„Nebijok, nes aš su tavimi“
Džyn A. Styvens
Pirmoji patarėja visuotinėje Pradinukų organizacijos prezidentūroje
Kai ugdome didesnį tikėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu, galime patirti mus laiminančią ir išvaduojančią Jo galią.
Ne tiek daug dalykų prilygsta tiems švelniems jausmams, kuriuos jaučia nauji gimdytojai. Nėra nieko malonesnio, negu susilaukti tiesiai iš dangaus atėjusio kūdikio. Vienam mano broliui tai buvo ypatingai jaudinantis patyrimas. Jo pirmasis sūnelis gimė anksčiau laiko ir svėrė vos 1 kilogramą ir 300 gramų. Hanteris pirmuosius pora gyvenimo mėnesių praleido naujagimių intensyvios priežiūros skyriuje, ligoninėje. Tuos mėnesius šeimos emocijos liejosi per kraštus, ir jie vildamiesi maldavo Viešpaties pagalbos.
Mažasis Hanteris buvo toks priklausomas. Jam sunkiai sekėsi įgyti pakankamai stiprybės, kad išgyventų. Stipri jo mylinčio tėvo ranka dažnai siekdavo sūnaus rankelės, norėdama padrąsinti savo silpną vaikelį.
Taip yra su visais Dievo vaikais. Mūsų Dangiškasis Tėvas mums visiems tiesia Savo begalinės meilės ranką. Jam viskas pavaldu, ir Jis trokšta padėti mums mokytis, augti ir sugrįžti pas Jį. Tai nusako mūsų Tėvo tikslą – „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“1
Kai ugdome didesnį tikėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu, galime patirti mus laiminančią ir išvaduojančią Jo galią.
Mormono Knygos puslapiuose gražiai įpinta Viešpaties galia vaduojant Savo vaikus. Nefis apie ją kalba pačiame pirmame knygos skyriuje. 20 eilutėje skaitome: „Bet štai, aš, Nefis, parodysiu jums, kad Viešpaties švelnūs pasigailėjimai yra visiems tiems, kuriuos jis išsirinko dėl jų tikėjimo, kad padarytų galingus netgi iki galios išlaisvinti.“2
Prieš daugelį metų asmeniškai patyriau šioje eilutėje išsakytas tiesas. Supratau, kaip arti iš tiesų yra mūsų Dangiškasis Tėvas ir kaip stipriai Jis trokšta mums pagelbėti.
Kartą temstant važiuodama kartu su vaikais pastebėjau keliu einantį vienišą berniuką. Jį pravažiavusi, pajutau aiškų įkvėpimą grįžti atgal ir jam padėti. Visgi man kėlė rūpestį tai, kad naktį šalia jo sustojusi nepažįstamoji galėtų jį išgąsdinti, todėl važiavau toliau. Į protą grįžo tas pats aiškus įkvėpimas kartu su žodžiais: „Nuvažiuok padėti berniukui!“
Grįžau prie jo ir paklausiau: „Gal tau reikia pagalbos? Pajutau, kad turėčiau tau padėti.“
Jis atsisuko į mus – ašaros riedėjo jo skruostais - ir paklausė: „Ar galėtumėt? Meldžiausi, kad kas nors man padėtų.“
Į jo pagalbos maldą buvo atsakyta man atsiųstu įkvėpimu. Šis patyrimas, kai gavau tokį aiškų Dvasios nurodymą, paliko mano širdyje neišdildomą įspūdį.
Nuo šio įvykio praėjo 25-eri metai, ir švelnaus pasigailėjimo dėka vos prieš keletą mėnesių man teko maloni galimybė pirmą kartą nuo tada vėl pabendrauti su tuo berniuku. Išsiaiškinau, kad šis patyrimas nėra vien mano istorija – tai ir jo istorija. Derikas Nensis dabar yra šeimą turintis tėvas. Jis taip pat niekada nepamiršo to patyrimo. Tai padėjo įtvirtinti mūsų pasitikėjimą tuo, kad Dievas girdi mūsų maldas ir atsako į jas. Mes abu naudojome jį mokydami savo vaikus to, kad Dievas mus prižiūri. Mes nesame vieniši.
Tą vakarą Derikas po pamokų užsibuvo veikloje ir nebespėjo į paskutinį autobusą. Būdamas jaunas paauglys jis manė galįs grįžti namo, todėl pradėjo eiti.
Tuo keliu jis pats vienas ėjo pusantros valandos. Iki jo namų dar buvo daug mylių, ir nematydamas jokių namų jis buvo išsigandęs. Netekęs vilties, jis nuėjo už žvyro krūvos, atsiklaupė ir prašė Dangiškojo Tėvo pagelbėti. Vos po kelių minučių, Derikui grįžus į kelią, stabtelėjau aš ir suteikiau melstą pagalbą.
Po tiek metų Derikas prisimena: „Viešpats prisiminė mane, liesą, trumparegį berniuką. Ir nepaisant viso to, kas vyko pasaulyje, Jis žinojo mano situaciją ir mylėjo mane tiek, kad atsiuntė pagalbą. Nuo to laiko, kai buvau toje apleistoje pakelėje, Viešpats dar ne kartą atsakė į mano maldas. Jo atsakymai ne visuomet yra tokie operatyvūs ir aiškūs, tačiau tai, kad Jis žino apie mane, yra taip pat aišku kaip ir tą vienišą naktį. Nesvarbu, kokie tiršti šešėliai mane apgobia, žinau, kad Jis visuomet turi planą, kaip man saugiai grįžti namo.“
Kaip Derikas minėjo, ne į visas maldas atsakoma taip greitai. Bet mūsų Tėvas iš tiesų mus pažįsta ir girdi mūsų širdžių prašymus. Jis daro Savo stebuklus malda po maldos, žmogus po žmogaus.
Galime būti tikri, kad Jis mums padės, – nebūtinai taip, kaip mes to norime, bet taip, kad labiausiai padėtų mums augti. Priimti Jo valią gali būti sunku, tačiau būtina, idant taptume tokie kaip Jis ir rastume Jo mums teikiamą ramybę.
Galime jaustis taip, kaip rašė K. S. Luisas: „Meldžiuosi, nes negaliu sau padėti; […] Meldžiuosi, nes poreikiai vis tvinsta iš manęs. Tai nekeičia Dievo. Tai keičia mane.“3
Raštuose yra daug pasakojimų apie tuos, kurie pasitikėjo Viešpačiu ir kuriems Jis pagelbėjo, kuriuos Jis išvadavo. Prisiminkite jaunąjį Dovydą, kuris išvengė mirties nuo grėsmingo Galijoto rankos, nes pasitikėjo Viešpačiu. Pamąstykite apie Nefį, kurio tikėjimo maldos Dievui išvadavo jį iš brolių, siekusių atimti jam gyvybę. Atsiminkite jaunąjį Džozefą Smitą, kuris maldoje kreipėsi į Viešpatį pagalbos. Jis buvo išlaisvintas iš tamsos jėgų ir gavo stebuklingą atsakymą. Kiekvienas iš jų susidūrė su sudėtingais iššūkiais. Kiekvienas veikė tikėdamas ir pasitikėdamas Viešpačiu. Kiekvienas sulaukė Jo pagalbos. Mūsų dienomis Dievo galia ir meilė tebesireiškia Jo vaikų gyvenime.
Neseniai mačiau tai tikėjimo kupinų šventųjų Zimbabvėje ir Botsvanoje gyvenimuose. Mažo skyriaus pasninko ir liudijimų susirinkime daugelio vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų liudijimai man įkvėpė nuolankumo. Kiekvienas reiškė tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Apsupti iššūkių ir sunkumų jie kasdien gyvena pasitikėdami Dievu. Jie pripažįsta Jo ranką savo gyvenime ir dažnai tai išreiškia sakydami: „Esu be galo dėkingas Dievui.“
Prieš kelerius metus ištikima šeima mūsų apylinkėje buvo tokio paties pasitikėjimo Viešpačiu pavyzdys. Arnas ir Venita Gatrelai gyveno laimingai, tačiau Arnui buvo diagnozuota agresyvi vėžio forma. Prognozė juos sukrėtė – jam gyventi buvo likę vos kelios savaitės. Šeima norėjo paskutinį kartą pabūti drauge. Tad susirinko visi vaikai, net tie, kurie gyveno toli. Drauge praleisti jie galėjo vos 48 brangias valandas. Gatrelai rūpestingai pasirinko tai, kas jiems buvo svarbiausia: šeimos nuotrauka, šeimos vakarienė ir sesija Solt Leik Sičio šventykloje. Venita sakė: „Kai paskui save uždarėme šventyklos duris, tai buvo paskutinis kartas, kai drauge buvome šiame gyvenime.“
Tačiau jie išėjo tvirtai žinodami, kad turi nepalyginamai daugiau negu tik šį gyvenimą. Dėl šventų šventyklos sandorų jie viliasi Dievo pažadais. Jie gali būti amžinai drauge.
Kiti pora mėnesių buvo kupini nesuskaičiuojamų palaiminimų. Arno ir Venitos tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu išaugimą liudija Venitos žodžiai: „Aš buvau palaikoma. Supratau, kad neramiomis aplinkybėmis galiu jaustis rami. Žinojau, kad Viešpats mumis rūpinasi. Sužinojau, kad pasitikint Viešpačiu, iš tiesų galima įveikti bet kokius gyvenimo iššūkius.“
Jų duktė pridūrė: „Mes stebėjome savo gimdytojus ir matėme jų pavyzdį. Matėme jų tikėjimą ir tai, kaip jie tai įveikė. Niekuomet nebūčiau prašiusi tokio išbandymo, tačiau niekuomet jo ir neatsisakyčiau. Buvome apgaubti Dievo meilės.“
Žinoma, Arno mirtis nebuvo atomazga, kurios Gatrelai tikėjosi. Tačiau jų krizė netapo tikėjimo krize. Jėzaus Kristaus Evangelija nėra atliktinų dalykų sąrašas; tai verčiau kažkas gyvo mūsų širdyse. Evangelija – „ne svarmuo; ji – sparnai“4. Ji neša mus. Ji nešė Gatrelus. Jie jautė ramybę aplink šėlstant audrai. Jie tvirtai laikėsi vienas kito ir šventykloje sudarytų sandorų. Jų pasitikėjimas Viešpačiu augo, ir jų tikėjimas Jėzumi Kristumi bei Jo apmokančiąja galia juos sustiprino.
Kad ir kur esame mokinystės kelyje, kad ir kokie būtų mūsų rūpesčiai ir iššūkiai, nesame vieni. Nesame pamiršti. Kaip Derikas, Afrikos šventieji ir Gatrelų šeima sunkią valandą galime pasirinkti siekti Dievo rankos. Galime iššūkius pasitikti melsdamiesi ir pasitikėdami Viešpačiu. Tai darydami panašėsime į Jį.
Viešpats kreipdamasis į kiekvieną iš mūsų sako: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine.“5
Dalinuosi savo paprastu, bet tvirtu liudijimu, kad Dievas, mūsų Tėvas, pažįsta mus asmeniškai ir tiesia pagalbos ranką. Per Jo Mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų galime įveikti pasaulį ir saugiai patekti namo. Turėkime tikėjimo pasitikėti Juo, to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.