Kelionė tęsiasi!

Vyresnysis M. Raselas Balardas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Kelionė atgal pas mūsų Dangiškąjį Tėvą yra svarbiausia mūsų gyvenimo kelionė.

Prieš šimtą septyniasdešimt metų Brigamas Jangas pirmą kartą apžvelgė Druskos ežero slėnį ir paskelbė: „Tai ta vieta!“¹. Jis pažino tą vietą, nes Viešpats buvo jam ją apreiškęs.

Iki 1869 metų daugiau nei 70 000 šventųjų atliko panašią kelionę. Nepaisant daugelio kalbos, kultūros ir tautinių skirtumų, jie turėjo tą patį liudijimą apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimą bei troškimą kurti Sionę – ramybės, laimės ir grožio vietą ruošiantis antrajam Gelbėtojo atėjimui.

Tarp tų pirmųjų į Jutą atvykusių šventųjų buvo Džeinė Mening Džeims – išlaisvinto vergo dukra, atsivertusi į sugrąžintąją Bažnyčią, nuostabi mokinė, susidūrusi su sunkiais iššūkiais. Sesuo Džeims liko ištikima pastarųjų dienų šventoji iki pat savo mirties 1908 metais.

Ji rašė: „Dabar pat noriu pasakyti, kad mano tikėjimas Jėzaus Kristaus Evangelija, kurios moko Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, šiandien yra toks pat stiprus, ne, jis, jei tai įmanoma, stipresnis, nei tą dieną, kai buvau pakrikštyta. Aš moku savo dešimtines ir atnašas, laikausi išminties žodžio, einu miegoti anksti ir keliuosi anksti, nepaisydama savo silpnumo, stengiuosi būti geru pavyzdžiu visiems.“²

Sesuo Džeims, kaip ir daugybė kitų pastarųjų dienų šventųjų, ne tik kūrė Sionę krauju, prakaitu ir ašaromis, bet ir siekė Viešpaties palaimų, iš visų jėgų stengdamasi gyventi pagal Evangelijos principus tuo pat metu tikėdama Jėzumi Kristumi – didžiuoju visų, kurie nuoširdžiai Jo šaukiasi, Gydytoju.

Ankstyvieji šventieji buvo netobuli, bet jie paklojo pamatą, ant kurio statome šeimas ir visuomenę, kuri myli ir laikosi sandorų. Dėl mūsų įsipareigojimo Jėzui Kristui ir savanoriškų pastangų padėti gyvenantiems arti ir toli, apie tai rašoma įvairiuose naujienų straipsniuose visame pasaulyje.³

Prezidente Airingai, prisidėdamas prie jūsų padėkos, norėčiau padėkoti ir dešimtims tūkstančių geltonmarškinių angelų, tarnaujančių Teksase, Meksikoje ir kitose vietose.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad jei prarasime savo ryšius su tais, kurie išėjo prieš mus, įskaitant mūsų protėvius ir pramotes pionierius, mes prarasime labai brangų turtą. Esu kalbėjęs ir toliau kalbėsiu apie „Tikėjimą kiekviename žingsnyje“, nes žinau, kad augančios kartos turi turėti tokį patį tikėjimą, kokį ankstyvieji šventieji turėjo Jėzumi Kristumi ir Jo sugrąžintąja Evangelija.⁴

Mano paties protėviai ir pramotės pionieriai buvo tarp tų ištikimų pionierių, kurie traukė vežimėlius, važiavo vežimais ir ėjo pėsčiomis į Jutą. Jie, kaip ir sesuo Džeinė Mening Džeims keliaudami tvirtai tikėjo kiekviename savo kelionės žingsnyje.

Jų dienoraščiuose apstu sunkumų, alkio, ligų aprašymų, bet ir liudijimų apie jų tikėjimą Dievu ir sugrąžintąja Jėzaus Kristaus Evangelija.

Jie turėjo labai mažai pasaulietiško turto, bet džiaugėsi palaimų gausa, kylančia iš brolystės ir seserystės, kurią jie rado Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Kai tik galėjo, jie pakeldavo prislėgtuosius ir palaimindavo sergančius savo tarpusavio tarnavimu ir Dievo kunigyste.

Jutos Kečio slėnio seserys tarnavo šventiesiems Paramos bendrijos dvasioje – „vieningai darbavosi, kad padėtų vargstantiems“⁵. Mano prosenelė Margaret Maknil Balard tarnavo šalia savo vyro Henrio, kai jis 40 metų buvo Logano antrosios apylinkės vyskupu. 30 iš tų metų Margaret tarnavo apylinkės Paramos bendrijos prezidente. Į savo namus ji priimdavo vargšus, ligonius, vienišus ir našlaičius; ji netgi rengdavo mirusiuosius švariais šventyklos drabužiais.

Nors teisinga ir svarbu prisiminti istorinę 19-o amžiaus mormonų pionierių kelionę, turime atminti, kad kiekvienam iš mūsų „ta gyvenimo kelionė tęsiasi!“, idant įrodytume savo „tikėjimą kiekviename žingsnyje“.

Naujai atsivertusieji nebesirenka į pionierių gyvenvietes vakarinėse Jungtinėse Valstijose. Jie renkasi į vietines bendruomenes, kur šventieji Jėzaus Kristaus vardu garbina mūsų Dangiškąjį Tėvą. Nors visame pasaulyje įkurta daugiau nei 30 000 bendruomenių, visi renkasi į savo pačių Sionę. Raštai teigia: „Nes Sionė – tai tyraširdžiai“.⁶

Kai einame gyvenimo keliu, mes esame bandomi, kad paaiškėtų, ar vykdome viską, ką Viešpats įsakė.⁷

Daugelis iš mūsų dalyvauja nuostabiose atradimų kelionėse, kurių tikslas – realizuoti save ir prisipildyti šviesos. Tačiau kai kurie iš mūsų keliauja į sielvartą, nuodėmę, širdgėlą ir neviltį.

Šiame kontekste prašau savęs paklausti: „Koks yra mano galutinis tikslas? Kur mano žingsniai mane veda? Ar mano kelionė mane veda į tuos Viešpaties pažadėtus „daugybę palaiminimų“?⁸

Kelionė atgal pas mūsų Dangiškąjį Tėvą yra svarbiausia mūsų gyvenimo kelionė. Ji tęsiasi kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį ir kiekvienais metais mums stiprinant savo tikėjimą Juo ir Jo Mylimu Sūnumi Jėzumi Kristumi.

Turime atidžiai žiūrėti, kur mūsų gyvenimo žingsniai mus veda. Turime budėti ir įsiklausyti į Jėzaus Kristus patarimą savo mokiniams, uždavusiems šiuos klausimus: “Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?

Jėzus jiems atsakė: “Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų.“⁹

Šiandien kartoju ankstesnį Bažnyčios vadovų patarimą.

Broliai ir seserys, išlaikykime Kristaus doktriną tyrą ir niekada nesileiskime apgaunami tų, kurie ją klastoja. Tėvo ir Sūnaus Evangelija buvo sugrąžinta per Džozefą Smitą, šio Evangelijos laikotarpio pranašą.
Neklausykite tų, kurie nebuvo įšventinti ir paskirti į Bažnyčios pašaukimą bei nebuvo palaikyti bendru Bažnyčios narių sutikimu.¹⁰
Saugokitės organizacijų, grupių ar asmenų, kurie teigia turį slaptus atsakymus į doktrininius klausimus, kurių, pasak jų, šiuolaikiniai apaštalai ar pranašai neturi ar nesupranta.
Neklausykite tų, kurie gundo jus praturtėjimo schemomis. Mūsų nariai prarado labai daug pinigų, tad būkite atsargūs.

Kai kur per daug mūsų žmonių žiūri toliau tikslo ir siekia slėpinių brangiais ir abejotinais būdais, kad galėtų teikti gydymą ir pagalbą.

Prieš metus išleistas oficialus Bažnyčios teiginys byloja: „Raginame Bažnyčios narius būti budrius, kad nebūtų įtraukti į kokią nors grupę, kuri žada – už pinigus – stebuklingai išgydyti ar sakosi žinanti ypatingus metodus gauti gydomosios galios be deramai įšventintos kunigijos.“¹¹

Bažnyčios instrukcijų vadovėlyje patariama: „Nariai neturėtų naudotis etiškai ar teisiškai abejotinomis medicinos ar sveikatos praktikomis. Vietiniai vadovai turėtų patarti nariams, turintiems sveikatos problemų, tartis su kompetentingais profesionaliais gydytojais, turinčiais licenciją šalyse, kuriose jie vykdo savo veiklą.“¹²

Broliai ir seserys, būkite išmintingi ir žinokite, kad tokios praktikos gali būti emocionaliai patrauklios, bet galiausiai gali pasirodyti esančios dvasiškai ar fiziškai kenksmingos.

Mūsų protėviams pionieriams gyvybiškai svarbi buvo nepriklausomybė ir savarankiškumas, bet tiek pat svarbus buvo ir bendruomeniškumas. Jie drauge dirbo ir padėdavo vieni kitiems įveikti fizinius bei emocinius to meto sunkumus. Vyrams padėjo kunigystės kvorumas, o moterims tarnavo Paramos bendrija. Tai nepasikeitė ir mūsų dienomis.

Paramos bendrija ir kunigystės kvorumas rūpinasi dvasine ir fizine mūsų narių gerove.

Likite Evangelijos kelyje turėdami „tikėjimą kiekviename žingsnyje“, kad galėtumėte saugiai sugrįžti Dangiškojo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus akivaizdon. Viešpats yra brangus mūsų Gelbėtojas. Jis yra pasaulio Išpirkėjas. Turime gerbti Jo šventą vardą ir jokiu būdu jo nederamai nevartoti, visada stengdamiesi laikytis Jo įsakymų. Jei tai darome, Jis mus laimins ir saugiai ves namo.

Visus mane girdinčius kviečiu šiltai sutikti ir apkabinti kiekvieną kelionės dalyvį, nepriklausomai nuo to, kiek jis pažengęs savo kelionėje.

Prašau atminti, jog didžiausias palaiminimas, kuriuo galime pasidalinti, – tai sugrąžinimo žinia, kurią priėmusiems ir pagal ją gyvenantiems pažadėtas amžinas džiaugsmas ir ramybė – būtent amžinasis gyvenimas. Tad naudokime savo energiją, stiprybę ir liudijimus, kad padėtume misionieriams rasti, mokyti ir krikštyti Dievo vaikus, kad šie galėtų vadovautis Evangelijos doktrinos galia savo gyvenime.

Dievo vaikus turime priimti gailestingai ir atsisakyti išankstinio nusistatymo, įskaitant rasizmą, diskriminaciją ir nacionalizmą. Tegul bus kalbama, jog tikrai tikime, kad sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos palaiminimai skirti kiekvienam Dievo vaikui.

Liudiju, kad „kelionė tęsiasi“. Kviečiu jus likti Evangelijos kelyje ir toliau veržtis pirmyn, su meile ir atjauta padedant visiems Dievo vaikams, kad galėtume vieningai ištaurinti savo širdis ir nusivalyti rankas, idant gautume „daugybę palaiminimų“, kurie laukia visų, tikrai mylinčių mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Jo Mylimąjį Sūnų. To nuolankiai meldžiu šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.