Neįkainojamas vilties palikimas
Prezidentas Henris B. Airingas
Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Spręsdami, ar sudaryti sandorą su Dievu ir jos laikytis, jūs renkatės, ar palikti vilties palikimą tiems, kurie gali sekti jūsų pavyzdžiu.
Mano brangūs broliai ir seserys, kai kuriuos iš jūsų į šį susirinkimą pakvietė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionieriai. Galbūt tie misionieriai jau pakvietė jus pasirinkti sudaryti sandorą su Dievu pasikrikštijant.
Kiti iš jūsų klausotės todėl, kad priėmėte kvietimą savo gimdytojo, o gal vaiko, kuris jus pakvietė vildamasis, kad pasirinksite su Dievu sudarytas sandoras vėl laikyti svarbiausiu savo gyvenimo dalyku. Kai kurie iš jūsų jau pasirinkote sugrįžti pas Gelbėtoją ir jaučiate Jo šilto sutikimo džiaugsmą.
Kad ir kas, kad ir kur būtumėte, jūs galite palaiminti daugiau žmonių nei jums dabar atrodo. Kiekvieną dieną ir valandą galite pasirinkti sudaryti sandorą su Dievu ir jos laikytis.
Kad ir kiek būtumėte pažengę amžinojo gyvenimo dovanos paveldėjimo kelyje, turite galimybę daugeliui žmonių parodyti kelią į aukštesnę laimę. Spręsdami, ar sudaryti sandorą su Dievu ir jos laikytis, jūs renkatės, ar palikti vilties palikimą tiems, kurie gali sekti jūsų pavyzdžiu.
Jūs ir aš esame palaiminti pažadu dėl tokio palikimo. Už savo laimingą gyvenimą esu skolingas žmogui, kurio niekada nesutikau žemiškajame gyvenime. Jis buvo našlaitis, kuris tapo vienu iš mano prosenelių. Jis paliko man neįkainojamą vilties palikimą. Leiskite jums papasakoti apie tai, kaip jis sukūrė tą palikimą man.
Jo vardas Heinrichas Airingas. Jis gimė labai turtingoje šeimoje. Jo tėvas turėjo didelį dvarą Koburge – dabar tai Vokietijos teritorijoje. Jo motina buvo vikontė Šarlotė Von Blomberg. Jos tėvas buvo Prūsijos karaliaus žemių prižiūrėtojas.
Heinrichas buvo Šarlotės ir Edvardo pirmagimis sūnus. Šarlotė mirė būdama 31 metų amžiaus po trečiojo vaiko gimimo. Netrukus mirė ir Edvardas, po nesėkmingos investicijos praradęs visą savo turtą. Jam tebuvo 40. Jis paliko tris našlaičius.
Mano prosenelis Heinrichas neteko abiejų gimdytojų ir didelio pasaulietiško turto. Jis buvo be skatiko kišenėje. Savo dienoraštyje jis rašė jaučiąs, kad šviesiausia jo viltis susijusi su išvykimu į Ameriką. Nors ten neturėjo nei šeimos, nei draugų, jis turėjo viltingą jausmą, kad reikia vykti į Ameriką. Pirmiausia jis nuvyko į Niujorką. Vėliau jis persikėlė į Sent Luisą Misūrio valstijoje.
Sent Luise vienas jo bendradarbių buvo pastarųjų dienų šventasis. Iš jo Heinrichas gavo vyresniojo Parlio P. Prato parašytą brošiūrėlę. Ją perskaitęs jis ėmė studijuoti kiekvieną žinutę apie pastarųjų dienų šventuosius. Jis meldėsi, kad sužinotų, ar tikrai žmonėms pasirodė angelai, ar yra šiuolaikinis pranašas ir ar tai tikra ir apreikšta religija.
Po dviejų mėnesių kruopščių tyrinėjimų ir maldos Heinrichas susapnavo sapną, kuriame jam buvo liepta pasikrikštyti. Jį pakrikštijo vyresnysis Viljamas Braunas, vyras, kurio vardą ir kunigystę šventai saugau savo atmintyje. Heinrichas buvo pakrikštytas 1855 metų kovo 11 d. lietaus vandens telkinyje.
Tikiu, kad Heinrichas Airingas tada žinojo, jog tai, ko šiandien jus mokau, yra tiesa. Jis žinojo, kad amžinojo gyvenimo laimė susijusi su šeimos ryšiais, kurie tęstųsi amžinai. Nors pats neseniai jau buvo atradęs Viešpaties laimės planą, jis žinojo, kad jo amžinosios laimės viltis priklauso nuo kitų žmonių laisvų pasirinkimų sekti jo pavyzdžiu. Jo amžinosios laimės viltis priklausė nuo dar negimusių žmonių.
Kaip dalį mūsų šeimos vilties palikimo, jis paliko savo ainiams rašytinę istoriją.
Ją skaitydamas jaučiu jo meilę tiems iš mūsų, kurie seks juo. Jo žodžiuose jaučiu jo viltį, kad jo palikuonys pasirinks sekti paskui jį keliu atgal į mūsų dangiškuosius namus. Jis žinojo, jog tai bus ne vienas didelis sprendimas, o daug smulkių sprendimų. Cituoju iš jo istorijos:
„Nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau vyresniojo Endriaus žinią […] visada lankydavau pastarųjų dienų šventųjų susirinkimus; ir tikrai labai retai neateidavau į susirinkimą, nes tai buvo mano pareiga.
Rašau tai savo istorijoje, kad mano vaikai sektų mano pavyzdžiu ir niekada neapleistų šios svarbios pareigos rinktis su šventaisiais.1
Heinrichas žinojo, kad sakramento susirinkimuose galime atnaujinti savo pažadą visada atminti Gelbėtoją ir turėti Jo Dvasią.
Būtent ta Dvasia palaikė jį misijoje, kurion jis buvo pašauktas praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai priėmė krikšto sandorą. Kaip palikimą jis paliko ištikimos tarnystės 6-rių metų misijoje taip vadinamose Indėnų teritorijose pavyzdį. Kad būtų garbingai atleistas iš misijos, jis iš Oklahomos iki Solt Leik Sičio nuėjo apie 1700 kilometrų.
Netrukus po to Dievo pranašas jį pašaukė persikelti į pietų Jutą. Ten jis priėmė kitą šaukimą tarnauti misionieriumi savo gimtojoje Vokietijoje. Po to jis priėmė Viešpaties Jėzaus Kristaus Apaštalo kvietimą padėti kurti pastarųjų dienų šventųjų kolonijas šiaurinėje Meksikoje. Iš ten jis buvo pašauktas tarnauti nuolatiniu misionieriumi Meksiko mieste. Jis garbingai įvykdė savo pašaukimus. Jis ilsisi palaidotas mažose Meksikos Čichuachua Kolonia Chuares kapinaitėse.
Šiuos faktus pateikiau ne tam, kad išgarsinčiau jį, jo darbus ar jo palikuonis. Pateikiau juos norėdamas pagerbti jį už jo tarnystės metu parodytos ištikimybės ir vilties pavyzdį.
Jis priėmė tuos pašaukimus todėl, kad tikėjo, jog prisikėlęs Kristus ir mūsų Dangiškasis Tėvas pasirodė Džozefui Smitui medžių giraitėje Niujorko valstijoje. Jis priėmė juos todėl, kad tikėjo, jog Viešpaties Bažnyčioje kunigystės raktai buvo sugrąžinti su galia užantspauduoti šeimas amžiams, jei tik jie turi pakankamai tikėjimo laikytis savo sandorų.
Kaip mano protėvis Heinrichas Airingas, taip ir jūs galite būti pirmieji savo šeimoje, kad vestumėte kitus į amžinąjį gyvenimą šventų sandorų sudarymo ir stropaus vykdymo su tikėjimu keliu. Kiekviena sandora atneša pareigas ir pažadus. Visiems mums, kaip tai buvo Heinrichui, tos pareigos kartais būna lengvos, bet neretai ir sunkios. Atminkite, kad kartais pareigos turi būti sunkios, nes jos skirtos paruošti mus amžinai gyventi su Dangiškuoju Tėvu ir Jo Mylimu Sūnumi, Jėzumi Kristumi šeimomis.
Prisiminkite Abraomo knygos žodžius:
„Ir tarp jų stovėjo vienas, panašus į Dievą, ir šis tarė esantiems su juo: Mes nusileisime žemyn, nes ten yra erdvė, ir paimsime tų dalelių, ir padarysime žemę, ant kurios šie gyvens;
ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.
Ir tiems, kurie išlaikys savo pirmąją būseną, bus pridėta; o tie, kurie neišlaikys savo pirmosios būsenos, neturės šlovės toje pačioje karalystėje su tais, kurie išlaikys savo pirmąją būseną; ir tiems, kurie išlaikys savo antrąją būseną, bus pridėta šlovė ant jų galvų per amžių amžius.2
Mūsų antrosios būsenos išlaikymas priklauso nuo to, ar sudarome sandoras su Dievu ir ištikimai vykdome jose nurodytas mūsų pareigas. Kad visą gyvenimą laikytumės savo sandorų, reikia tikėti Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją.
Dėl to, kad Adomas ir Ieva nupuolė, visi paveldėjome pagundas, išbandymus ir mirtį. Tačiau mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas padovanojo mums savo Mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų kaip mūsų Gelbėtoją. Ši didi Jėzaus Kristaus Apmokėjimo dovana ir palaiminimas atneša visuotinį palikimą: prisikėlimo pažadą ir amžinojo gyvenimo galimybę visiems bet kada gimusiems.
Visų didžiausią Dievo dovaną – amžinąjį gyvenimą – gausime tik tada, jei sudarysime sandoras, kurias galima sudaryti tikrojoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje per Jo įgaliotus tarnus. Dėl nuopuolio mums visiems reikia krikšto ir rankų uždėjimo Šventosios Dvasios dovanai gauti apvalomojo poveikio. Šias apeigas turi atlikti turintieji deramą kunigystės įgaliojimą. Tada Kristaus Dvasiai ir Šventajai Dvasiai padedant galime laikytis visų su Dievu sudarytų sandorų, ypač teikiamų šventyklose. Tik tokiu būdu ir su tokia pagalba žmogus gali gauti teisę į savo amžinąjį, kaip Dievo vaiko Jo šeimoje, palikimą.
Kai kuriems mane girdintiems tai gali atrodyti beveik beviltiška svajonė.
Esate matę ištikimų gimdytojų, sielvartaujančių dėl vaikų, kurie atmetė ar nusprendė sulaužyti savo sandoras su Dievu. Bet tokie gimdytojai gali pasisemti drąsos ir vilties iš kitų tėvų patirties.
Alma ir karaliaus Mozijo sūnūs sugrįžo po nuožmaus maišto prieš Dievo sandoras ir įsakymus. Alma jaunesnysis matė, kaip jo sūnus Koriantonas nusigręžė nuo rimtos nuodėmės ir ėmė ištikimai tarnauti. Mormono Knygoje taip pat aprašytas stebuklas, kai lamanitai atsisakė tradicinės neapykantos teisumui ir sudarė sandorą mirti vardan taikos.
Pas jaunąjį Almą ir Mozijo sūnus buvo atsiųstas angelas. Tas angelas atėjo dėl tėvų ir Dievo žmonių tikėjimo bei maldų. Iš šių pavyzdžių apie tai, kaip žmonių širdyse veikia Apmokėjimo galia, galite pasisemti drąsos ir paguodos.
Visiems mums, kurie stengiamės padėti savo mylimiesiems gauti amžinąjį palikimą, Viešpats nurodė vilties šaltinį. Jis yra davęs pažadus tiems iš mūsų, kurie stengiasi surinkti žmones pas Jį, net jei šie priešinasi Jo kvietimui. Jų priešinimasis Jį liūdina, bet Jis nesiliauja darbuotis, tad neturime liautis ir mes. Jis mums yra tobulas nesibaigiančios meilės pavyzdys: „Ir vėlgi, kaip dažnai aš būčiau jus rinkęs, kaip višta surenka savo viščiukus po savo sparnais, taip, o jūs Izraelio namų žmonės, kurie kritote; taip, o jūs, Izraelio namų žmonės, jūs, kurie gyvenate Jeruzalės žemėje, kaip ir jūs, kurie kritote; taip, kaip dažnai aš būčiau rinkęs jus, kaip višta surenka savo viščiukus, bet jūs nenorėjote.“3
Galime pasikliauti neišsenkamu Gelbėtojo troškimu atvesti visus dvasinius Dangiškojo Tėvo vaikus atgal namo pas Jį. Kiekvienas ištikimas tėvas, senelis ir prosenelis trokšta to paties. Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas yra tobuli pavyzdžiai, rodantys mums, ką galime ir turime daryti. Jie niekada neperša teisumo jėga, nes teisumą reikia pasirinkti. Jie leidžia mums teisumą suvokti ir įsitikinti, kad jo vaisiai gardūs.
Kiekvienas pasaulyje gimęs žmogus gauna Kristaus šviesą, padedančią mums matyti ir jausti, kas teisu ir kas neteisu. Dievas siuntė mirtinguosius tarnus, galinčius per Šventąją Dvasią padėti mums suprasti, ko Dievas tikisi iš mūsų ir ką Jis draudžia. Leisdamas patirti savo pasirinkimų pasekmes, Dievas motyvuoja mus rinktis, kas teisu. Jei renkamės, kas teisu, galiausiai rasime laimę. Jei pasirenkame, kas pikta, galiausiai sielvartausime ir apgailestausime. Šios pasekmės yra neišvengiamos. Tačiau dažnai jos tikslingai atidėliojamos. Jei palaimas gautume akimirksniu, teisūs pasirinkimai neugdytų tikėjimo. Sielvartas taip pat kartais ilgai atidėliojamas. Tai ugdo tikėjimą, kuždantį, kad reikia ieškoti atleidimo, nelaukiant, kol pajusime sielvartingas ir skausmingas pasekmes.
Tėvas Lehis sielvartavo dėl kai kurių savo sūnų ir jų šeimų sprendimų. Jis buvo didis ir geras žmogus – Dievo pranašas. Jis dažnai jiems liudydavo apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. Kai Viešpats pašaukė jį palikti visus savo žemiškus turtus, kad išgelbėtų savo šeimą nuo sunaikinimo, jis paliko mums paklusnumo ir ištikimybės pavyzdį. Net paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis jis vis liudijo savo vaikams. Kaip ir Gelbėtojas – nepaisydamas savo gebėjimo matyti jų širdis ir ateitį, tiek liūdną, tiek nuostabią – Lehis ištiestomis rankomis kvietė savo šeimą į išgelbėjimą.
Mūsų laikais milijonai patriarcho Lehio palikuonių yra gyvas liudijimas, kad jis ne be reikalo vylėsi jais.
Ką jūs ir aš galime padaryti, kad pasimokytume iš jo pavyzdžio? Jūs galite pagal jo pavyzdį studijuoti Raštus per maldą ir stebėjimus.
Patariu, kad ruošdami vilties palikimą savo šeimai, numatytumėte tiek artimą, tiek tolimą ateitį. Artimoje ateityje bus sunkumų, ir Šėtonas riaumos. Taip pat yra dalykų, kurių reikia kantriai laukti su tikėjimu, žinant, kad Viešpats veikia Jam tinkamu laiku ir būdu.
Yra dalykų, kuriuos galite daryti anksti, kol jūsų mylimieji yra maži. Atminkite, kad mokyti vaikus kasdien melstis su šeima, studijuoti Raštus su šeima ir liudyti sakramento susirinkime lengviau, kol jie maži. Maži vaikai Dvasią jaučia geriau nei mums atrodo.
Paaugę jie prisimins giesmes, kurias giedojo su jumis. Geriau nei muziką jie prisimins Raštų žodžius ir liudijimą. Šventoji Dvasia gali priminti viską, bet Raštų žodžiai ir giesmės išliks atmintyje ilgiausiai. Tie prisiminimai kvies juos atgal, kai jie laikinai klaidžios, gal net metų metus, išklydę iš kelio namo į amžinąjį gyvenimą.
Numatyti tolimą ateitį reikia tam atvejui, kada mūsų mylimuosius trauks pasaulis ir jų tikėjimą užtemdys abejonių debesys. Turime tikėjimą, viltį ir meilę, kad vestų mus ir stiprintų juos.
Esu tai matęs kaip dviejų šiuolaikinių Dievo pranašų patarėjas. Jie yra nepakartojamos unikalios asmenybės. Tačiau jie turi bendrą savybę – nuolatinį optimizmą. Kai kas nors kelia aliarmą Bažnyčioje, dažniausias jų atsakymas yra „Viskas susitvarkys.“ Paprastai apie problemą jie žino daugiau nei žmonės, keliantys aliarmą.
Jie taip pat pažįsta Viešpaties kelią, tad visada puoselėja viltį dėl Jo karalystės. Jie žino, kad jai vadovauja Jis. Jis visagalis ir Jis rūpinasi. Jei leisite Jam vadovauti jūsų šeimai, viskas susitvarkys.
Kai kurie Heinricho Airingo palikuonys atrodė paklydę. Bet daugelis jo pro-proanūkių 6 valandą ryto vyksta į Dievo šventyklas, kad atliktų apeigas už protėvius, kurių niekada nėra matę. Jie tai daro dėl jo palikto vilties palikimo. Jis paliko palikimą, kurio siekia daugelis jo palikuonių.
Po to, kai padarysime tikėjime viską, ką galime, mūsų viltis dėl didesnių palaiminimų mūsų šeimoms Viešpats išpildys su kaupu. Jis nori paties geriausio jiems ir mums, kaip savo vaikams.
Visi esame gyvojo Dievo vaikai. Jėzus iš Nazareto yra Mylimas Jo Sūnus ir prisikėlęs mūsų Gelbėtojas. Tai yra Jo Bažnyčia. Joje yra kunigystės raktai, taigi šeimos gali būti amžinos. Tai yra neįkainojamas vilties palikimas. Liudiju, jog tai tiesa, Jėzaus Kristaus vardu, amen.