Pagal dievišką sumanymą
Tegul jus veda Viešpaties ranka. Pagal „dievišką sumanymą“ Jis yra ir jūsų gyvenimo smulkmenose, ir svarbiuose įvykiuose.
Broliai ir seserys, stovėdamas čia, šioje įkvepiančioje pasaulinėje visuotinėje konferencijoje, ir jausdamas jūsų stiprybę ir dvasią, negaliu negalvoti apie apaštalo Petro žodžius: „[Viešpatie], gera mums čia būti!“1
Tai visai kas kita, negu pasakė Alma, baigęs mokyti žmones Amonihe. Alma paliko tą miestą dėl žmonių nelabumo. Netrukus jam pasirodė angelas ir pašaukė jį „sugrįž[ti] į Amoniho miestą ir vėl pamokslau[ti] miesto žmonėms“2.
Alma padarė tai „skubiai“ ir „ įėjo į miestą kitu keliu“3.
„Ir kai įėjo į miestą, jis buvo išalkęs ir tarė vienam vyrui: Ar neduotum nuolankiam Dievo tarnui ko nors užvalgyti?
Ir vyras atsakė jam: Aš esu nefitas ir žinau, kad esi šventas Dievo pranašas, nes tu esi tas vyras, apie kurį regėjime angelas sakė: Tu priimsi.“4
Tas vyras buvo Amulekas.
Ar Alma sutiko Amuleką atsitiktinai? Ne, jis ne atsitiktinai įėjo į miestą tuo keliu, kuris jį atvestų pas šį tikintį vyrą, turėjusį tapti jo misijos porininku.
Kartą vyresnysis Nylas A. Maksvelas tai paaiškino taip: „Nė vienas iš mūsų neišnaudojame visų progų, kurios mums suteikiamos draugų rate. Mes su jumis tokius susitikimus galime pavadinti „sutapimais“. Mirtingiesiems šio žodžio vartojimas suprantamas, tačiau sutapimas nėra tinkamas žodis visa žinančio Dievo darbams apibūdinti. Darbus Jis atlieka ne per „sutapimus“, o […] pagal „dievišką sumanymą“5.
Mūsų gyvenimas tarsi šachmatų lenta, ir Viešpats veda mus iš vienos vietos į kitą, jei tik reaguojame į dvasinius paraginimus. Žvelgdami atgal savo gyvenime matome Jo ranką.
Tokį dangišką įsikišimą matome Nefiui sugrįžus pasiimti Labano plokštelių. Jis „buv[o] vedamas Dvasios, nežinodamas iš anksto, ką turė[s] daryti“6. Netrukus prieš jį atsidūrė beveik iki sąmonės netekimo apgirtęs Labanas, ir Nefis jį nužudė, paėmė plokšteles ir grįžo atgal pas brolius. Ar jam tik atsitiktinai pasisekė sutikti Labaną? O gal tai vyko „pagal dievišką sumanymą“?
Evangelijoje ir Bažnyčioje vyksta svarbūs įvykiai, įtvirtinantys Dievo karalystę žemėje. Tai vyksta ne atsitiktinai, bet pagal Dievo planą. Tas, kuris sukūrė šį pasaulį, Savo žodžiu gali nuraminti jūras ir nukreipti Almą ir Amuleką, Nefį ir Labaną, kad reikiamoje vietoje jie atsirastų tiksliai reikiamu metu.
Taip pat ir kiekvieno iš mūsų gyvenime vyksta Dievo darbą žemėje įtvirtinantys įvykiai.
Brangus vyresnysis Džozefas B. Virtlinas pasakojo apie vieną atvejį, kai prezidentas Tomas S. Monsonas jam pasakė: „Virš visko yra vedanti ranka. Dažnai įvykiai yra ne atsitiktiniai. Vieną dieną, prisimindami atsitiktiniais atrodančius įvykius, suprasime, kad, ko gero, jie nebuvo tokie jau atsitiktiniai.“7
Dažniausiai tik nedaugelis pastebi gerus mūsų darbus. Tačiau jie yra užrašyti danguje. Vieną dieną stovėsime liudydami apie savo visišką atsidavimą teisumo darbams. Joks išbandymas ar neganda negali sužlugdyti Dievo laimės plano. Tikrai, „pagal dievišką sumanymą“ „rytą [ateina] džiūgavimas“8. Jėzus mokė: „Aš atėjau į pasaulį vykdyti savo Tėvo valios.“9 Brangūs broliai ir seserys, ir mes turime tai daryti.
Iš savo gyvenimiškos patirties žinau, kad Viešpats ves mus savo simbolinėje šachmatų lentoje, kad vykdytume Jo darbą. Tai, kas gali pasirodyti kaip atsitiktinės progos, iš tiesų yra numatyta mylinčio Tėvo danguje, galinčio suskaičiuoti net mūsų galvos plaukus.10 Net „nė vienas žvirblis nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios“11. Viešpats pasireiškia nežymiuose mūsų gyvenimo epizoduose, ir tie nutikimai bei progos yra tam, kad pakylėtų mūsų šeimas ir kitus, kai kuriame Dievo karalystę žemėje. Atminkite, ką Viešpats pasakė Abraomui: „Aš žinau pabaigą nuo pradžios; taigi virš tavęs bus mano ranka.“12
Viešpats leido man gimti mylinčių tėvų namuose. Pagal pasaulio standartus jie buvo eiliniai žmonės. Mano tėvas, pasišventęs žmogus, buvo sunkvežimio vairuotojas, o mano angelas mama – vaikus namuose auginanti motina. Viešpats padėjo man susirasti mielą žmoną Melani. Jis įkvėpė verslininką, tapusį mano geru draugu, suteikti man galimybę įsidarbinti. Viešpats pašaukė mane tarnauti misijoje ir kaip jauną misionierių, ir kaip misijos prezidentą. Jis pašaukė mane į Septyniasdešimties kvorumą, o dabar Jis pašaukė mane tarnauti apaštalu. Žiūrėdamas atgal suvokiu, kad ne aš vadovavau visiems šiems įvykiams. Tai darė Viešpats taip pat, kaip Jis vadovauja svarbiems įvykiams ir jūsų, ir jūsų mylimų žmonių gyvenime.
Į ką turėtumėte kreipti dėmesį savo gyvenime? Kokie Dievo stebuklai primena jums, kad Jis yra netoliese ir sako jums „Aš šalia“? Prisiminkite tas akimirkas, kartais net kasdienes, kai Viešpats vėl ir vėl veikė jūsų gyvenime. Branginkite jas kaip akimirkas, kuriomis Viešpats rodė, kad pasitiki jumis ir jūsų sprendimais. Bet leiskite Jam padėti jums pasiekti daugiau, nei jūs patys galite pasiekti. Branginkite Jo pagalbą. Kartais pasikeitimus mūsų planuose laikome gyvenimiškomis klaidomis. Galvokite, kad tai pirmieji žingsniai „vykd[ant] Viešpaties pavedimą“13.
Prieš keletą mėnesių mūsų anūkė prisijungė prie jaunimo grupės, vykusios aplankyti keletą istorinių Bažnyčios vietų. Galutiniame kelionės plane buvo pažymėta, kad ji keliaus per vietovę, kurioje tuo metu misionieriumitarnavo jos brolis, mūsų anūkas. Anūkė neplanavo susitikti su misijoje tarnaujančiu broliu. Tačiau autobusui įvažiavus į miestą, kuriame tarnavo jos brolis, ji pamatė du gatve einančius misionierius. Vienas iš tų misionierių buvo jos brolis.
Jaunimas paprašė vairuotoją sustoti, kad ji galėtų pasisveikinti su broliu, ir susidomėję laukė tos akimirkos. Mažiau nei po minutės, po ašarų ir malonių žodžių, jos brolis grįžo atgal vykdyti savo misionieriškų pareigų. Vėliau mes sužinojome, kad toje gatvėje jos brolis užtruko mažiau nei penkias minutes, iš susitikimo eidamas link savo automobilio.
Dangiškasis Tėvas gali sukurti mums tam tikras aplinkybes turėdamas konkretų tikslą. Jis tai darė mano gyvenime ir daro jūsų gyvenime taip, kaip tai padarė mūsų brangių anūkų gyvenime.
Visi esame vertinami ir mylimi Viešpaties, kuris rūpinasi mumis, šnabžda mums ir kiekvieną iš mūsų prižiūri skirtingais būdais. Jis yra žymiai protingesnis ir galingesnis už mirtingus vyrus ir moteris. Jis žino mūsų išbandymus, pergales ir dorus mūsų širdžių troškimus.
Kai daugiau nei prieš metus ėjau Šventyklos aikšte, prie manęs priėjo viena sesuo misionierė ir paklausė: „Ar pažįstate mane? Esu iš Floridos.“ Ji pasakė man savo vardą – sesuo Aida Čilan. Taip, prisiminiau susitikimą su ja ir jos šeima. Jos kuolo prezidentas pasiūlė susitikti su šia šeima. Paaiškėjo, kad buvome ten dėl jų dukters Aidos Čilan, kuri nebuvo pasikrikštijusi. Po mūsų apsilankymo ir po maždaug metus trukusio mokymo ir bičiuliavimosi Aida buvo pakrikštyta.
Po susitikimo Šventyklos aikštėje Aida parašė man laišką. Ji rašė: „Visa širdimi žinau, kad Dangiškasis Tėvas pažįsta kiekvieną iš mūsų ir tikslingai padaro taip, kad mūsų keliai vėl susikirstų. Ačiū, kad prieš penkerius metus buvote vienas iš mano misionierių, kad norėjote man padėti ir mane suradote.“14 Aida taip pat atsiuntė man savo atsivertimo istoriją, pasakojančią apie jos gyvenime vykusius „dieviškus sutapimus“, atvedusius ją prie krikšto ir patvirtinimo, tarnystės Šventyklos aikštės misijoje ir neseniai įvykusios šventyklinės santuokos.15
Ar tai, kad kuolo prezidentas nukreipė mus į Čilan namus ir kad mudu su ja vėliau susitikome Šventyklos aikštėje, buvo tik sutapimas? Aidos liudijimas patvirtina, kad visa tai buvo Dievo „dangiško sumanymo“ dalis.
Viešpačiui labai patinka būti su mumis. Tai nesutapimas, kai jausdami Šventąją Dvasią ir veikdami pagal pirmuosius raginimus jaučiate Jį, kaip pažadėta: „Aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų.“16
Mūsų visų gyvenime yra nutikę panašių dalykų. Kartais sutinkame žmones, kurie atrodo pažįstami, atnaujiname seną draugystę arba su nepažįstamuoju randame kažką bendro. Kai tai nutinka, gal būt Viešpats primena mums, kad tikrai esame broliai ir seserys. Iš tiesų esame įsitraukę į bendrą reikalą – į tai, ką Džozefas Smitas pavadino „Kristaus reikalu“17.
Bet kur mūsų valios laisvės vieta „dieviškame sumanyme“? Esame laisvi sekti arba nesekti Gelbėtoju ir Jo parinktais vadovais. Šis principas gerai matomas Mormono Knygoje, kai nefitai nusigręžė nuo Viešpaties. Mormonas sielojosi:
„Ir jie pamatė, […] kad Viešpaties Dvasia daugiau jų nebesaugojo; taip, ji pasitraukė nuo jų, kadangi Viešpaties Dvasia negyvena nešventose šventyklose.
Todėl Viešpats nustojo saugoti juos savo stebuklinga ir neprilygstama galia, nes jie nupuolė į netikėjimo ir baisaus nelabumo būseną.“18
Ne viskas, ko Viešpats mūsų prašo, yra mūsų stiprybės, tikėjimo ir žinių rezultatas. Prisiminkite Saulių, kurį Viešpats sustabdė kelyje į Damaską. Gyvenime jis pasirinko neteisingą kryptį, ir tai nebuvo susiję su šiaure ar pietumis. Dievas Saulių nukreipė kita kryptimi. Vėliau jo, jau kaip Pauliaus, apaštališkoji tarnystė parodė tai, ką Viešpats jau žinojo jį galint atlikti ir kuo jis gali tapti, o ne tai, ką jis ketino daryti būdamas Saulius. Lygiai taip pat Viešpats žino, ką kiekvienas iš mūsų galime atlikti ir kuo galime tapti. Ko mokė apaštalas Paulius? „Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.“19
Kai esame dori, ryžtingi ir veiksnūs, kai stengiamės būti verti ir pasirengę, augame taip, kaip niekad neįsivaizdavome galintys, ir tampame Dangiškojo Tėvo „dieviško sumanymo“ dalimi. Kiekvienas iš mūsų savyje turi dieviškumo dalelę. Matydami, kaip per mus ir mumyse veikia Dievas, būkime padrąsinti ir dėkingi už tą vedimą. Dangiškasis Tėvas, sakydamas „Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“20, kalbėjo apie visus Savo vaikus ir konkrečiai apie jus.
Tegul jus veda Viešpaties ranka. Pagal „dievišką sumanymą“ Jis yra ir jūsų gyvenimo smulkmenose, ir svarbiuose jo įvykiuose. Kaip sakoma Patarlėse: „ Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. […] Jis nukreips tavo takus.“21 Liudiju, kad Jis palaimins jus, palaikys jus ir suteiks jums ramybę. Jėzaus Kristaus vardu, amen.