš šalies galėjo atrodyti, kad jis ją rado. Galų gale jam priklausė keletas verslų, kuriems jis vadovavo.
Kai vietinis Bažnyčios Vakarų Midlandse, Anglijoje, vadovas pakvietė Pyterį prisijungti prie asmeninių finansų tvarkymo besimokančios grupės, jis abejojo, ar tas kursas ko nors jį išmokys. Bet, pradėjęs lankyti grupės susirinkimus, Pyteris suprato, kad dar daug ko turi išmokti.
„Kursas susijęs ne tik su finansais. Tai tik viena medalio pusė, – sako jis. – Svarbiausia, kad išmokau pasikliauti Dangiškuoju Tėvu, tuo, kaip Jis teikia mums visus žemiškus palaiminimus ir atveria duris į tikrą savarankiškumą sekant Jo dvasiniais nurodymais.“
Asmeninių finansų tvarkymo grupėje Pyteris išmoko tokių praktinių įgūdžių, kaip šeimos išlaidų stebėjimas, biudžeto sudarymas ir laikymasis, skolų mažinimas ir taupymas ateičiai. Pasitelkęs šiuos įgūdžius, tikėjimą Jėzumi Kristumi ir sunkų darbą, Pyteris su žmona sugebėjo grąžinti didelę skolą.
„Atsikratęs skolos keliamos baimės ir finansinio chaoso dabar jaučiu didelį palengvėjimą ir jaučiuosi laisvesnis, – sako jis. – Kaip niekad anksčiau jaučiu gausius Dangiškojo Tėvo palaiminimus. Išmokau esant materialiniams poreikiams kreiptis į Jį su prašymais ir klausytis Jo atsakymų.“
Savarankiškumo iniciatyva
Savarankiškumas tai ne vien geras darbas, maisto atsargos ar pinigai banke. Greičiau tai „gebėjimas, įsipareigojimas ir pastangos patenkinti dvasinius ir materialinius savo paties ir savo šeimos gyvenimo poreikius. Tapę savarankiški [Bažnyčios] nariai gali geriau tarnauti ir rūpintis kitais“1, jei iškelia darbą kaip vadovaujantįjį savo gyvenimo principą.
Prezidentas Tomas S. Monsonas mokė: „Savarankiškumas yra mūsų darbo vaisius ir juo grindžiamos visos kitos aprūpinimo programos. Jis yra labai svarbus siekiant dvasinės ir materialinės gerovės. […] Darbuokimės dėl savo reikmių. Būkime savarankiški ir nepriklausomi. Nebūsime išgelbėti per jokį kitą principą. Išgelbėjimas yra asmeninis reikalas ir turime darbuotis dėl savo pačių išgelbėjimo rūpindamiesi materialiniais dalykais taip pat, kaip ir dvasiniais.“2
Nuo 2014 metų savarankiškumo iniciatyvoje daugiau kaip 100-e šalių, vadovaujami vietinių kunigijos vadovų, dalyvavo daugiau kaip 500 000 pastarųjų dienų šventųjų. Dabar Bažnyčia šią iniciatyvą pristato Šiaurės Amerikoje.
Iniciatyvą sudaro kursai ir mokomoji medžiaga, skirta „padėti Bažnyčios nariams mokytis tikėjimo, švietimo, sunkaus darbo ir pasitikėjimo Viešpačiu principų ir juos taikyti. Kai priimame šiuos principus ir pagal juos gyvename, – sako Pirmoji Prezidentūra, – pasiruošiame gauti Viešpaties pažadėtas materialines palaimas.“3
Laimingi ir kupini vilties
Marija Edilenė Romao prarado viltį. Ji negalėjo gauti darbo, buvo vieniša motina ir turėjo išmaitinti keletą vaikų.
Būtent tada du jos apylinkės Santa Katarinoje, Brazilijoje, nariai pakvietė ją į savarankiškumui skirtą renginį. Renginio pabaigoje, tikėdamasi rasti darbą, Marija prisijungė prie grupės.
„Pirmą kartą gyvenime patikėjau, kad ateityje galėsiu pasirūpinti savo šeima, – prisimena ji. – Patikėjau, kad savarankiškumo grupė padės man pakeisti gyvenimą.“
Ji tikrai padėjo.
Kitas 12 savaičių Marija paskyrė grupės susirinkimams, studijoms ir įsipareigojimams vykdyti. Ji siekė tikslų su nauju užsidegimu. Mokėsi taikyti dalyvavimo darbo pokalbiuose metodus. Praėjus dviem savaitėms ji susitarė dėl daug žadančio darbo pokalbio. Tas pokalbis suteikė jai darbą.
„Mano gyvenimas visam laikui pasikeitė, – sako Marija, jau be vargo galinti pramaitinti savo šeimą. – Dabar esu laiminga, kantri ir kupina vilties. Tikiu, kad Dangiškasis Tėvas yra gyvas ir myli mane. Žinau, kad esu laiminama, kai naudoju tikėjimą Jėzumi Kristumi.“
„Nuostabiausias įrankis“
„Savarankiškumas yra tik priemonė tikslui pasiekti, – sakė vyresnysis Robertas D. Heilsas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. – Galutinis mūsų tikslas yra tapti panašiems į Gelbėtoją. Šitoks tikslas pasiekiamas per nesavanaudišką tarnystę kitiems. Gebėjimas tarnauti priklauso nuo mūsų savarankiškumo lygio.“
„Tik būdami savarankiški, – papildė vyresnysis Heilsas, – galime nuoširdžiai sekti Gelbėtoju tarnaudami ir laimindami kitus.“4
Serchio Galbuči pats tuo įsitikino, pradėjęs nuosavą verslą netrukus po to, kai kuolo prezidentūra pašaukė jį tarnauti savarankiškumo programos specialistu. Apsiginklavęs tikėjimu ir komitete gautais įgūdžiais ir žiniomis Serchio su žmona Silvija Buenos Airėse atidarė parduotuvėlę, siūlančią Argentinos rankdarbius ir aromatus.
„Manau, kad tapimas savarankiškam yra būdas taikyti tikėjimą“, – sako Serchio. Iki tol jam ir Silvijai nepavyko sulaukti finansinės sėkmės, kurios vylėsi, todėl tikėjimas jiems dedant pastangas užėmė pagrindinę vietą. Bet, laukdami finansinių rezultatų, jie sunkiai dirbo ir savo klientus laimino siūlomomis prekėmis ir misionierišku darbu.
„Susipažinome su daugybe žmonių, – sako Serchio, – ir turėjome galimybę dalinti Mormono Knygas.“
Iš pradžių kuolo savarankiškumo komitetas Serchio kuole nustatė dešimt narių, kuriems reikėjo padėti tapti savarankiškiems. Tada į darbą įsitraukė vyskupai.
„Dabar jau žinome trisdešimt penkis asmenis, kuriems reikia pagalbos, – pasakoja Serchio, kaip plečiasi jų darbas. – Jų vyskupai asmeniškai pakvietė juos dalyvauti grupėse.“
Jų tikėjimas išaugo, jie atliko reikalingus pokyčius ir išlavino naujus įgūdžius.
„Kiekvieną kartą, kai kalbu su kunigijos vadovais, stengiuosi pasakyti, kad tai nuostabiausias įrankis, kokį tik esame gavę iš Pirmosios Prezidentūros, – tęsia Serchio. – Tai geriau nei pinigai, duoti kam nors padėti, o mokymai yra aiškesni nei daugelyje knygų, iš kurių mokiausi būdamas universiteto studentas.“
Svarbiausia, kad baigusieji dvylikos savaičių savarankiškumo kursus tampa geresniais Jėzaus Kristaus mokiniais ir išmoksta naudotis turimais įgūdžiais statant Dievo karalystę.
„Tokia [savarankiškumo] grupė dėmesį telkia ne tik į verslą. Ji telkia dėmesį į mūsų santykius su Dievu ir kitais, – sako Serchio. – Tokioje grupėje praleidę tris mėnesius, tampame geresniais Jėzaus Kristaus mokiniais. Galų gale, nors verslas ir padės mums tapti savarankiškesniems, tačiau galutinis tikslas yra tarnavimas.“
Augimas ir veiksmas
„Tai visad buvo pagrindinis pastarųjų dienų šventųjų mokymas, – sakė prezidentas Džozefas F. Smitas (1838–1918), – religija, kuri neturi galios teikti materialinio išsigelbėjimo ir padaryti žmonių klestinčių ir laimingų šiame gyvenime, negali užtikrinti ir jų dvasinio išgelbėjimo ir išaukštinimo būsimame gyvenime.“5
Neturėtume stebėtis, kad sustiprėję materialiai, sustiprėjame ir dvasiškai. Vyresnysis Deividas ir sesuo Teresa Nišai, tarnaujantys savarankiškumo programos misionieriais Saliamono salose, tapo šios sąsajos tarp ten gyvenančių Bažnyčios narių liudininkais.
„Dvasinis augimas ir lankymasis šventykloje yra aiškiai siejami su principais, įgūdžiais ir įpročiais, kurių moko Mano pagrindas ir nuosekliai paaiškina Mano kelias į savarankiškumą, – sakė jie apie iniciatyvos brošiūras. – Jos padeda žmonėms siekti ir dvasinės, ir materialinės pažangos, vedančios link dvasinio ir materialinio savarankiškumo.“
Savarankiškumo programos padėjėja Jutos valstijoje, JAV, tarnaujanti Šeryl Red paaiškina, kaip iniciatyvos mokomi dvasiniai principai padėjo jai siekti materialinės pažangos: „Supratau, kad tie principai ir pagrindai gali būti taikomi visais mūsų gyvenimo atžvilgiais. Šie seminarai padėjo man geriau susitelkti į žmonos ir motinos pareigas. Dabar turiu įrankius, kurie padeda geriau išmanyti šeimos finansus. Matau, kad mūsų su vyru darbas tvarkant šeimos finansus, tam tikra prasme yra verslas. Mums reikia tų įrankių, kad šeimas lydėtų sėkmė.“
Dėl šios visoje Bažnyčioje besiplečiančios vizijos auga tikėjimas ir dvasinė stiprybė. Dėl to sustiprėjo narių apsisprendimas lankyti Bažnyčią, mokėti atnašas ir išlikti vertiems lankytis šventykloje.
„Tai patraukė mano dėmesį“, – sako Chorchė Ecevarija, naujas savarankiškumo iniciatyvos dalyvis. Peru taksistu dirbantis Chorchė sako, kad iniciatyva padėjo jam įgyti liudijimą apie Evangeliją taip užpildydama troškimu tobulėti. Dabar jis tikisi, kad galės tapti elektriku ir remontuoti tokius nedidelius triračius taksi, kokius vairavo daugelį metų.
„Neturėtume sėdėti ir laukti, kol viskas įvyks savaime, – sako jis. – Turime būti aktyvūs.“
„Jūsų gyvenimas bus palaimintas“
Pastarųjų dienų šventieji visame pasaulyje skina Viešpaties pažadėtus palaiminimus, stropiai mokydamiesi, gyvendami ir taikydami dvasinio ir materialinio savarankiškumo principus. Nors ši iniciatyva gali būti naudinga visiems, ji ypač palaimino tuos, kuriems reikia pagalbos dėl materialinio arba dvasinio savarankiškumo stygiaus. Nuolatinis švietimo fondas remia savarankiškumo iniciatyvą parūpindamas lėšas tiems, kurie jau pasirinko savo studijas.
Raštai siekiantiems savarankiškumo žada Viešpaties pagalbą. Jis sakė: „Ir aš ketinu aprūpinti savo šventuosius“ (DS 104:15).
Komentuodama šį ketinimą, Pirmoji Prezidentūra pareiškė: „Šis apreiškimas tai Viešpaties pažadas, kad Jis suteiks materialines palaimas ir atvers duris į savarankiškumą, arba galimybę aprūpinti save ir savo šeimos narius būtiniausiais gyvenimo dalykais.“
Jei mokysimės šių principų, juos taikysime ir jų mokysime, Pirmoji Prezidentūra pažada: „Jūsų gyvenimas bus palaimintas. Sužinosite, kaip turite elgtis eidami keliu link didesnio savarankiškumo. Būsite palaiminti stipresne viltimi, ramybe ir tobulėjimu.“6