Misionieriai tarnauja beisbolo komandoje Sofijoje
Nuo 2021 m. balandžio 11 d. iki liepos 28 d. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionieriai, vyresnysis Liuisas ir vyresnysis Danbaras, dalyvavo beisbolo komandos „Athletic“ (Sofija) veikloje ir varžybose. Mes uždavėme jiems keletą klausimų, kad sužinotume apie šią įdomią jų patirtį.
Kas jus atvedė į beisbolo komandą „Athletic“ (Sofija)?
Vyresnysis Liuisas. Tai geras klausimas – jis verčia prisiminti tą akimirką, kai misijos prezidentas paprašė manęs ieškant žmonių, kuriuos galėtume mokyti Evangelijos, pasitelkti beisbolą. Išsiunčiau žinutes daugybei žmonių ir organizacijų, ir keturios skirtingos komandos pakvietė mane žaisti. Vykau pas kiekvieną iš jų ir treniravausi, kol pasirinkau „Athletic“ ir „Junak“. Žaisti pirmojoje komandoje apsisprendžiau pasimeldęs ir pajutęs, kad turiu žaisti būtent joje.
Vyresnysis Danbaras. Čia, Bulgarijoje, vyresnysis Liuisas turi daug draugų, su kuriais jį sieja beisbolas ir kuriuos susirado feisbuke. Jie pakvietė mus treniruotis, mes nuvykome, susitikome su žaidėjais, o tada pasimeldę nusprendėme, kad „Athletic“ yra mūsų komanda. Mes juos pasirinkome ne dėl sugebėjimų, o iš dalies dėl sutiktų žmonių.
Ar dalyvavote komandinėse varžybose ir ar jums sekėsi?
Vyresnysis Liuisas. Taip, mums sekėsi. Gegužę įvyko varžybos, kuriose komanda norėjo, kad žaisčiau, nes priešininkų komanda trejus metus nebuvo nė karto pralaimėjusi. Aš žaidžiau visą žaidimą ir mums pavyko surinkti pakankamai taškų, kad pirmą kartą per kelerius metus ta komanda būtų įveikta 93:4.
Vyresnysis Danbaras. Daugiausia sėdėjau ant atsarginių suolelio palaikydamas komandą. Taip pat padėjau ir per apšilimą. Mums pavyko įveikti komandą, kuri nebuvo įveikta trejus metus.
Ko prireikė, kad jums pasisektų?
Vyresnysis Liuisas. Sėkmę atneša sunkus darbas. Neįmanoma nieko pasiekti nesistengiant iš visų jėgų. Nors negalėjau labai daug laiko skirti beisbolui (dėl to, kad buvau misionierius), nuolat tobulinau savo įgūdžius, nes Viešpats palaimino mano pastangas. Vis dar bandau stengtis iš visų jėgų ir sunkiai dirbti, net jei tai tik rytinė treniruotė. Sėkmė ateina tik tada, kai padarai viską, ką gali. Kadangi bandžiau padėti šiai komandai pasiekti sėkmę, pamačiau, kad darau pažangą ir tobulėju, nes Viešpats suteikė galimybę padėti aplinkiniams.
Vyresnysis Danbaras. Atkaklumas. Žmonėms sekasi, kai jie darbuojasi su entuziazmu, net jei jie susiduria su iššūkiais ir šlovės nepasiekia.
Ar papasakosite apie savo tarnavimą klube „Athletic“?
Vyresnysis Liuisas. Vienas pirmųjų dalykų, į kurį atkreipiau dėmesį, yra tai, kad galiu padėti daugybei žmonių išmokti žaisti. Tiesą sakant, mokiau Bažnyčios narį vardu Rosenas Georgijevas, ir buvo smagu dirbti su juo ir likusia komanda. Per treniruotes žmonės mums buvo labai dosnūs ir malonūs, su mumis buvo elgiamasi pagarbiai, nes mes jiems tarnavome. Man pavyko pagerinti daugelio žaidėjų techniką ir įgūdžius, ir jie ėmė žaisti geriau. Aš taip pat bandžiau populiarinti beisbolą Bulgarijoje, nes tai vienas iš būdų apsaugoti vaikus ir paauglius nuo blogos ir žalingos įtakos.
Vyresnysis Danbaras. Nelabai galėjau padėti žaisdamas beisbolą, bet tikrai skatinau žaidėjus siekti savo svajonių ir patikėti savo potencialu. Misijoje dažnai matau savimi nepasitikinčius žmones. Jie pradeda susitaikyti su vidutiniškumu. Turiu privilegiją parodyti jiems, kad jie yra Dievo vaikai ir kad jie tikrai labai ypatingi.
Kokie ryšiai užsimezgė su žaidėjais ir komandos vadovais?
Vyresnysis Liuisas. Dar vienas geras klausimas. Mano ryšiai su šiais žmonėmis buvo stipresni nei su kitais čia, Bulgarijoje. Kartu su vyresniuoju Danbaru mes susipažinome su kiekvienu žaidėju asmeniškai, ir jie yra labai geri mūsų draugai. Jie tikrai liks mūsų draugai visą likusį gyvenimą. Esu labai dėkingas už užmegztus ryšius ir draugus, įgytus žaidžiant beisbolą. Treneris nėra išimtis, kartais pats turėjau jį treniruoti (juokiasi), bet, jei rimtai, su manimi maloniai ir draugiškai elgėsi ir treneriai, ir žaidėjai.
Vyresnysis Danbaras. Su žaidėjais ir treneriais buvo malonu bendrauti. Aš, kaip misionierius, esu įpratęs visas pastangas telkti vien į Evangeliją. Ši galimybė buvo daug natūralesnė, nes mes ten vykome tik treniruoti ir padėti. Žmonės buvo daug atviresni, nes buvome tikri draugai.
Ar turėjote progų dalytis Evangelija?
Vyresnysis Liuisas. Turėjome keletą galimybių dalytis Evangelija. Kurį laiką stengiamės susitikinėti su dviem žaidėjais ir mokyti juos daugiau, bet, kadangi jie labai užsiėmę, negalime pravesti jiems pamokų. Vis dėlto mums pavyko papasakoti šiek tiek apie savo Bažnyčią ir įsitikinimus, kuriuos jie, akivaizdu, gerbia ir supranta. Mes neprarasime vilties ir toliau stengsimės. Kai žaidėme su „The Blues“ (trejus metus nenugalėta komanda), pastebėjau, kad visi ėmė kalbėti apie „amerikietį metiką“, o dabar daugelis žmonių žino, kas yra misionieriai. Tikiuosi, kad tai padarys teigiamą įtaką bendruomenei ir įtvirtins gerą Bažnyčios vardą.
Vyresnysis Danbaras. Taip. Kiekvieną kartą, atėję į treniruotę, dalijamės Jėzaus Kristaus šviesa. Kai kurie žaidėjai susidomėjo mūsų žinia, tačiau negalėjome daug ko jiems papasakoti. Vyruką iš jaunimo komandos, kuris turėjo daug klausimų dėl mūsų įsitikinimų, pakviečiau su šeima ateiti į bažnyčią, kai vėl pradėsime rinktis į susirinkimus bažnyčioje.
Kaip ši patirtis padėjo jums augti dvasiškai ir ugdyti Kristaus savybes?
Vyresnysis Liuisas. Vienas iš būdų, kaip ji padėjo man augti dvasiškai, yra suvokimas, kad meilė ir tarnystė gali paliesti širdis labiau už bet ką, ką tu gali padaryti. Išmokau mylėti šiuos žmones ir rodyti savo meilę tarnaudamas. Mano tikėjimas taip pat sustiprėjo, nes dariau geriausia, ką galėjau, kad galėčiau dalytis Evangelija, tikėdamas, kad jie reaguos palankiai ir ateityje norės daugiau sužinoti. Išsiugdžiau kantrybę ir meilę. Mano meilė Bulgarijai ir bulgarams tikrai sustiprėjo, nes pavyko su jais natūraliai suartėti. Niekada nepamiršiu šio patyrimo.
Vyresnysis Danbaras. Tai padėjo man pasitikėti Dievu. Nors pats nesu beisbolo žaidėjas, kažkodėl dabar esu su Liuisu. Iš pradžių nerimavau dėl savo sugebėjimų aikštėje ir galimybės natūraliai bendrauti su žmonėmis. Tačiau tai, kad Dievas mane čia atvedė ir visa tai man patikėjo, padėjo man pradėti pasitikėti savimi. Svarbu ne mūsų įgūdžių rinkinys, o mūsų noras. Nesu tobulas žaidėjas ar misionierius, bet stengiuosi daryti viską, ką galiu, ir esu labai dėkingas už pagalbą, kurią šiame kelyje man teikia Dievas.