Malda ir pasitikėjimas
Baigiantis vasarai vieną dieną draugai mane pakvietė į mišką pagrybauti ir aš, žinoma, sutikau. Vaikštinėti po mišką, klausytis gamtos garsų, kvėpuoti grynu oru ir dar prisirinkti grybų – ar gali būti geriau?! Kaip nuostabiai sutvertas šitas pasaulis! Dievas jį sukūrė mums, kad mes per jį ne tik galėtume matyti grožį, bet ir tai, kas slypi už šio grožio…
Kai įėjome į mišką, pasižiūrėjau, kad saulė šviečia iš rytų, todėl grįžti einant iš miško reikėjo į vakarus. Vaikščiodama po mišką mėgstu giedoti giesmes arba giesmių eilutes. Taip dariau ir šį kartą. Taip pat dėkojau Dangiškajam Tėvui už nuostabią gamtą ir už gyvenimą. Tik staiga saulė pasislėpė už tamsių debesų, ėmė krapnoti lietus ir miške tapo tamsu ir nejauku. Akimirką ta tamsa mane išgąsdino, net trumpam apėmė siaubas. Galvojau: kaip reikės išeiti iš miško, kai nematau saulės? Kilo mintis pasimelsti Dangiškajam Tėvui, kad Jis galėtų man padėti. Dar vaikystėje ir jaunystėje mokykloje mus mokė, kaip orientuotis gamtoje, ir man pavyko pasinaudoti tomis žiniomis. Kartais saulės spinduliai prasiskverbdavo pro debesis ir aš galėdavau įsitikinti, kad einu teisinga kryptimi. Su dviem pilnais kibirais grybų aš išėjau į kelią ir pagalvojau: kaip lengva pasiklysti miške, kai nieko nežinai apie orientyrus.
Taip pat ir gyvenime, kuris dažnai būna nenuspėjamas. Gali būti šviesu, džiugu ir šilta, kaip šviečiant saulei, bet staiga viskas gali kardinaliai pasikeisti ir tuomet tampa tamsu, šalta, nejauku ir net baisu. Atrodo, kad viskas griūva ir niekas negali padėti, kad nėra vilties. Nežinant ir nematant orientyrų galima atsidurti gyvenimo glūdumoje ir pasiklysti, o pasiklydus net kyla pavojus pražūti. Dangiškasis Tėvas paruošė mums visus reikalingus orientyrus. Per maldą ir vadovaudamiesi kitais Jo paruoštais dvasiniais orientyrais mes vėl galime išeiti į gyvenimo kelią. Šventieji Raštai, Bažnyčios vadovų mokymai ir ypač Šventosios Dvasios vedimas, lyg saulės spinduliai, gali prasiskverbti per tamsiausius gyvenimo debesis ir parodyti teisingą kryptį. Nutikimas miške mane dar kartą įtikino, kad nevalia nepaisyti tų žinių ir dovanų, kurias jau gavome eidami gyvenimo keliu. Maldos galia, pasitikėjimas Dievu ir žinios visada tamsą pakeičia šviesa, šaltį šiluma, liūdesį džiaugsmu.