Šaknys ir šakos
Vyresnysis Kventinas L. Kukas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Šiomis dienomis spartinti šeimos istorijos ir šventyklos darbą labai svarbu šeimų išgelbėjimui ir išaukštinimui.
Kontraversiškasis rašytojas Viljamas Sarojanas prieš mirdamas nuo vėžio 1981 m. žurnalistams sakė: „Visi turi mirti, tačiau aš visada maniau, kad man bus padaryta išimtis. Kas bus dabar?“1
Klausimas „kas bus dabar“, žiūrint mirčiai į akis, ir „kas bus dabar“, mąstant apie gyvenimą po mirties, tai pats svarbiausias sielos klausimas, į kurį nuostabiai atsako Jėzaus Kristaus Evangelija Tėvo laimės plane.
Šiame gyvenime mes juokiamės, verkiame, dirbame, žaidžiame, gyvename, o tada mirštame. Jobas uždavė tiesų klausimą: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“2 Dėl Gelbėtojo apmokančios aukos atsakymas yra tvirtas: „taip“. Dalis prieštaringos Jobo klausimo įžangos yra įdomi: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai. […] pražysta kaip gėlė ir nuvysta. […] Juk medis turi vilties: nukirstas jis vėl ataugs, ir atžalų jam netrūks […] ir išskleis šakas kaip sodinukas.“3
Mūsų Tėvo planas skirtas šeimoms. Keliose labiausiai jaudinančiose Raštų eilutėse palyginimui naudojamos medžio šaknys ir šakos.
Paskutiniuose Senojo Testamento skyriuose Malachijas, apibūdindamas antrąjį Gelbėtojo atėjimą, vaizdžiai panaudoja štai tokį palyginimą. Kalbėdamas apie išdidžius ir nelabus žmones, jis pažymėjo, kad jie bus sudeginti kaip ražiena ir „kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos“.4 Malachijas užbaigia šį skyrių guodžiančiu Viešpaties pažadu:
„Žiūrėk! Pirma negu ateis ši baisi ir didinga diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją.
Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neištikčiau viso krašto pražūtimi.“5
Prasidėjus sugrąžinimui, Moronis dar kartą pabrėžė šią žinią 1823 m. savo pradiniuose nurodymuose jaunajam Džozefui Smitui.6
Krikščionys ir žydai visame pasaulyje pripažįsta Elijos pasakojimą, esantį Senajame Testamente.7 Iki Jėzaus Kristaus laikų jis buvo paskutinis pranašas, turėjęs Melchizedeko kunigystės užantspaudavimo galią.8
Elija sugrąžino raktus.
Elijos sugrįžimas įvyko 1836 metų balandžio 3 d. Kirtlando Šventykloje. Jis pareiškė, kad vykdo Malachijo pažadą. Jis perdavė kunigystės raktus, skirtus užantspauduoti šeimas šiame Evangelijos laikotarpyje.9 Elijos misijai padeda tai, kas kartais vadinama Elijos dvasia, kuri, pasak vyresniojo Raselo M. Nelsono, yra „Šventosios Dvasios, liudijančios apie dievišką šeimos prigimtį, pasireiškimas“.10
Gelbėtojas buvo kategoriškas dėl krikšto būtinumo. Jis mokė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“11 Pats Gelbėtojas buvo pakrikštytas, kad parodytų pavyzdį. O kaip gi dėl tų, kurie numirė nekrikštyti?
Šventyklos ir šeimos istorijos darbo doktrina
1840 metų spalio 11 d.,Navū mieste Vilatė Kimbol parašė laišką savo vyrui, vyresniajam Hiberiui Č. Kimbolui, kuris kartu su Dvylika tarnavo misijoje Didžiojoje Britanijoje. Prieš kelias dienas buvo įvykusi spalio mėnesio visuotinė konferencija.
Pacituosiu Vilatės rašyto laiško dalis. „Buvo surengta pati didžiausia ir įdomiausia visuotinė konferencija nuo pat Bažnyčios įkūrimo. […] Prezidentas [Džozefas] Smitas kalbėjo nauja ir šlovinga tema. […] Apie krikštą už mirusiuosius. Paulius kalba apie tai 1-ojo laiško Korintiečiams 15 skyriaus 29 eilutėje. Džozefas per apreiškimą gavo išsamesnį šių eilučių paaiškinimą. Jis sako, kad tai šios Bažnyčios [narių] privilegija krikštytis už artimuosius, kurie numirė prieš pasirodant šiai Evangelijai. […] Tokiu būdu mes veikiame kaip jų įgaliotiniai ir suteikiame jiems galimybę būti prikeltiems per pirmąjį prisikėlimą. Jis sakė, kad kalėjime jie bus mokomi Evangelijos.“
Vilatė pridėjo: „Noriu pasikrikštyti už savo mamą. […] Argi tai ne šlovinga doktrina?“12
Ši doktrina apie šeimų suvienijimą buvo apreikšta eilutė po eilutės ir priesakas po priesako. Vikarinės apeigos yra pagrindinis amžinųjų šeimų sujungimo, arba šaknų sujungimo su šakomis, principas.
Ryšys tarp šeimos doktrinos ir šeimos istorijos bei šventyklos darbo yra aiškus. Viešpats savo apreikštuose pirminiuose nurodymuose minėjo „krikšt[ą] už jūsų mirusiuosius“.13 Esame doktriniškai įsipareigoję savo protėviams. Taip yra todėl, kad celestialinės dangaus organizacijos pagrindas yra šeima.14 Pirmoji Prezidentūra ragina narius, ypač jaunimą ir jaunus vienišus suaugusius, sutelkti dėmesį į šeimos istorijos darbą ir apeigas už savo šeimos arba apylinkės ar kuolo narius ir protėvius.15 Turime būti apjungti tiek su šaknimis, tiek su šakomis. Mintis, kad amžinojoje karalystėje būsime susaistyti, išties yra šlovinga.
Šventyklos
Vilfordas Vudrafas pažymėjo, kad pranašas Džozefas Smitas gyveno pakankamai ilgai, kad paklotų pamatą šventyklos darbui. Kai Džozefas Smitas paskutinį kartą susitiko su Dvylikos Kvorumu, jis jau buvo suteikęs jiems endaumentus.16
Po pranašo nužudymo šventieji užbaigė statyti Navū šventyklą ir užanspaudavimo galia buvo naudojama tūkstančiams ištikimų narių laiminti prieš išvykstant į Uolinius kalnus. Po trisdešimties metų, pabaigus statyti Seint Džordžo šventyklą, Prezidentas Brigamas Jangas pažymėjo, kokios svarbios yra amžinosios gelbėjimo apeigos, kurios pagaliau yra pasiekiamos tiek gyviesiems, tiek mirusiesiems.17
Prezidentas Vilfordas Vudrafas tai apibūdino paprastai: „Vargu ar yra kitas Viešpats apreikštas principas, kuris man suteikė daugiau džiaugsmo nei mirusiųjų išpirkimas – kad pirmojo prisikėlimo rytą ir celestialinėje karalystėje būsime su savo tėvais, motinomis, žmonomis ir vaikais kaip šeimos. Tai yra didingi principai. Jie verti bet kokios aukos.“18
Koks puikus metas gyventi. Tai paskutinis Evangelijos laikotarpis, ir galime jausti išgelbėjimo darbo spartinimą visose su išgelbėjimo apeigomis susijusiose srityse.19 Dabar beveik visame pasaulyje turime šventyklas, teikiančias šias išgelbėjimo apeigas. Galimybė vykti į šventyklą, kad gautume dvasinį atnaujinimą, ramybę, saugumą ir gyvenimo kryptį – taip pat didis palaiminimas.20
Nepraėjus nė metams po pašaukimo tarnauti apaštalu, Prezidentas Tomas S. Monsonas pašventino Los Andželo Šventyklos Genealogijos biblioteką. Jis kalbėjo apie mirusius protėvius, „laukiančius dienos, kai jūs ir aš atliksime paieškas, būtinas atverti kelią, […] [ir] taip pat vyksime į Dievo namus atlikti tą darbą, kurio […] jie negali […] atlikti“21.
Tada, kai 1964 metų birželio 20 d. vyresnysis Monsonas pasakė šiuos pašventinimo žodžius, iš viso buvo 12 veikiančių šventyklų. Per Prezidento Monsono tarnavimo vyriausiose Bažnyčios tarybose laikotarpį, 130 šventyklų iš 142 buvo pašventintos pirmą kartą. Tikras stebuklas matyti kaip spartinamas išgelbėjimo darbas mūsų dienomis. Paskelbtos dvidešimt aštuonios naujos šventyklos, kurios dabar yra įvairiuose statybų pabaigos etapuose. Aštuoniasdešimt penki procentai visų Bažnyčios narių gyvena ne toliau kaip už 320 kilometrų nuo šventyklos.
Šeimos istorijos technologijos
Šeimos istorijos technologijos taip pat stipriai pažengė. Prezidentas Hovardas V. Hanteris 1994 m. lapkritį pareiškė: „Pradėjome naudoti informacines technologijas, kad paspartintume šventus apeigų suteikimo mirusiems darbus. Technologijų vaidmenį […] paspartino pats Viešpats. […] Tačiau žengėme tik mažyti žingsnelį, palyginus su tuo, ką galime nuveikti su šiais įrankiais.“22
Praėjus 19 metų po šio pranašiško teiginio, technologijų pažanga vyksta beveik neįtikėtinai. Neseniai trisdešimt šešerių metų motina, auginanti mažus vaikus, pareiškė: „Tik pamanykite! Nuo mikrofilmų skaitytuvų specializuotuose šeimos istorijos centruose perėjome prie to, kad, pagaliau užmigus vaikams, sėdžiu prie virtuvinio stalo ir kompiuteriu atlieku šeimos istorijos darbą.“ Broliai ir seserys, dabar šeimos istorijos centrai yra mūsų namuose.
Šventyklos ir šeimos istorijos darbas reikalingas ne tik mums. Pagalvokite apie esančius kitoje uždangos pusėje, laukiančius išgelbėjimo apeigų, kurios išlaisvintų juos iš dvasinio kalėjimo pančių. Žodis kalėjimas reiškia „įkalinimo arba nelaisvės būseną“23. Įkalintieji gali užduoti Viljamo Sarojano klausimą: „Kas bus dabar?“
Viena ištikima sesuo papasakojo apie ypatingą dvasinį nutikimą Solt Leiko Šventykloje. Būdama patvirtinimo kambaryje po vikarinių patvirtinimo apeigų žodžių ji išgirdo: „Kaliniai išeis laisvi!“ Ji stipriai pajuto, kad reikia skubėti dėl tų, kurie laukė krikšto ir patvirtinimo darbo. Keliaudama namo ji naršė Raštus, ieškodama išgirstos frazės. Ji rado Džozefo Smito pareiškimą 128-ame Doktrinos ir Sandorų skyriuje: : „Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai džiugios. Tepratrūksta žemė giedoti. Mirusieji teprabyla amžinojo šlovinimo himnais karaliui Imanueliui, kuris prieš pasaulio buvimą paskyrė tai, kas įgalintų mus išpirkti juos iš jų kalėjimo; nes kaliniai išeis laisvi.“24
Ką gi turime daryti? Pranašas Džozefas patarė pristatyti į šventyklą „knygą, kurioje bus užrašai apie mūsų mirusiuosius, kuri bus verta visokeriopo priėmimo“25
Bažnyčios vadovai aiškiai pakvietė augančią kartą būti technologijų naudojimo vedliais siekiant patirti Elijos dvasią, surasti savo protėvius ir atlikti Šventyklos apeigas už juos.26 Didelė išgelbėjimo darbo už gyvuosius ir mirusiuosius spartinimo dalis bus atlikta jaunimo dėka.27
Jei kiekvienos apylinkės jaunimas ne tik vyktų į šventyklą ir atliktų krikštus už savo mirusiuosius, bet ir darbuotųsi su savo šeimomis ir kitais apylinkės nariais pristatant artimųjų vardus apeigoms, kurias atlieka, tai būtų stipriai palaiminti tiek jie, tiek ir Bažnyčia. Nenuvertinkite mirusiųjų įtakos jūsų atliekamiems darbams ir džiaugsmo galiausiai sutikus tuos, kuriems tarnaujate. Mūsų šeimų suvienijimo palaiminimo amžinoji svarba yra beveik nesuvokiama.28
Penkiasdešimt vienas procentas viso pasaulio Bažnyčios narių šiuo metu nėra nurodę abiejų savo gimdytojų šeimos medžio skiltyje Bažnyčios tinklapyje FamilySearch. Šėšiasdešimt penki procentai suaugusiųjų nėra nurodę visų keturių savo senelių.29 Atminkite, kad be savųjų šaknų ir šakų negalime būti išgelbėti. Bažnyčios nariai turi surasti ir įvesti šią gyvybiškai svarbią informaciją.
Pagaliau turime doktriną, šventyklas ir technologijas, skirtas šeimoms atlikti šį šlovingą išgelbėjimo darbą. Pasiūlysiu vieną būdą, kaip tai galima atlikti. Šeimos gali surengti „Šeimos medžio susirinkimą“. Ši veikla turėti kartotis. Kiekvienas atsineštų turimus šeimos pasakojimus, istorijas, nuotraukas ir branginamus senelių ir tėvų daiktus. Mūsų jaunimas nekantrauja sužinoti apie šeimos narių gyvenimą – iš kur atkeliavo ir kaip gyveno jų protėviai. Daug jaunuolių atvėrė savo širdis tėvams. Jiems labai patinka istorijos ir nuotraukos, ir jie turi technologinių sugebėjimų nuskenuoti ir patalpinti tas istorijas ir nuotraukas į šeimos medį bei su protėviais susieti šaltinio dokumentus, kad šie būtų išsaugoti visiems laikams. Be abejo, pagrindinis tikslas yra nustatyti, kokios apeigos dar turi būti atliktos ir suplanuoti svarbiausius šventyklos darbus. Užrašant informaciją apie šeimą, jos istorijas ir nuotraukas, o po to perkeliant tai į šeimos medį galima pasinaudoti brošiūra Mano šeima.
Šeimyniniai įsipareigojimai ir lūkesčiai turėtų būti didžiausi mūsų prioritetai tam, kad apsaugotume savo dievišką lemtį. Tiems, kurie nori, kad visai šeimai Šabo diena būtų produktyvesnė, šeimos istorijos darbo spartinimas tam yra puiki dirva. Viena mama džiaugsmingai pranešė, kad jos septyniolikmetis sūnus sekmadieniais po Bažnyčios susirinkimų sėda prie kompiuterio dirbti šeimos istorijos darbą, o dešimtmetis sūnus mėgsta klausyti istorijų apie savo protėvius ir žiūrėti jų nuotraukas. Tai palaimino jų šeima Elijos dvasia. Privalome puoselėti savo brangias šaknis ir šakas.
Jėzus Kristus atidavė savo gyvenimą kaip vikarinį apmokėjimą. Jis atsakė į Jobo užduotą klausimą. Jis nugalėjo visos žmonijos mirtį, ko negalėjome padaryti mes patys. Tačiau mes galime atlikti vikarines apeigas ir iš tiesų tapti gelbėtojais ant Siono kalno30 savo šeimoms, kad kartu su jais būtume išaukštinti ir išgelbėti.
Aš liudiju apie Gelbėtojo apmokančiąją auką ir Tėvo plano tikrumą mums ir mūsų šeimoms. Jėzaus Kristaus vardu, amen.