Ištraukos iš Mozės knygos

1 Dievo žodžiai, kuriuos jis kalbėjo Mozei tuo metu, kai Mozė buvo pagautas aukštyn į nepaprastai aukštą kalną,

2 ir jis matė Dievą veidas į veidą, ir kalbėjo su juo, ir ant Mozės buvo Dievo šlovė; todėl Mozė galėjo ištverti jo akivaizdą.

3 Ir Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas: Štai aš esu Viešpats Dievas Visagalis ir mano vardas – Begalinis; nes aš esu be dienų pradžios ir metų pabaigos; ir argi tai ne begalybė?

4 Ir štai, tu esi mano sūnus; todėl pažvelk, ir aš parodysiu tau savo rankų dirbinius; bet ne visus, nes nėra galo mano darbams, taip pat ir mano žodžiams, nes jie niekada nesibaigia.

5 Todėl nė vienas žmogus negali pamatyti visų mano darbų, nepamatęs visos mano šlovės; ir nė vienas žmogus negali pamatyti visos mano šlovės ir po to pasilikti kūne žemėje.

6 Ir aš turiu darbą tau, Moze, mano sūnau; ir tu esi pagal mano Viengimio panašumą; ir mano Viengimis yra ir bus Gelbėtojas, nes jis pilnas malonės ir tiesos; bet nėra kito Dievo, išskyrus mane, ir visi dalykai yra priešais mane, nes aš visus juos pažįstu.

7 Ir dabar, štai, Moze, mano sūnau, aš tau parodau šitą vieną dalyką, nes tu esi pasaulyje, ir dabar aš parodau jį tau.

8 Ir buvo taip, kad Mozė pažvelgė ir pamatė pasaulį, kuriame jis buvo sukurtas; ir Mozė pamatė pasaulį ir nuošaliausias jo vietas, ir visus žmonių vaikus, kurie yra ir kurie buvo sukurti; tuo jis didžiai žavėjosi ir stebėjosi.

9 Ir Dievo akivaizda pasitraukė nuo Mozės, tad jo šlovės nebebuvo ant Mozės; ir Mozė buvo paliktas pats sau. Ir kai buvo paliktas pats sau, jis parkrito ant žemės.

10 Ir buvo taip, kad praėjo daugelis valandų iki Mozė vėl atgavo savo prigimtinę stiprybę kaip žmogus; ir jis tarė sau: Dabar, dėl to aš žinau, kad žmogus yra niekas, ko aš niekada nemaniau.

11 Bet dabar mano paties akys matė Dievą; tačiau ne mano prigimtinės, bet mano dvasinės akys, nes mano prigimtinės akys nebūtų galėjusios pamatyti; nes aš būčiau turėjęs išdžiūti ir mirti jo akivaizdoje; bet ant manęs buvo jo šlovė; ir aš mačiau jo veidą, nes buvau atmainytas priešais jį.

12 Ir buvo taip, kad Mozei pasakius šiuos žodžius, štai atėjo Šėtonas, gundydamas jį, sakydamas: Moze, žmogaus sūnau, garbink mane.

13 Ir buvo taip, kad Mozė pažvelgė į Šėtoną ir tarė: Kas tu? Nes štai, aš esu Dievo sūnus, pagal jo Viengimio panašumą; o kur tavo šlovė, kad turėčiau tave garbinti?

14 Nes štai, aš negalėjau pažvelgti į Dievą, kol ant manęs nebuvo jo šlovės ir nebuvau atmainytas priešais jį. Bet į tave aš galiu žiūrėti kaip prigimtinis žmogus. Argi ne taip, iš tiesų?

15 Tebus palaimintas mano Dievo vardas, nes jo Dvasia ne visiškai pasitraukė nuo manęs, arba kitaip, kur tavo šlovė, nes man ji yra tamsa? Ir aš galiu įžvelgti skirtumą tarp tavęs ir Dievo; nes Dievas pasakė man: Dievą garbink, nes tik jam tarnausi.

16 Eik šalin, Šėtone; neapgaudinėk manęs; nes Dievas pasakė man: Tu esi pagal mano Viengimio panašumą.

17 Ir taip pat jis davė man įsakymus, kai pašaukė mane iš degančio krūmo, sakydamas: Šaukis Dievo mano Viengimio vardu ir garbink mane.

18 Ir dar Mozė tarė: Aš nesiliausiu šauktis Dievo, man dar reikia pasiteirauti jo kitų dalykų: nes ant manęs buvo jo šlovė, todėl aš galiu įžvelgti skirtumą tarp jo ir tavęs. Eik šalin, Šėtone.

19 Ir dabar, Mozei ištarus šiuos žodžius, Šėtonas sušuko garsiu balsu ir rėkė žemėje, ir įsakė, sakydamas: Aš esu Viengimis, mane garbink.

20 Ir buvo taip, kad Mozė pradėjo nepaprastai bijoti; ir pradėjęs bijoti, jis išvydo pragaro kartėlį. Tačiau, šaukdamasis Dievo, jis įgavo stiprybės ir įsakė, sakydamas: Eik šalin nuo manęs, Šėtone, nes aš garbinsiu tik šį vienintelį Dievą, kuris yra šlovės Dievas.

21 Ir dabar Šėtonas pradėjo tirtėti, ir žemė sudrebėjo; ir Mozė įgavo stiprybės ir šaukėsi Dievo, sakydamas: Viengimio vardu, eik šalin, Šėtone.

22 Ir buvo taip, kad Šėtonas šaukė garsiu balsu, verkdamas ir aimanuodamas, ir grieždamas dantimis; ir jis pasišalino iš ten, būtent iš Mozės akivaizdos, tad šis jo nebematė.

23 Ir dabar apie tai Mozė paliudijo; bet dėl nelabumo tai nežinoma tarp žmonių vaikų.

24 Ir buvo taip, jog kada Šėtonas pasišalino iš Mozės akivaizdos, Mozė pakėlė savo akis į dangų, būdamas pripildytas Šventosios Dvasios, liudijančios apie Tėvą ir Sūnų;

25 ir šaukdamasis Dievo vardo, jis vėl išvydo jo šlovę, nes ji buvo ant jo; ir jis išgirdo balsą, sakantį: Palaimintas tu, Moze, nes aš, Visagalis, išrinkau tave, ir tu būsi padarytas stipresnis už daugybę vandenų; nes jie paklus tavo įsakymui, tarsi tu būtum Dievas.

26 Ir štai, aš esu su tavimi, net iki tavo dienų pabaigos; nes tu išvaduosi mano liaudį iš vergijos, būtent Izraelį, mano išrinktąją liaudį.

27 Ir buvo taip, kad balsui dar tebekalbant, Mozė pažvelgė ir pamatė žemę, taip, netgi ją visą; ir nebuvo nė jos dalelės, kurios jis nepamatė, įžvelgdamas ją Dievo Dvasia.

28 Ir jis taip pat pamatė jos gyventojus, ir nebuvo nė vienos sielos, kurios jis nepamatė; ir jis juos įžvelgė Dievo Dvasia; ir jų buvo gausybė, netgi nesuskaičiuojama kaip pajūrio smiltys.

29 Ir jis pamatė daug žemių; ir kiekviena žemė buvo pavadinta žeme, ir ant jos veido buvo gyventojai.

30 Ir buvo taip, kad Mozė šaukėsi Dievo, sakydamas: Meldžiu, pasakyk man, kodėl šitie dalykai yra tokie, ir kuo tu juos sutvėrei.

31 Ir štai, ant Mozės buvo Viešpaties šlovė, taigi Mozė stovėjo Dievo akivaizdoje ir kalbėjo su juo veidas į veidą. Ir Viešpats Dievas tarė Mozei: Savo paties tikslui aš sutvėriau šiuos dalykus. Čia išmintis, ir jis pasilieka manyje.

32 Ir aš juos sukūriau savo galios žodžiu, kuris yra mano Viengimis Sūnus, pilnas malonės ir tiesos.

33 Ir aš sukūriau begalę pasaulių; ir juos taip pat sukūriau savo paties tikslui; ir aš juos sukūriau Sūnumi, kuris yra mano Viengimis.

34 Ir pirmąjį žmogų iš visų žmonių aš pavadinau Adomu, kas yra daugybė.

35 Bet tau aš pasakoju tik apie šią žemę ir jos gyventojus. Nes štai yra daug pasaulių, kurie praėjo mano galios žodžiu. Ir yra daug, kurie dabar egzistuoja, ir žmogui jie yra nesuskaičiuojami; bet man viskas suskaičiuota, nes jie yra mano ir aš juos pažįstu.

36 Ir buvo taip, kad Mozė kalbėjo Viešpačiui, sakydamas: Būk gailestingas savo tarnui, o Dieve, ir papasakok man apie šią žemę ir jos gyventojus, ir taip pat apie dangus, ir tada tavo tarnas bus patenkintas.

37 Ir Viešpats Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas: Dangūs – jų yra daug, ir žmogui jie nesuskaičiuojami; bet man jie suskaičiuoti, nes jie yra mano.

38 Ir kaip praeis viena žemė ir jos dangūs, lygiai taip ateis kita; ir nėra galo mano darbams, nei mano žodžiams.

39 Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.

40 Ir dabar, Moze, mano sūnau, aš tau kalbėsiu apie šią žemę, ant kurios tu stovi; ir tu užrašysi tai, ką aš kalbėsiu.

41 Ir tą dieną, kai žmonių vaikai laikys mano žodžius už nieką ir daugelį jų išims iš knygos, kurią tu parašysi, štai, aš pakelsiu kitą tokį kaip tu; ir jie vėl bus žinomi tarp žmonių vaikų – tarp visų tų, kurie tikės.

42 (Šie žodžiai buvo pasakyti Mozei ant kalno, kurio pavadinimas bus nežinomas žmonių vaikams. Ir dabar jie pasakyti tau. Nerodyk jų niekam kitam, kaip tik tiems, kurie tiki. Būtent taip. Amen.)