Tolesni veiksmai
Vyresnysis M. Raselas Balardas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Visi galime labiau įsitraukti į misionierišką darbą savo baimę pakeisdami tikru tikėjimu.
Šį rugsėjį bus šešiasdešimt ketveri metai, kai grįžau namo iš misijos Anglijoje. Trečią dieną po grįžimo su draugu Jutos universitete lankėmės „Susipažinimo šokiuose“. Jis papasakojo man apie gražią antrakursę vardu Barbara Bouven, su kuria, jo manymu, turėjau susipažinti. Jis atvedė ją, supažindino mus, ir mes pradėjome šokti.
Deja, tai buvo vadinamasis „šokis iki palietimo“, o tai reiškė, kad su mergina galėjai šokti tik tol, kol kas nors tave paliesdavo. Barbara buvo linksmo būdo ir populiari, todėl iki kitam jaunuoliui paliečiant mane, tešokau su ja mažiau nei minutę.
Tai man buvo tiesiog nepriimtina. Kadangi misijos metu įsisavinau tolesnių veiksmų principą, gavau jos telefono numerį ir jau kitą dieną paskambinau jai kviesdamas į pasimatymą, bet ji buvo užimta mokslais ir visuomenine veikla. Laimei, misija išmokė mane būti atkakliu net ir liūdinančiomis aplinkybėmis, todėl galiausiai man pavyko paskirti pasimatymą. O po šio pasimatymo sekė kiti. Kažkaip tų pasimatymų metu man pavyko įtikinti ją, kad esu vienintelis tikras ir gyvas grįžęs misionierius – bent jau kiek tai buvo susiję su ja. Dabar, po 64 metų, septyni vaikai, daugybė vaikaičių ir provaikaičių – tai įrodymas svarbios tiesos, kad nežiūrint į tai, kokia gera yra jūsų žinia, jos perduoti nepavyks, jei atkakliai ir nuosekliai nevykdysite tolesnių veiksmų.
Gal būt dėl to jaučiau aiškų įkvėpimą šiandien imtis tolesnių veiksmų po savo ankstesnių visuotinių konferencijų pranešimų.
2011 metų spalio konferencijoje raginau atminti šiuos svarbius Viešpaties žodžius: „Nes taip mano bažnyčia bus pavadinta paskutinėmis dienomis, būtent Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.“1
Šiais žodžiais Viešpats aiškiai nurodo, kad tai yra ne tik formalus pavadinimas, bet pavadinimas, kuriuo Jo Bažnyčia turi būti vadinama. Atsižvelgdami į šį aiškų pareiškimą, Bažnyčią neturėtume vadinti jokiu kitu pavadinimu, kaip kad „Mormonų Bažnyčia“ ar „PDŠ Bažnyčia“.
Terminą mormonas galima vartoti tokiomis aplinkybėmis, kai minimi Bažnyčios nariai, pavyzdžiui, mormonų pionieriai, ar tokios įstaigos, kaip Mormonų Tabernakulio choras. Bažnyčios nariai plačiai žinomi kaip mormonai, ir bendraujant su nepriklausančiais mūsų tikėjimui gali derėti vadintis mormonais, kai kartu nurodome pilną Bažnyčios pavadinimą.
Jei su žodžiu Mormonas išmoksime naudoti teisingą Bažnyčios pavadinimą, tai pabrėš, kad esame krikščionys, Gelbėtojo Bažnyčios nariai.
Broliai ir seserys, ženkime tolesnį žingsnį ir išsiugdykime įprotį aiškiai parodyti, kad priklausome Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai.
Antras pranešimas, po kurio, aš jaučiu, kad turiu imtis tolesnių veiksmų, buvo pasakytas paskutinėje visuotinėje konferencijoje, kai raginau narius melstis, kad būtų atvesti bent pas vieną žmogų, kurį iki Kalėdų jie galėtų pakviesti mokytis apie sugrąžintąją Evangeliją. Daug Bažnyčios narių pasidalino su manimi ypatingais nutikimais, sekusiais po to, kai jie prašė Viešpaties suteikti misionieriško darbo galimybes.
Pavyzdžiui, vienas grįžęs misionierius konkrečiai meldėsi dėl „to vienintelio“ žmogaus, kurį galėtų sudominti. Mintyse iškilo buvusios bendramokslės kolegijoje vardas. Jis susisiekė su ja „Facebook“ svetainėje ir sužinojo, kad ji meldėsi prašydama gyvenimo prasmės ir tikslo. Jis ėmėsi tolesnių veiksmų būtent tuo metu, kai ji ieškojo tiesos, ir gruodį ji pasikrikštijo.
Man buvo pranešta apie daugybę panašių pakvietimų, bet tik keletas atliko tolesnius veiksmus taip, kaip tai padarė šis brolis.
Didžiai tikiu tolesnių veiksmų principu. Kaip sakoma misionierių vadovėlyje Skelbti Mano Evangeliją, „kviesti įsipareigoti ir po to nesidomėti – tas pats, kaip pradėti kelionę ir jos nebaigti arba nusipirkti bilietą į koncertą, bet nenueiti. Be užbaigto veiksmo įsipareigojimas yra tuščias“2.
Skelbti Mano Evangeliją visus moko ne tik kviesti, bet ir po pakvietimo imtis tolesnių veiksmų. Misionieriško darbo tikslas apibūdinamas taip: kviesti „kitus ateiti pas Kristų, padėti jiems priimti sugrąžintąją Evangeliją per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, atgailą, krikštą, Šventosios Dvasios dovanos priėmimą ir ištvėrimą iki galo“3.
Tikrai, kvietimas yra proceso dalis. Bet atkreipkite dėmesį į tai, kad narių misionieriškas darbas tai kur kas daugiau, nei vien kviesti žmones klausytis misionierių. Tai taip pat tolesni veiksmai drauge su misionieriais auginant žmogaus tikėjimą, motyvuojant atgailauti, ruošiant sudaryti sandoras ir ištverti iki galo.
Šis tolesnių veiksmų principas yra pavaizduotas Apaštalų darbuose:
„Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje.
Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos.
Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos.
Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“
Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs.
Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“
Ar tai ne galingas Viešpaties tarno pakvietimas? Bet Petras neapsiribojo pakvietimu. Raštų pasakojimas byloja: „Paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo.
Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą.“4
Kitaip tariant, Petras ne vien tik pasinaudojo savo kunigystės įgaliojimu kviesdamas vyrą keltis ir vaikščioti. Po pakvietimo jis taip pat ėmėsi tolesnių veiksmų, ištiesdamas ranką vyrui, pakeldamas jį ir po to eidamas su juo į šventyklą.
Petro parodyto pavyzdžio dvasioje norėčiau pasiūlyti, kad visi labiau įsitrauktume į misionierišką darbą, savo baimę pakeisdami tikru tikėjimu, kviesdami ką nors bent kartą per ketvirtį – keturis kartus kasmet – būti mokomais nuolatinių misionierių. Jie yra pasirengę mokyti su Dvasia, su nuoširdžiu ir jausmingu Viešpaties duotu įkvėpimu. Po pakvietimų galime imtis tolesnių veiksmų: paimti kitus už rankos, pakelti juos ir eiti su jais jų dvasinėje kelionėje.
Norėdamas jums padėti šiame procese, kviečiu visus narius, nepriklausomai nuo jūsų dabartinio pašaukimo ir aktyvumo Bažnyčioje, įsigyti vadovėlio Skelbti mano Evangeliją egzempliorių. Jį galima gauti mūsų platinimo centruose ar internetu. Internetinę versiją galima skaityti ar atsisiųsti nemokamai. Tai misionieriško darbo vadovėlis, o tai reiškia, kad jis skirtas mums visiems. Skaitykite jį, studijuokite jį ir taikykite išmoktus principus, kad suprastumėte, kaip kviečiant ir darant tolesnius veiksmus atvesti sielas pas Kristų. Prezidentas Tomas S. Monsonas sakė: „Dabar pats metas nariams ir misionieriams apsijungti, dirbti kartu, darbuotis Viešpaties vynuogyne atvedant sielas pas Jį.“5
Jėzus Kristus mokė savo mokinius:
„Pjūtis didelė, o darbininkų maža.
Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“6
Viešpats atsakė į šią maldą mūsų laikais didžiausiu pasaulio istorijoje nuolatinių misionierių skaičiumi. Per šią naują ištikimų darbininkų bangą Viešpats davė mums naują galimybę padėti Jam didžiojoje sielų pjūtyje.
Yra praktiniai būdai, kaip nariai gali talkininkauti mūsų nepaprastiems misionieriams. Pavyzdžiui, galite pasakyti misionieriams, kad studijuojate Skelbti mano Evangeliją ir paprašyti jų parodyti, ko jie išmoksta patys. Pasidalinus įžvalgomis vieniems su kitais, tikrai užsimegs pasitikėjimas tarp narių ir nuolatinių misionierių taip, kaip buvo liepta Viešpaties:
„Kad kiekvienas žmogus galėtų kalbėti Viešpaties Dievo, būtent pasaulio Gelbėtojo vardu.“7
Taip pat „štai, aš išsiunčiu jus liudyti ir įspėti žmonių; ir kiekvienas įspėtas žmogus turi įspėti savo artimą“8.
Broliai ir seserys, ar galite įsivaizduoti, koks būtų poveikis, jei šeimos nariai ir draugai į paprastus ir elektroninius laiškus savo nuolatiniams misionieriams įtrauktų tai, ko išmoko patys studijuodami Skelbti Mano Evangeliją? Ar galite įsivaizduoti palaimas, kurias gautų šeimos sužinodamos ir suprasdamos tai, ką misijos metu studijuos ir ko mokys jų sūnūs ir dukros? Be to, ar galite tiesiog pradėti suvokti nepaprastą apmokančiąją malonę mums, kiekvienam asmeniškai ir visiems drauge, pagal Viešpaties pažadą visiems tiems, kas dalijasi liudijimu kviesdami sielas ateiti pas Jį – ir tada po šių pakvietimų imasi tolesnių veiksmų?
„Esate palaiminti, – sakė Viešpats per pranašą Džozefą Smitą, – nes jūsų paskelbtas liudijimas užrašytas danguje, kad angelai galėtų pažiūrėti; ir jie džiūgauja dėl jūsų, ir jums atleistos jūsų nuodėmės.“9
„Nes aš atleisiu jums jūsų nuodėmes su šiuo įsakymu: likite pastovūs […] liudydami visam pasauliui apie tai, kas jums pranešta.“10
Jei imsimės tolesnių veiksmų, Viešpats neleis mums nusivilti. Tarp viso pasaulio narių mačiau neapsakomą džiaugsmą, lydintį liudijimu paremtą pakvietimą ir atkaklius tolesnius veiksmus. Neseniai, lankydamasis Argentinoje, raginau narius prieš šią konferenciją pakviesti ką nors į bažnyčią. Aštuonmetis Džošua paklausė ir pakvietė savo geriausią draugą ir jo šeimą į atvirų durų dieną jų apylinkėje Buenos Airėse. Leiskite paskaityti neseniai gautą laišką apie Džošua pakvietimą ir atkaklius tolesnius veiksmus:
„Kas kelios minutės [Džošua] bėgdavo prie vartų pažiūrėti, ar jie neateina. Jis sakė žinąs, kad jie ateis.
Vakaras slinko, Džošua draugas nesirodė; bet Džošua nepasidavė. Kas kelios minutės jis atkakliai tikrino pagrindinius vartus. Kai atėjo metas viską palikti, Džošua ėmė iš džiaugsmo šokinėti ir šaukti, : „Jie čia! Jie čia!“ Pažvelgiau ir pamačiau prie bažnyčios artėjant visą šeimą. Džošua nubėgo juos pasitikti ir apkabino draugą. Jie visi užėjo ir panašu, kad džiaugėsi atvirų durų renginiu. Jie paėmė keletą brošiūrų ir praleido daug laiko susipažindami su keliais naujai įgytais draugais. Buvo nuostabu matyti šio mažo berniuko tikėjimą ir žinoti, kad ir Pradinukų organizacijos vaikai taip pat gali būti misionieriai.“11
Liudiju, kad mums vieningai dirbant, ieškant konkretaus žmogaus, jį kviečiant ir su pasitikėjimu ir tikėjimu darant tolesnius veiksmus, Viešpats nusišypsos mums, ir šimtai tūkstančių Dievo vaikų gyvenimo prasmę ir ramybę atras Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Telaimina mus visus Viešpats stengiantis spartinti išgelbėjimo darbą, to aš nuolankiai meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.