Būkite kantrūs sau ir kitiems

Pirmieji šventieji asmeniškai matė Džozefą Smitą ir Sugrąžinimą. Jie savo akimis matė stebuklus: vertimus, išgydymus ir regėjimus. Jie taip pat matė sunkumus, klaidas ir nesėkmes. Jie mokėsi sekti pranašu su „kantrybe ir tikėjimu“¹.

Vyresnysis Džefris R. Holandas mokė: „Maloningai elkitės su žmonių silpnumu – tiek su savo, tiek su tų, kurie su jumis tarnauja Bažnyčioje, vadovaujamoje savanorių mirtingų vyrų ir moterų. Išskyrus vienintelį tobulą savo Viengimį Sūnų, Dievas visą laiką turėjo dirbti su netobulais žmonėmis.“ Vyresnysis Holandas kvietė mus būti vieni kitiems kantriems, maloniems ir atlaidiems.² Vienas kantrybės pavyzdžių yra gebėjimas ilgą laiką skirti kam nors konstruktyvų dėmesį vengiant susierzinimo ir pykčio. Tam reikia nuolankumo, geranoriškumo ir užuojautos. Kai stengiamės būti kantrūs broliams, seserimis ir sau, augame tikėjimu. Apsvarstykite tokius principus:

Būkite kantrūs sau. Sužinojus apie Bažnyčią ar jos istoriją ką nors tokio, kas prieštarauja jūsų anksčiau turėtai informacijai, galima susipainioti arba nuliūsti. Duokite sau laiko aiškiau pamatyti problemą ir pradėti suvokti naująją informaciją. Toliau studijuokite ir melskitės. Gali prireikti nemažai laiko, kol vėl pasijusite ant tvirtos žemės. Praėjusieji šį procesą iki galo gali paliudyti, kad ta patirtis sustiprino jų atsivertimą į evangeliją.
Būkite kantrūs Bažnyčios nariams. Nė vienas Bažnyčios narys nėra tobulas. Mūsų apylinkėse ir skyriuose gausu nuoširdžių tikinčiųjų, kuriems dažnai nepavyksta gyventi pagal aukščiausius evangelijos standartus. Tokios pat problemos, su kuriomis susiduriame pasaulyje, – uždarumas, savanaudiškumas, moralinis silpnumas ir daugelis kitų – yra ir tarp pastarųjų dienų šventųjų. Drauge garbindami Dievą ir tarnaudami, pamatysime vieni kitų klaidas ir nesėkmes. Turėtume leisti veikti Dievo malonei, kai žmonės stengiasi tobulėti, lygiai kaip ir mums reikia jų kantrybės dėl mūsų geranoriškų pastangų.
Būkite kantrūs tiems, kurie nori padėti. Vargstantieji su iškilusiais klausimais ar abejonėmis dažnai pagalbos kreipiasi į šeimos narius, draugus ir vietinius vadovus. Daugeliu atvejų šie žmonės suteikia paguodos ir palaikymo. Deja, dažnai žmogus, į kurį kreipiamės, užima gynybinę poziciją, tampa įtarus arba nepajėgia parodyti užuojautos. Gali būti sunku likti kantriems su kitais žmonėmis, kai patys patiriame krizės akimirkas. Bet jiems mūsų kantrybės reikia lygiai tiek pat, kiek mums reikia jų kantrybės.
Būkite kantrūs Bažnyčios vadovams. Šiam darbui vadovauti pašaukti Bažnyčios vadovai yra sąžiningi, bet netobuli žmonės. Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas pastebėjo, kad „buvo atvejų, kada Bažnyčios nariai ir vadovai paprasčiausiai suklysdavo“³. Taip būdavo praeityje ir taip būna šiais laikais. Bažnyčios vadovas gali pasakyti kažką, kas padidina jūsų nusivylimą ar vienumos pojūtį. Jie gali neparodyti jums reikiamos užuojautos ar supratimo. Kantrybės vadovams parodymas nereiškia, kad toleruojame neteisėtus ar smurtinius veiksmus. Bet didžiajai daugumai Bažnyčios vadovų, nuoširdžiai ir netobulai besidarbuojančių Sionės labui, turėtume rodyti paramą, meilę ir kantrybę.
Kantriai laukime Viešpačiui tinkamo laiko. Iškilus klausimams apie Bažnyčią dažnai siekiame greito atsakymo. Galbūt galvojame, kad mums padės, jeigu apie iškilusį klausimą perskaitysime viską, ką galime rasti, nepaisydami šaltinių patikimumo. Arba galbūt manome, kad malda ar susitikimas su Bažnyčios vadovu greitai nuramins mūsų jausmus. Tačiau dažnai ramybės radimas yra ilgalaikis procesas. Neatitikimas tarp mūsų vilčių ir dabartinės tikrovės gali būti skaudus. Kaip Nefis, galime guostis žinojimu, „kad [Dievas] myli savo vaikus“, nors mes ir „ne viską suprant[ame]“⁴.

Svarbios Raštų ištraukos: Romiečiams 5:3–4; Almos 7:23; Doktrinos ir Sandorų 21:5