Viešpatie, kad atsivertų mano akys
Žiūrėti į kitus turime Gelbėtojo akimis.
„Liūtas karalius“ yra klasikinis animacinis filmas apie Afrikos savaną. Kada gelbėdamas savo sūnų miršta liūtas karalius, jaunasis liūtas princas priverstas bėgti iš karalystės, o despotas valdovas sugriauna savanos pusiausvyrą. Auklėtojo padedamas liūtas princas susigrąžina karalystę. Jo akys atveriamos suprasti, kad didžiajame savanos gyvybės cikle turi būti pusiausvyra. Jaunasis liūtas, susigrąžindamas teisėtą karaliaus vietą, vadovavosi patarimu „Žiūrėk toliau to, ką matai“1.
Mus, besiruošiančius būti viso, ką mūsų Tėvas turi, paveldėtojais, Evangelija moko žiūrėti toliau to, ką matome. Kad žiūrėtume toliau to, ką matome, žiūrėti į kitus turime Gelbėtojo akimis. Evangelijos tinklas apima įvairiausius žmones. Mes negalime visiškai suprasti mūsų pasaulyje, Bažnyčios padaliniuose ir netgi mūsų pačių šeimose esančių žmonių pasirinkimų ir psichologinių aplinkybių, nes retai iki galo suprantame, kas jie yra. Turime žiūrėti toliau primityvių spėlionių bei stereotipų ir praplėsti siaurą savo patirties akiratį.
Mano akys atsivėrė, kad „matyčiau toliau to, ką galiu matyti“, kai tarnavau misijos prezidentu. Atvyko jaunas vyresnysis, kurio akyse matėsi išgąstis. Mums susėdus pasikalbėti, jis su liūdesiu pasakė: „Noriu vykti namo.“ Pamaniau: „Na, mes tai galime ištaisyti.“ Aš patariau jam sunkiai dirbti ir melstis apie tai visą savaitę ir tada paskambinti man. Praėjus savaitei beveik minutės tikslumu jis paskambino. Jis vis dar norėjo vykti namo. Aš vėl patariau jam melstis, sunkiai dirbti ir paskambinti man po savaitės. Mūsų kito pokalbio metu niekas nepasikeitė. Jis primygtinai prašėsi namo.
Negalėjau leisti tam įvykti. Pradėjau jį mokyti apie šventą jo pašaukimo prigimtį. Paraginau jį „pamiršti save ir eiti dirbti“2. Tačiau, kad ir ką bepatarčiau, jo apsisprendimas nesikeitė. Galiausiai supratau, kad nematau viso paveikslo. Būtent tada pajutau raginimą užduoti jam tokį klausimą: „Vyresnysis, kas tau sunku?“ Jo žodžiai pervėrė man širdį: „Prezidente, aš nemoku skaityti.“
Tas išmintingas patarimas, kurį, mano manymu, jis turėjo išgirsti, jam buvo visai neaktualus. Ko jam labiausiai reikėjo tai, kad aš pažiūrėčiau toliau už savo skubotą vertinimą ir leisčiau Dvasiai padėti man suprasti, kas iš tiesų buvo to vyresniojo galvoje. Jam reikėjo, kad matyčiau jį teisingai ir suteikčiau priežastį turėti viltį. Užuot tai daręs, aš elgiausi kaip milžiniškas griaunamasis kamuolys. Tas šaunus vyresnysis išmoko skaityti ir tapo labai tyru Jėzaus Kristaus mokiniu. Jis atvėrė mano akis Viešpaties žodžiams: „Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16:7).
Kokia palaima, kada Viešpaties Dvasia praplečia mūsų viziją. Prisimenate, kaip pranašas Eliziejus pabudo ir pamatė sirų armiją, savo arkliais ir vežimais apsupusią miestą? Jo tarnas išsigando ir paklausė Eliziejaus, ką jie darys, kai jėgos tokios nelygios. Eliziejus nurodė jam nesijaudinti, pasakydamas šiuos įsimintinus žodžius: „Nebijok, nes su mumis yra daugiau negu su jais“ (2 Karalių 6:16). Tarnas nesuprato, apie ką kalbėjo pranašas. Jis negalėjo pažiūrėti toliau to, ką galėjo matyti. Tačiau Eliziejus matė angelų pulkus, pasiruošusius kovoti už pranašo žmones. Todėl Eliziejus meldėsi, kad Viešpats atvertų jaunuolio akis: „Ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų, supančių Eliziejų“ (2 Karalių 6:17).
Mes dažnai atsiskiriame nuo kitų pagal mūsų matomus skirtumus. Patogiai jaučiamės šalia tų, kurie mąsto, kalba, rengiasi ir elgiasi kaip mes, ir nepatogiai jaučiamės šalia tų, kurių aplinkybės ir patirtys kitokios. Tiesą sakant, argi ne visi esame iš skirtingų šalių ir kalbame skirtingomis kalbomis? Argi ne visi pasaulį matome stipriai suvaržyti savosios gyvenimo patirties? Kai kurie mato ir kalba žiūrėdami dvasinėmis akimis, kaip tai darė pranašas Eliziejus, o kiti mato ir bendrauja matydami prigimtine rega, kaip aš tada bendraudamas su savo neraštingu misionieriumi.
Gyvename pasaulyje, kuris remiasi lyginimu, etikečių klijavimu ir kritika. Užuot žiūrėję per socialinės medijos lešį, verčiau turėtume žiūrėti giliau ir ieškoti dieviškų savybių, kurias visi turime. Tos dieviškos savybės ir troškimai negali būti patalpinti Pinterest arba Instagram tinkluose.
Priimti ir mylėti kitus nereiškia, kad turime priimti jų idėjas. Akivaizdu, kad labiausiai turime būti atsidavę tiesai, tačiau ji niekada neturi būti kliūtis gerumui. Tikra meilė kitiems reikalauja nuolat priimti geriausias pastangas žmonių, kurių gyvenimo patirties ir apribojimų mes niekada iki galo nepažinsime. Žiūrėjimas toliau to, ką galime matyti, reikalauja sąmoningo susitelkimo į Gelbėtoją.
2016 m. gegužės 28 d. 16-metis Bo Ričis ir jo draugas Ostinas buvo šeimos sodyboje, Kolorado valstijoje. Bo ir Ostinas užsiropštė ant savųjų visureigių, nekantraudami praleisti nuotykių kupiną dieną. Netoli nuvažiavę jie pateko į pavojingą situaciją, kurioje įvyko tragedija. Bo vairuojamas visureigis staiga apsivertė, prispausdamas Bo 180 kilogramais metalo. Atskubėjęs Bo draugas Ostinas aptiko Bo, kovojantį dėl savo gyvybės. Visomis išgalėmis jis stengėsi nuversti nuo savo draugo visureigį. Šis nepajudėjo. Ostinas pasimeldė dėl Bo ir nuskubėjo kviesti pagalbos. Galiausiai atvyko gelbėtojų brigada, tačiau po kelių valandų Bo mirė. Jis buvo išlaisvintas iš šio mirtingo būvio.
Atvyko jo susisieloję gimdytojai. Jiems stovint mažoje ligoninėje kartu su brangiausiu Bo draugu ir šeimos nariais, į palatą įėjo policijos pareigūnas ir perdavė Bo telefoną jo motinai. Jai paėmus telefoną, pasigirdo garsinis signalas. Ji atidarė telefoną ir pamatė kasdieninį Bo priminimą. Ji garsiai perskaitė žinutę, kurią kasdien skaityti nusistatė jos linksmybes mėgstantis nuotykių ieškotojas paauglys sūnus. Joje buvo rašoma: „Atmink savo gyvenimą šiandien sutelkti į Jėzų Kristų.“
Bo susitelkimas į Gelbėtoją nesumenkino artimųjų širdgėlos dėl jo netekties. Visgi tai teikia daug vilties ir prasmės Bo gyvenimui ir jo pasirinkimams. Tai padeda jo šeimai ir draugams pažiūrėti toliau jo ankstyvos mirties sukeltos širdgėlos į džiaugsmingą kito gyvenimo realumą. Matymas savo sūnaus akimis to, ką jis labiausiai vertino, buvo dvasinis palaiminimas Bo gimdytojams.
Būdami Bažnyčios nariai, esame gavę dovanų asmeninius dvasinius pranešimus, kurie įspėja mus, kai žiūrime vien savo kūniškomis akimis, nusisukę nuo išgelbėjimo. Sakramentas yra mūsų savaitinis priminimas nuolat susitelkti į Jėzų Kristų, kad galėtume visuomet Jį atminti, ir Jo Dvasia visuomet būtų su mumis (žr. DS 20:77). Tačiau kartais nekreipiame dėmesio į tuos priminimo ir perspėjimo jausmus. Kada mūsų gyvenimo centre yra Jėzus Kristus, Jis padarys taip, kad mūsų akys matytų didesnes galimybes nei tos, kurias patys galime suvokti.
Gavau šį labai įdomų laišką apie tai, kaip ištikima sesuo patyrė perspėjantį signalą. Ji papasakojo man, kad stengdamasi padėti savo vyrui suprasti, kaip ji jaučiasi, savo telefone pradėjo vesti elektroninį sąrašą to, ką jis pasakė arba padarė, kas ją suerzindavo. Ji manė, kad tinkamu metu ji galės pasidalinti su juo tuo sukauptu rašytiniu įrodymu, kuris pažadins jame norą pasikeisti. Tačiau vieną sekmadienį priimdama sakramentą ir susitelkusi į Gelbėtojo Apmokėjimą ji suvokė, kad užrašinėdama neigiamus jausmus apie savo vyrą tikrai atitolins Dvasią nuo savęs ir niekada nepakeis jo.
Jos širdyje suskambėjo dvasinis signalas, sakantis: „Pamiršk tai, pamiršk visa tai. Ištrink tuos užrašus. Jie nenaudingi.“ Po to ji rašė: „Man prireikė daug laiko, kad „pažymėčiau viską“, ir dar daugiau, kad paspausčiau „trinti“. Bet kai tai padariau, visi tie neigiami jausmai ištirpo ore. Mano širdis prisipildė meilės – meilės savo vyrui ir meilės Viešpačiui.“ Jos vizija pasikeitė taip, kaip pasikeitė Saulius pakeliui į Damaską. Nuo jos akių nukrito vaizdą iškreipiantys žvynai.
Mūsų Gelbėtojas dažnai atverdavo fiziškai ir dvasiškai aklų žmonių akis. Mūsų akių atvėrimas dieviškai tiesai tiesiogine ir perkeltine prasme paruoš mus išgijimui nuo kūniškos trumparegystės. Kai paisome dvasinių signalų, nurodančių, kad turime pakoreguoti kursą arba siekti didesnės dvasinės perspektyvos, mums pildosi sakramento pažadas, kad Jo Dvasia visuomet bus su mumis. Tai nutiko Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui Kirtlando šventykloje, kai Jėzus Kristus juos mokė nepaprastų tiesų, pažadėdamas, kad žemiškų apribojimų „uždanga [bus] nuimta nuo [jų] protų, ir jų supratimo akys [bus] atvertos“ (DS 110:1).
Liudiju, kad per Jėzaus Kristaus galią galime dvasiškai pažiūrėti toliau to, ką matome fiziškai. Kai mes atminsime Jį ir Jo Dvasia bus su mumis, mūsų supratimo akys atsivers. Tada didis dieviškumo kiekviename iš mūsų realumas stipriau įsispaus mūsų širdyse. Jėzaus Kristaus vardu, amen.