Siekite iš geriausių knygų
Studijuodami geriausias knygas apsisaugosime nuo grėsmingų nasrų, siekiančių nugraužti mūsų dvasines šaknis.
Vieną ankstų rytą ant nuostabaus rožių krūmo pamačiau alkaną ir gerai užsimaskavusį vikšrą. Matant kelis belapius stiebelius net ir neatidžiam stebėtojui buvo akivaizdu, kad tas vikšras kelią per gležnus lapelius prasigraužė savo grėsmingais nasrais. Man tuoj į galvą atėjo mintis, kad yra žmonių, kalbant simboliškai, kaip šis vikšras. Jų yra visame pasaulyje, ir kai kurie yra taip gudriai užsimaskavę, jog galime patys įsileisti juos į savo gyvenimą ir, mums dar neatsikvošėjus, jie jau būna nugraužę mūsų ir šeimos narių bei draugų dvasines šaknis.
Gyvename laikais, kai gausu klaidingos informacijos apie tai, ką tikime. Jei tokiais laikais nesaugome ir neįleidžiame gilyn savo dvasinių šaknų, tai patys prašomės, kad jas nugraužtų tie, kurie siekia sunaikinti mūsų tikėjimą Kristumi ir Jo atkurtąja Bažnyčia. Mormono Knygos laikais vyras vardu Ziezromas siekė sunaikinti tikinčiųjų tikėjimą.
Jo veiksmai ir žodžiai buvo „priešininko pinklės, kurias jis paspendė […] žmonėms sugauti, kad pajungtų [juos] sau, idant galėtų aprišti savo grandinėmis“ (Almos 12:6). Tokių pat pinklių yra ir dabar, ir jei nebūsime dvasiškai budrūs ir nestatysime tvirto pagrindo ant mūsų Išpirkėjo (žr. Helemano 5:12), galime pamatyti, kad esame surišti Šėtono grandinėmis ir atsargiai vedami į Mormono Knygoje paminėtus uždraustus kelius (žr. 1 Nefio 8:28).
Apaštalas Paulius savo laikais išsakė perspėjimą, tinkantį ir mūsų laikams: „Nes aš žinau, kad […] net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (ApD 20:29–30).
Jo perspėjimas drauge su mūsų pranašų ir apaštalų įspėjimais mums primena, kad turime daryti viską, ką galime, kad dvasiškai įsitvirtintume prieš apgaulės ir pasipriešinimo žodžius. Lankydamasis Bažnyčios apylinkėse ir kuoluose būnu pakylėtas to, ką matau, girdžiu ir jaučiu, kaip šventieji teigiamai ir ištikimai atsiliepia į Gelbėtojo ir Jo tarnų mokymus.
Padidėjęs šabo dienos šventimas yra tik vienas pavyzdys, kad nariai, įsiklausę į pranašų kvietimus, stengiasi dvasiškai save stiprinti. Tolesnį stiprėjimą liudija paspartėjęs šventyklos ir šeimos istorijos darbas, kai šeimos per šventyklos apeigas renka savo protėvius. Mūsų dvasinės šaknys skverbiasi vis giliau, kai nuoširdi asmeninė bei šeimos malda tampa mūsų tikėjimo tvirtovėmis, kai kasdien atgailaujame, siekiame Šventosios Dvasios bendrystės, mokomės apie mūsų Gelbėtoją ir Jo savybes ir stengiamės tapti tokie, kaip Jis (žr. 3 Nefio 27:27).
Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus yra pasaulio Šviesa, ir Jis kviečia mus sekti paskui. Turime visada žvelgti į Jį, ypač tomis tamsiomis ir audringomis naktimis, kai į širdį, tarsi slenkantis rūkas, įsismelkia abejonių ir netikrumo audra. Jei tie pirštai iš „kitoje vandens upės pusėje [stovinčio] didžiuli[o] ir erdv[aus] pastat[o]“ (1 Nefio 8:26) nukrypsta į jus, rodydami pašaipą, žeminimą ar viliojimą pas save, prašau jūsų tuoj pat nusigręžti, kad nebūtumėte gudriai ir suktai įtikinti atsiskirti nuo tiesos ir jos palaimų.
Tačiau vien to nepakaks šiais laikais, kai yra kalbami, rašomi ir vaizduojami iškreipti dalykai. Vyresnysis Robertas D. Heilsas mus mokė, kad „jei ne iki galo įsitraukiate į gyvenimą pagal Evangeliją – gyvendami pagal ją visa savo „širdimi, galia, protu ir stiprybe“ – jūs negalite skleisti pakankamai dvasinės šviesos, kad ji tolyn nustumtų tamsą“ (“Out of Darkness into His Marvelous Light,” Liahona, July 2002, 78). Be abejo, mūsų troškimas sekti Kristumi, kuris yra pasaulio Šviesa (žr. Jono 8:12), reiškia, kad turime elgtis pagal Jo mokymus. Esame dvasiškai stiprinami, sutvirtinami ir apsaugomi, kai elgiamės pagal Dievo žodį.
Kuo stipresnė šviesa mūsų gyvenime, tuo mažiau šešėlių. Tačiau net ir šviesos gausybėje nesame apsaugoti nuo žmonių ir komentarų, kurie klaidingai nušviečia mūsų įsitikinimus ir išmėgina mūsų tikėjimą. Apaštalas Jokūbas rašė, kad mūsų „tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę“ (Jokūbo 1:3). Apie šią įžvalgą vyresnysis Nylas A. Maksvelas mokė, kad „kantrus […] mokinys nenustebs ir nepraras tikėjimo, kai Bažnyčia bus nušviečiama klaidingai“ (“Patience” [Brigham Young University devotional, Nov. 27, 1979], speeches.byu.edu).
Klausimų apie mūsų Bažnyčios istoriją ir įsitikinimus tikrai iškyla. Būtina kruopščiai rinktis šaltinius, kuriuose ieškome teisingų atsakymų. Nieko gero nesužinosite tyrinėdami mažiau žinančiųjų ar nusivylusiųjų pažiūras ir nuomones. Geriausią patarimą davė apaštalas Jokūbas: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą“ (Jokūbo 1:5).
Prieš prašant ar klausiant Dievo, būtina stropiai studijuoti, nes Raštuose esame įpareigojami „siek[ti] iš geriausių knygų išminties žodžių; siek[ti] mokytumo, būtent mokymusi ir taip pat tikėjimu“ (DS 88:118). Tokių knygų – gausybė. Jas parašė dangaus įkvėpti Bažnyčios vadovai bei pripažinti ir patikimi Bažnyčios istorijos ir doktrinos tyrinėtojai. Tačiau didingumu niekas nepralenks Dievo apreikšto žodžio patvirtintuose Raštuose. Iš tų plonų puslapių, perpildytų dvasinių įžvalgų, tiesą sužinome per Šventąją Dvasią, todėl šviesos mumyse daugėja.
Prezidentas Tomas S. Monsonas maldavo mus „kasdien su malda studijuoti ir apmąstyti Mormono Knygą“ („Mormono Knygos galia“,.
Prieš keletą metų, kai tarnavau Fidžio Suvos misijos prezidentu, vienas įvykis sustiprino kelių misionierių liudijimą apie atverčiančią Mormono Knygos galią. Vieną karštą ir drėgną dieną du misionieriai mažoje gyvenvietėje Labasoje priėjo namuką.
Pasibeldus, duris atidarė senyvas vyriškis, kuris išklausė misionierių liudijimą apie Mormono Knygos tikrumą. Jie davė jam Mormono Knygos egzempliorių ir pakvietė jį skaityti ir melstis, kad žinotų, kaip jie žino, kad tai Dievo žodis. Jo atsakymas buvo trumpas: „Rytoj vėl vyksiu žvejoti. Skaitysiu ją būdamas jūroje, o kai grįšiu, galite vėl mane aplankyti.“
Kol jo nebuvo, įvyko misionierių perkėlimas, ir po kelių savaičių to žvejo aplankyti grįžo jau kita vyresniųjų pora. Iki to laiko jis jau buvo perskaitęs visą Mormono Knygą, gavęs patvirtinimą apie jos tikrumą ir troško mokytis toliau.
Šį vyrą atvertė Šventoji Dvasia, kuri jam paliudijo, kad nuostabūs kiekvieno puslapio žodžiai apie įvykius ir doktriną, kurios buvo mokoma prieš daug metų ir kuri Mormono Knygoje išsaugota mūsų laikams, yra tiesa. Tokią palaimą galime gauti kiekvienas iš mūsų.
Namai yra ideali viena studijuoti vertingas Raštų įžvalgas, gyvųjų pranašų žodžius bei tuo dalintis ir prieiti prie Bažnyčios mokomosios medžiagos svetainėje LDS.org. Šioje svetainėje gausu informacijos apie tokias Evangelijos temas, kaip Pirmojo regėjimo aprašymai. Studijuodami geriausias knygas apsisaugosime nuo grėsmingų nasrų, siekiančių nugraužti mūsų dvasines šaknis.
Po visų mūsų maldų, studijavimo ir apmąstymų vis dar gali likti neatsakytų klausimų, bet neturime leisti, kad tai užgesintų mumyse virpančią tikėjimo liepsną. Tokie klausimai – tai kvietimas stiprinti savo tikėjimą ir neturėtų kurstyti trumpalaikės akimirkos, kai įsiskverbia klaidinanti abejonė. Pati religijos esmė – neturėti tvirto atsakymo į kiekvieną klausimą, nes tokia yra viena iš tikėjimo paskirčių. Apie tai vyresnysis Džefris R. Holandas mus mokė: „Kai tai ištiks ir pasireikš, o sprendimo dar nesimatys, tvirtai laikykitės to, ką jau žinote, tvirtai stovėkite, kol ateis papildomas pažinimas“ („Tikiu, Viešpatie“,).
Aplink save matome džiaugsmą tokios daugybės žmonių, kurie stovi tvirti, nes nuolatos puoselėja savo dvasines šaknis. Jų tikėjimas ir paklusnumas pakankami, kad suteiktų jiems didžią viltį Gelbėtoju, o iš to kyla didelė laimė. Jie nesiskelbia žiną viską, bet jie atliko, kas reikalinga, kad žinotų pakankamai ir būtų ramūs, ir kantriai toliau gyventų siekdami sužinoti daugiau. Eilutė po eilutės jų tikėjimas įsitvirtina Kristuje, ir jie stovi stiprūs kaip bendrapiliečiai su šventaisiais.
Tad visi gyvenkime taip, kad nei dabar, nei kada nors vėliau grėsmingiems užsimaskavusių vikšrų nasrams nebūtų vietos mūsų gyvenime, kad išliktume „tvirtai [tikintys] Kristumi, netgi iki galo“ (Almos 27:27). Jėzaus Kristaus vardu, amen.