Kur tavo lobis
Vyresnysis Maiklas Džonas U. Tehas
Iš Septyniasdešimties
Jei nebūsime atsargūs, pradėsime labiau vaikytis laikinų dalykų nei dvasinių.
Netrukus po 2007 m. spalio mėn. visuotinės konferencijos vienas iš brolių pasakė man, kad praeis maždaug septyneri metai, kol vėl pasitaikys tokia gąsdinanti patirtis. Man palengvėjo ir aš pasakiau jam, kad manysiu, jog tai yra „mano septyneri pertekliaus metai“. Ir štai aš čia, baigėsi mano septyneri pertekliaus metai.
Praeitą sausį mudu su mano brangiąja Greise gavome pavedimą aplankyti narius Filipinuose, kurie buvo išgyvenę didžiulį žemės drebėjimą ir galingą taifūną. Džiūgavome, nes tas pavedimas buvo atsakymas į mūsų maldas ir mylinčio Tėvo danguje malonės ir gerumo liudijimas. Jis iš dalies išpildė mūsų troškimą asmeniškai išreikšti jiems savo meilę ir susirūpinimą.
Daugelis mūsų sutiktų narių vis dar gyveno tokiuose laikinuose būstuose, kaip palapinės, bendruomenės centrai ir Bažnyčios susirinkimų namai. Namai, kuriuose lankėmės, buvo dalinai arba visai be stogo. Žmonės ir taip ne daug ką turėjo, bet ir tas nedaug buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Visur matėsi purvas ir nuolaužos. Tačiau jie buvo kupini dėkingumo už tą kuklią gautą pagalbą ir buvo geros nuotaikos, nepaisant to, kad ir toliau jų sąlygos buvo sunkios. Kai paklausėme jų, kaip jie tai ištveria, visi tvirtai atsakė: „Mums viskas gerai.“ Akivaizdu, kad jų tikėjimas Jėzumi Kristumi suteikė jiems vilties, kad galiausiai viskas susitvarkys. Eidami iš namo į namą, iš palapinės į palapinę mudu su seserimi Teh mokėmės iš šių šventųjų.
Negandų ar tragedijų metu Viešpats iš naujo sutelkia mus ir sudėlioja mūsų prioritetus. Staiga visi materialiniai dalykai, kuriuos taip sunkiai įsigijome, tampa nebesvarbūs. Visa, kas svarbu, – tai mūsų šeima ir ryšiai su kitais žmonėmis. Viena gera sesuo apie tai pasakė taip: „Vandeniui nuslūgus ir atėjus laikui tvarkytis, apsidairiau savo namuose ir pamaniau: Oho, kiek daug šlamšto sukaupiau per tuos ilgus metus.“
Įtariu, kad ta sesuo įgijo geresnį supratimą ir todėl labai atsargiai spręs, kokie dalykai yra būtini ir be ko ji tikrai gali apsieiti.
Daugybę metų dirbdami su daugeliu narių buvome patenkinti matydami apsčiai dvasinės stiprybės. Tarp tų ištikimų narių matėme tokių, kurie gyveno pertekliuje, ir tokių, kuriems trūko būtiniausių dalykų.
Dauguma mūsų turime užsidirbti pinigų ir pirkti tam tikrus pasaulio dalykus, kad galėtume išlaikyti savo šeimas. Tai atima iš mūsų didelę dalį laiko ir dėmesio. Tam, ką gali pasiūlyti pasaulis, nėra galo, todėl mums privalu išmokti atpažinti, kada turime pakankamai. Jei nebūsime atsargūs, pradėsime labiau vaikytis laikinų dalykų nei dvasinių. Tada mūsų dvasiniai ir amžinieji siekiai atsidurs antrame plane, o ne atvirkščiai. Deja, yra stiprus polinkis įsigyti vis daugiau ir daugiau ir turėti tai, kas naujausia ir įmantriausia.
Kaip užsitikrinti, kad nesileisime tuo keliu? Jokūbas duoda tokį patarimą: „Todėl neeikvokite pinigų tam, kas neturi vertės, nei savo darbo tam, kas negali patenkinti. Stropiai klausykitės manęs ir atsiminkite žodžius, kuriuos kalbėjau; ir ateikite pas Izraelio Šventąjį ir sotinkitės tuo, kas neprapuola ir negali sugesti, ir tegul jūsų siela mėgaujasi riebumu.“1
Tikiuosi niekas iš mūsų neeikvoja pinigų tam, kas neturi vertės, nei savo darbo tam, kas negali patenkinti.
Gelbėtojas tiek žydus Jeruzalėje, tiek nefitus mokė taip:
„Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda ir vagys įsilaužia ir vagia;
bet kraukite sau lobius danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda ir kur vagys neįsilaužia ir nevagia.
Nes kur tavo lobis, ten bus ir tavo širdis.“2
Kitą kartą Gelbėtojas davė tokį palyginimą:
„Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių.
Jis pradėjo sau vienas svarstyti: „Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.”
Galop jis tarė: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.
Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!”
O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?”
Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“3
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas ne taip seniai davė mums tokį patarimą:
„Mūsų Dangiškasis Tėvas mato mūsų realų potencialą. Jis žino apie mus tai, ko nežinome mes patys. Jis pataria mums gyvenime pasiekti savo potencialą, gyventi dorai ir sugrįžti Jo akivaizdon.
Tad kodėl tiek daug savo laiko ir energijos skiriame tam, kas taip laikina, taip nereikšminga ir taip tuščia? Nejau nematome, kad trivialių ir laikinų dalykų vaikymasis yra kvailybė?“4
Visi žinome, kad mūsų žemiškuosius lobius sudaro išdidumas, turtai, materialiniai dalykai, galia ir žmonių pripažinimas. Jie neverti mūsų laiko ar dėmesio, todėl verčiau susitelksiu ties tuo, kas sudaro turtus danguje.
Kokius turtus galime susikrauti danguje? Pirma, mums praverstų įgyti Kristaus savybes – tikėjimą, viltį, nuolankumą ir tikrąją meilę. Mums ne kartą buvo patariama „nusivilk[ti] prigimtinį žmogų, ir tap[ti] […] kaip vaikas“.5 Gelbėtojas ragina mus siekti tapti tobulais, koks yra Jis ir mūsų Dangiškasis Tėvas.6
Antra, turime skirti daugiau prasmingo laiko ir pastangų šeimos ryšių stiprinimui. Juk galiausiai „šeimą įsteigė Dievas. Ji yra pati svarbiausia organizacija laike ir amžinybėje.“7
Trečia, tarnavimas kitiems yra tikrojo Kristaus pasekėjo skiriamasis bruožas. Jis sakė: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“8
Ketvirta, Kristaus doktrinos supratimas ir mūsų liudijimo stiprinimas – tai darbas, atnešiantis mums tikrą džiaugsmą ir pasitenkinimą. Turime nuolat studijuoti Kristaus žodžius Raštuose ir dabartinių pranašų kalbose. „Nes štai, Kristaus žodžiai pasakys jums viską, ką turėtumėte daryti.“9
Noriu pabaigti pasakojimu apie 73 metų amžiaus našlę, kurią sutikome lankydamiesi Filipinuose:
Kai Boholo salą ištiko žemės drebėjimas, namas, kurį ji ir jos velionis vyras taip sunkiai statė, sugriuvo nusinešdamas jos dukros ir vaikaičio gyvybes. Būdama viena ji turi dirbti, kad galėtų išlaikyti save. Ji pradėjo skalbti (daro tai rankomis) ir kad atsineštų vandens, turi kelis kartus užlipti ir nusileisti nuo nemažos kalvos. Kai ją aplankėme, ji vis dar gyveno palapinėje.
Štai ką ji pasakė: „Vyresnysis, priimu viską, ką Viešpats paprašė manęs pereiti. Neturiu blogų jausmų. Branginu savo šventyklos rekomendaciją ir laikau ją po pagalve. Žinokite, kad moku visą dešimtinę nuo menkų iš skalbimo gaunamų pajamų. Nesvarbu, kas nutiks, visada mokėsiu dešimtinę.“
Liudiju, kad mūsų prioritetai, polinkiai, troškimai, potraukiai ir geiduliai tiesiogiai atsilieps kitai mūsų būčiai. Visuomet prisiminkime Gelbėtojo žodžius: „Nes kur tavo lobis, ten bus ir tavo širdis.“ Tegu mūsų širdys būna ten, kur reikia. To meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.