Meilė – Evangelijos esmė
Prezidentas Tomas S. Monsonas
Negalime tikrai mylėti Dievo, jei nemylime savo bendrakeleivių šioje žemiškoje kelionėje.
Mano mylimi broliai ir seserys, kai Gelbėtojas tarnavo tarp žmonių, smalsus įstatymo mokytojas jį paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“
Apaštalas Matas užrašė Jėzaus atsakymą:
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.
Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.
Antrasis panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.“1
Apaštalas Morkus tą pasakojimą užbaigia tokiu Gelbėtojo teiginiu: „Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.“2
Negalime tikrai mylėti Dievo, jei nemylime savo bendrakeleivių šioje žemiškoje kelionėje. Taip pat negalime tikrai mylėti aplinkinių, jei nemylime Dievo, visų mūsų Tėvo. Apaštalas Jonas mums sako: „Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.“3 Visi esame dvasiniai savo Dangiškojo Tėvo vaikai, taigi mes – broliai ir seserys. Turint omenyje šią tiesą, mylėti visus Dievo vaikus bus lengviau.
Tiesą sakant, meilė yra pati Evangelijos esmė, o Jėzus Kristus – mūsų pavyzdys. Jo gyvenimas yra meilės palikimas. Jis gydė ligonius, pakeldavo pažemintuosius, gelbėjo nusidėjėlius. Galiausiai pikta minia atėmė Jam gyvybę. Tačiau nuo Golgotos kalvos tebeskamba žodžiai: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“4 – aukščiausia atjautos ir meilės išraiška žemėje.
Meilė pasireiškia daugeliu savybių, tokių kaip maloningumas, kantrumas, nesavanaudiškumas, supratingumas ir atlaidumas. Mums bendraujant su aplinkiniais, per šias ir kitas panašias savybes reikšis mūsų meilė.
Dažniausiai mūsų meilė reikšis kasdieniuose tarpusavio santykiuose. Visų pirma ji reikšis mūsų gebėjimu pamatyti žmonių poreikius ir į juos atsakyti. Man visada labai patiko jausmas, išreikštas šiame trumpame eilėraštyje:
Ne kartą verkiau,
Kad toks aklas buvau –
Nesuvokiau bėdos svetimos.
Tačiau niekados
Graužaties nejutau
Dėl malonės kažkam suteiktos.5
Neseniai sužinojau apie jaudinantį maloningos meilės, sukėlusios nenumatytas pasekmes, pavyzdį. Tai įvyko Jungtinių Valstijų rytuose 1933 metais, kada dėl didžiosios depresijos buvo sunku rasti darbą. Arlinė Baiseker buvo ką tik baigusi mokyklą. Po ilgų darbo paieškų galiausiai jai pavyko įsidarbinti siuvėja drabužių fabrike. Fabriko darbininkėms buvo mokama tik už gerai per dieną pasiūtas drabužių detales. Kuo daugiau tokių detalių jos pasiūdavo, tuo didesnį atlyginimą gaudavo.
Pradėjusi dirbti fabrike, vieną dieną Arlinė gavo užduotį, kuri ją glumino ir stūmė į neviltį. Ji sėdėjo prie siuvimo mašinos, bandydama išardyti savo negerai susiūtą detalę… Regis nebuvo, kas jai padėtų, nes visos kitos siuvėjos skubėjo pagaminti kuo daugiau detalių. Arlinė pasijuto bejėgiška ir beviltiška. Ji tyliai pravirko.
Kitoje eilėje prieš Arlinę sėdėjo Bernisė Rok. Ji buvo vyresnė ir labiau patyrusi siuvėja. Pastebėjusi Arlinės bėdą, Bernisė paliko savo darbą ir, priėjusi prie Arlinės, maloniai jai paaiškino ir padėjo. Ji nesitraukė tol, kol Arlinė įgavo pasitikėjimo ir galėjo sėkmingai užbaigti detalę. Tada Bernisė grįžo prie savo siuvimo mašinos, praleidusi progą pasiūti tiek detalių, kiek galėjo pasiūti, jei nebūtų padėjusi.
Dėl šio maloningos meilės poelgio Bernisė ir Arlinė tapo draugėmis visam gyvenimui. Galiausiai abi ištekėjo ir susilaukė vaikų. Šeštajame dešimtmetyje Bernisė, kuri buvo Bažnyčios narė, padovanojo Arlinei ir jos šeimai Mormono Knygą. 1960 metais Arlinė, jos vyras ir vaikai pasikrikštijo Bažnyčios nariais. Vėliau jie buvo užantspauduoti šventoje Dievo šventykloje.
Dėl Bernisės parodytos atjautos, kai ji atidėjo savo reikalus, kad padėtų tai, kurios nepažinojo, bet kuri buvo bėdoje ir kuriai reikėjo pagalbos, daugybė žmonių, tiek gyvų, tiek mirusių, dabar džiaugiasi gelbstinčiomis Evangelijos apeigomis.
Kiekvieną gyvenimo dieną gauname progų išreikšti savo meilę ir gerumą aplinkiniams. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas sakė: „Turime atminti, kad tie mirtingieji, kuriuos sutinkame automobilių stovėjimo aikštelėse, darbovietėse, liftuose ir kitur, yra ta dalis žmonijos, kurią Dievas mums davė, kad mylėtume ir rūpintumės. Mažai naudos bus iš kalbų apie visuotinę brolybę, jei su aplinkiniais negalime elgtis kaip su savo broliais ir seserimis“.6
Dažnai progos išreikšti savo meilę atsiranda netikėtai. Tokios progos pavyzdys buvo aprašytas laikraščio straipsnyje 1981 m. spalio mėnesį. Mane taip paveikė ten aprašyta meilė ir atjauta, kad laikiau tą iškarpą savo kartotekoje daugiau nei 30 metų.
Straipsnyje rašoma apie tai, kaip Aliaskos oro linijų lėktuvas iš Ankoridžo Aliaskoje į Sietlą Vašingtono valstijoje tiesioginiu reisu skraidinęs 150 keleivių, buvo nukreiptas į nuošalų Aliaskos miestelį, kad paimtų sunkiai susižeidusį vaiką. Tas dviejų metų berniukas žaisdamas prie namų nukrito ant stiklo šukės ir persipjovė rankos arteriją. Miestelis buvo už 700 kilometrų į pietus nuo Ankoridžo – lėktuvui tikrai ne pakeliui. Tačiau berniuką gelbėję medikai maldavo skubios pagalbos, dėl ko skrydis buvo nukreiptas paimti vaiką ir nugabenti jį į Sietlą, kad juo būtų pasirūpinta ligoninėje.
Kai lėktuvas nusileido netoli to nuošalaus miestelio, medikai informavo pilotą, kad berniukas taip kraujuoja, kad neišgyventų iki Sietlo. Buvo nuspręsta nukrypti dar 300 kilometrų nuo kurso į Džunau miestelį – artimiausią Aliaskos miestelį, kur buvo ligoninė.
Nugabenęs berniuką į Džunau, lėktuvas pasuko į Sietlą, atsilikęs nuo grafiko kelias valandas. Bet nė vienas keleivis nesiskundė, nors dauguma jų praleido planuotus susitikimus ar pavėlavo persėsti į kitus skrydžius. Dar daugiau, bėgant minutėms ir valandoms, jie surengė rinkliavą ir surinko ženklią sumą berniukui ir jo šeimai.
Lėktuvui leidžiantis Sietle, keleiviai pratrūko džiaugsmu, kai pilotas pranešė gavęs per radiją žinutę, kad berniukui viskas turėtų baigtis gerai.7
Mano mintyse iškyla Raštų žodžiai: „Tikroji meilė yra tyra Kristaus meilė […]; ir viskas bus gerai tam, kas bus pripažintas jos turįs paskutiniąją dieną.“8
Broliai ir seserys, kai kurios puikiausios progos išreikšti savo meilę pasitaikys mūsų pačių namuose. Meilė turėtų būti pati šeimos gyvenimo šerdis, tačiau dažnai taip nėra. Gali pasitaikyti per daug nekantrumo, ginčų, kovų, peštynių, ašarų. Prezidentas Gordonas B. Hinklis sielvartavo: „Kodėl taip yra, kad tiems, kuriuos turėtume mylėti labiausiai, dažnai sakome skaudžius žodžius? Kodėl taip yra, kad kartais kalbame lyg durklais, smingančiais į pačią širdį?“9 Kiekvienas galime pateikti svarių priežasčių, tačiau tiesa yra ta, kad priežastys neturi reikšmės. Jei norime laikytis įsakymo mylėti vienas kitą, vienas su kitu turime elgtis maloniai ir pagarbiai.
Žinoma, bus atvejų, kai reikės kažką sudrausminti. Tačiau atminkime Doktrinoje ir Sandorose esantį patarimą: kai būtina kitą pabarti, po to turime parodyti dar didesnę meilę.10
Viliuosi, kad stengsimės visada būti atidūs ir jautrūs savo aplinkinių mintims, jausmams ir aplinkybėms. Nežeminkime ir nemenkinkime. Verčiau atjauskime ir padrąsinkime. Turime būti atsargūs, kad neatsargiais žodžiais ar veiksmais nesunaikintume kito žmogaus pasitikėjimo.
Meilė turi eiti ranka rankon su atlaidumu. Mūsų šeimose, kaip ir draugų rate, gali būti įžeistų jausmų ir nesutarimų. Visai nesvarbu, koks nežymus konfliktas atrodo. Negalime ir neturime to palikti gangrenuoti, pūliuoti ir galiausiai griauti. Priekaištai žaizdų negydo. Gydo tik atleidimas.
Kartą su manimi kalbėjosi miela moteris, dabar jau mirusi, ir nelauktai išsakė keletą apgailestavimų. Ji kalbėjo apie seniai įvykusį nesutarimą su savo kaimynu ūkininku, kuris kadaise buvo geras draugas, nors kartais ji ir jos vyras su juo nesutardavo. Kartą tas ūkininkas paklausė, ar galėtų į savo sklypą eiti per jos valdas. Čia ji stabtelėjo ir drebančiu balsu tarė: „Broli Monsonai, aš tada neleidau jam eiti per mano valdas ir priverčiau daryti didelį lanką, pėsčiomis, į savo valdas. Buvau neteisi ir apgailestauju dėl to. Dabar jis miręs, bet o, kaip norėčiau jo nuoširdžiai atsiprašyti. Kaip norėčiau, kad būtų dar viena tokia galimybė.“
Klausydamas jos prisiminiau Džono Grynlyfo Vitjero pastebėjimą: „Iš visų pasakytų ar parašytų liūdnų žodžių liūdniausi yra šie: „O juk galėjau!“11 Broliai ir seserys, elgdamiesi su kitais meilingai ir dėmesingai, išvengsime tokių apgailestavimų.
Meilę galime išreikšti įvairiais matomais būdais: šypsena, pamojavimu, geru žodžiu, komplimentu. Yra ir subtilesnių būdų – galime parodyti susidomėjimą kito veikla, maloniai ir kantriai pamokyti principo, aplankyti sergantį ar negalintį išeiti iš namų. Šiais ir įvairiais kitokiais žodžiais bei veiksmais galime perduoti meilę.
Deilas Karnegis, žinomas Amerikos rašytojas ir lektorius, tikėjo, kad kiekvienas žmogus „gali padidinti suminę pasaulio laimę… ištardamas kelis nuoširdaus įvertinimo žodžius kuriam nors vienišam ar nusivylusiam žmogui“. Jis sakė: „Galbūt rytoj jūs užmiršite tuos šiandien savo ištartus gerus žodžius, bet juos išgirdęs žmogus gali branginti juos visą gyvenimą.“12
Tad šiandien pat pradėkime reikšti meilę visiems Dievo vaikams, ar jie būtų mūsų šeimos nariai, ar draugai, ar tik pažįstami, ar visiškai nepažįstami. Pabudę kiekvieną rytą nuspręskime kiekvienam sutiktajam būti malonūs ir geri.
Broliai ir seserys, Dievo meilė mums yra nesuvokiama. Iš šios meilės Jis siuntė savo Sūnų, kuris mus taip mylėjo, kad atidavė Savo gyvybę dėl mūsų, kad mes galėtume turėti amžinąjį gyvenimą. Mums vis geriau suvokiant šią neprilygstamą dovaną, mūsų širdys prisipildys meilės mūsų Dangiškajam Tėvui, mūsų Gelbėtojui ir visai žmonijai. Kad taip būtų, nuoširdžiai meldžiu šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.