Nepasukime klaidingu keliu

Vyresnysis Klaudijus D. Civikas

Iš Septyniasdešimties

Meldžiuosi, kad iš akių nepaleistume kelio, idant visada turėtume ryšį su dangumi.

Berniukas praktikavosi groti pianinu. Pamatęs jį per langą, pardavėjas paklausė: „Ar tavo mama namie?“

Vaikas jam atsakė: „O… kaip jums atrodo?“

Tai mano žmonos skatinami visi penki mūsų brangūs vaikai groja pianinu! Mokytojui atvykus į mūsų namus, mūsų sūnus Adrijanas pabėgdavo ir pasislėpdavo, mėgindamas išvengti pamokos. Bet vieną dieną atsitiko kažkas nuostabaus! Jis taip pamilo muziką, kad ėmė praktikuotis pats.

Būtų nuostabu, jei tai galėtume pasiekti savajame atsivertime. Būtų nuostabu giliai savo širdyse jausti troškimą be pastovaus priminimo laikytis įsakymų ir turėti tvirtą įsitikinimą, kad, eidami teisingu keliu, gausime Raštuose pažadėtus palaiminimus.

Prieš keletą metų su žmona, dukra Evelina ir šeimos draugu nuvykome į Arkų nacionalinį parką. Viena iš labiausiai žinomų yra Delikačioji arka. Norėdami pasiekti tą arką, nutarėme pėsčiomis įveikti apie 2 km. įkalnės.

Kelionę pradėjome labai entuziastingai, bet, nuėjus nedidelę to kelio atkarpą, kitiems prireikė poilsio. Kadangi troškau ten patekti, nusprendžiau kelionę tęsti vienas. Nekreipdamas dėmesio į kelią, kuriuo turėjau eiti, nusekiau priešais mane ėjusį vyrą, kuris atrodė einąs labai užtikrintai. Kelias darėsi vis sunkesnis ir sudėtingesnis, ir man teko šokinėti nuo uolos ant uolos. Kadangi tai buvo sunku, buvau tikras, kad mano grupės moterys jo niekaip neįveiktų. Staiga pamačiau Delikačiąją arką, bet, didelei mano nuostabai, ji buvo man neprieinamoje vietoje.

Labai susierzinęs nusprendžiau grįžti atgal. Nekantriai laukiau, kol vėl susitiksime. Iš karto paklausiau: „Ar pasiekėte Delikačiąją arką?“ Jie linksmai papasakojo, kad padarė tai. Jie paaiškino, kad laikėsi kelią rodančių ženklų ir, eidami atsargiai ir dėdami pastangas, pasiekė tikslą.

Deja, aš pasirinkau neteisingą kelią. Kokia puikią pamoką išmokau tą dieną!

Kaip dažnai suklystame rinkdamiesi teisingą kelią, leisdamiesi nuvedami populiarių pasaulio tėkmių? Turime nuolat savęs klausti, ar esame Jėzaus Kristaus žodžių vykdytojai?

Evangelijoje pagal Joną randame nuostabų mokymą:

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jono 15:4–5).

Naudodamiesi šiuo palyginimu galime įžvelgti mūsų labai artimus, transcendentinius ryšius su Jėzumi Kristumi ir kokiais svarbiais Jis mus laiko. Jis yra šaknis ir kamienas, teikiantis mums gyvąjį vandenį, syvus, kuriais esame maitinami, kad galėtume atnešti daug vaisių. Jėzus Kristus mokė mus, kad būdami šakelės, arba nuo Jo priklausančios esybės, niekada nenuvertintume Jo mokymų.

Kai kurios klaidos gali turėti rimtų pasekmių, ir jeigu jų laiku neištaisysime, jos gali visam laikui nuvesti mus nuo teisingo kelio. Jei atgailausime ir priimsime pataisymus, tai leis mums tapti nuolankiems, pakeisti elgesį ir dar kartą priartėti prie Dangiškojo Tėvo.

Noriu parodyti šio principo pavyzdį, palygindamas su viena dramatiškiausių pranašo Džozefo Smito gyvenimo akimirkų. Šio įvykio dėka Gelbėtojas mums davė neįkainojamą pamoką apie principus, kuriuos turėtume atminti visą gyvenimą. Tai atsitiko Martinui Harisui praradus 116 išverstų pirmosios Mormono Knygos dalies lapų.

Atgailavęs dėl to, kad nepaklausė Dievo patarimo, pranašas gavo apreiškimą, užrašytą 3-iame Doktrinos ir Sandorų skyriuje (žr. Bažnyčios prezidentų mokymai: Džozefas Smitas [2010 m.], p. 69–70). Remdamasis tuo, kas parašyta nuo 1 iki 10 eilutėse, norėčiau atkreipti dėmesį į tris principus, kuriuos visada turėtume atminti:

1. Dievo darbai ir tikslai negali būti sužlugdyti.

2. Žmogaus neturime bijoti labiau nei Dievo.

3. Turime nuolat atgailauti.

13 eilutėjeViešpats moko apie keturis veiksmus, kurių turėtume niekada nedaryti:

1. Viešpaties patarimus laikyti niekuo.

2. Laužyti švenčiausius pažadus, duotus Dievo akivaizdoje.

3. Pasikliauti savo paties nuomone.

4. Girtis savo paties išmintimi.

Meldžiuosi, kad iš akių nepaleistume kelio, kad visada turėtume ryšį su dangumi, idant pasaulio bangos nenušluotų mūsų.

Jei bet kuriame kelionės taške bet kuris iš jūsų priimtumėte sprendimą palikti Viešpaties kelią, su dideliu gailesčiu pajustumėte Viešpaties patarimų laikymo niekuo, švenčiausių pažadų, duotų Dievo akivaizdoje, laužymo, pasikliovimo savo paties nuomone ar gyrimosi savo paties išmintimi kartėlį.

Jei patekote į tokią situaciją, raginu jus atgailauti ir grįžti į teisingą kelią.

Kartą anūkas paskambino savo seneliui pasveikinti gimimo dienos proga. Jis paklausė jo, kiek šiam metų. Šis atsakė, kad sulaukė 70-ies. Anūkas kiek pagalvojo ir po to paklausė: „Seneli, ar tu viską pradėjai nuo 1-ių“?

Būdami vaikais ar jaunuoliais, žmonės mano, kad niekada nepasens, jie rimtai negalvoja apie mirtį – tai skirta labai labai seniems žmonėms – o tai, regis, jiems nutiks tik po visos amžinybės. Bet bėgant laikui, mėnesiams ir sezonams, ima atsirasti raukšlės, silpsta jėgos, vis dažniau tenka lankytis pas gydytoją ir taip toliau.

Ateis diena, kai vėl susitiksime su savo Išpirkėju ir Gelbėtoju Jėzumi Kristumi. Meldžiu, kad tą šventą ir didingą akimirką atpažintume Jį dėl pažinimo apie Jį ir gyvenimo pagal Jo mokymus. Jis parodys mums žaizdų žymes Savo rankose ir kojose, ir drauge apsikabinsime ilgam, verkdami iš džiaugsmo, kad sekėme Jo keliu.

Liudiju keturiems šio pasaulio kraštams, kad Jėzus Kristus gyvas. Jis ragina mus: „Įsiklausykite o jūs, žemės tautos, ir išgirskite žodžius to Dievo, kuris jus sukūrė“ (DS 43:23). Tebūnie mums duota galimybė suprasti, atkreipti dėmesį, suvokti ir teisingai išsiaiškinti žinią „to Dievo, kuris jus sukūrė“, kad nenuklystume nuo Jo kelio, – to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.