Nebijokite daryti gera
Viešpats sako, kad kai su tikėjimu stovime ant Jo uolos, abejonės ir baimė nyksta, o troškimas daryti gera auga.
Brangūs broliai ir seserys, nuolankiai meldžiu, kad man šiandien kalbant, su mumis būtų Viešpaties Dvasia. Mano širdis kupina dėkingumo Viešpačiui, kurio tai Bažnyčia, už įkvėpimą, kurį jautėme karštose maldose, už pamokslus ir angelišką giedojimą šioje konferencijoje.
Praeitą balandį prezidentas Tomas S. Monsonas pasidalino žinia, kuri išjudino širdis visame pasaulyje, įskaitant manąją. Jis kalbėjo apie Mormono Knygos galią. Jis mus ragino ją studijuoti, apmąstyti ir taikyti jos mokymus. Jis pažadėjo, kad jei kasdien šiek tiek laiko pašvęsime Mormono Knygos studijavimui, apmąstymui ir vykdysime joje esančius įsakymus, tai įgysime gyvybiškai svarbų liudijimą apie jos tikrumą, o šis įgytas liudijimas apie gyvąjį Kristų padės mums sunkiais laikais nusigauti į saugią vietą. (Žr. „Mormono Knygos galia“,.)
Kaip dauguma jūsų, taip ir aš pranašo žodžių klausiausi lyg Viešpaties balso man asmeniškai. Kaip dauguma jūsų, taip ir aš nusprendžiau tiems žodžiams paklusti. Nuo pat vaikystės jaučiu, kad Mormono Knyga yra Dievo žodis, kad Tėvas ir Sūnus pasirodė ir kalbėjo su Džozefu Smitu ir kad apsilankę pas Pranašą Džozefą senovės apaštalai Viešpaties Bažnyčiai sugrąžino kunigystės raktus.
Su tokiu liudijimu Mormono Knygą kasdien skaitau jau daugiau nei 50 metų. Tad galėjau daryti pagrįstą prielaidą, kad Prezidento Monsono žodžiai buvo skirti kažkam kitam. Tačiau, kaip ir dauguma jūsų, aš pajutau pranašo raginimą ir pažadą, kviečiančius mane dėti didesnes pastangas. Daugelis jūsų darėte tai, ką dariau aš: meldėtės su didesniu ketinimu, prasmingiau apmąstėte Raštus ir labiau stengėtės tarnauti Viešpačiui ir dėl Jo kitiems.
Tai, ką pranašas pažadėjo, man laimingai išsipildė, kaip ir daugeliui iš jūsų. Giliai širdin priėmę jo įkvėptą patarimą ėmėme aiškiau girdėti Dvasią. Įgijome daugiau galios atsispirti pagundoms ir pajutome didesnį tikėjimą prisikėlusiu Jėzumi Kristumi, Jo Evangelija ir Jo gyvąja Bažnyčia.
Didėjančio sąmyšio pasaulyje laikotarpiu tokie sustiprėję liudijimai sklaidė abejones bei baimes ir atnešė ramybės jausmus. Įsiklausymas į prezidento Monsono patarimą man atnešė dar du nuostabius dalykus. Pirma, jo pažadėta Dvasia man suteikė optimizmo dėl ateities, nors, rodos, pasaulyje sąmyšis vis didėja. Antra, Viešpats man – ir jums – leido dar labiau pajusti Jo meilę kenčiantiems. Pajutome didesnį troškimą eiti ir gelbėti kitus. Šis troškimas yra prezidento Monsono tarnystės ir mokymo šerdis.
Kai laukiantys darbai jau atrodė neįveikiami, Viešpats Pranašui Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui pažadėjo meilės kitiems ir drąsos. Viešpats pasakė, kad reikiama drąsa ateis per jų tikėjimą Juo, kaip jų uola:
„Nebijokite daryti gera, mano sūnūs, nes ką sėjate, tą ir pjausite; todėl, jei sėjate gera, jūs ir pjausite gera kaip savo atlygį.
Todėl nebijok, mažoji kaimene; darykite gera; tegul nors žemė ir pragaras susivienija prieš jus; nes jeigu jūs pastatyti ant mano uolos, jie negali nugalėti.
Štai, aš nepasmerkiu jūsų; eikite ir daugiau nebenusidėkite; rimtai dirbkite darbą, kurį jums įsakiau.
Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite.
Žvelkite į žaizdas mano šone ir taip pat į vinių žymes mano rankose ir kojose; būkite ištikimi, laikykitės mano įsakymų, ir jūs paveldėsite dangaus karalystę“ (DS 6:33–37).
Viešpats sakė Sugrąžinimo vadovams ir Jis sako mums, kad kai su tikėjimu stovime ant Jo uolos, abejonės ir baimė nyksta, o troškimas daryti gera auga. Jei priimsime prezidento Monsono kvietimą savyje įtvirtinti liudijimą apie Jėzų Kristų, tai įgysime galios, troškimo ir drąsos eiti gelbėti kitus nesijaudindami dėl savo poreikių.
Daug kartų esu matęs tokį tikėjimą ir drąsą tarp pastarųjų dienų šventųjų, kuomet jie susidūrė su bauginančiais išbandymais. Pirmas pavyzdys: kai 1976 metų birželio 5 dieną pratrūko Titono užtvanka, aš buvau Aidaho valstijoje. Žemyn šniokštė vandens siena. Tūkstančiai žmonių bėgo iš savo namų. Buvo sunaikinti tūkstančiai namų ir verslo įstaigų. Bet įvyko stebuklas – žuvo mažiau nei 15 žmonių.
Ten pamačiau tai, ką matydavau, kai tik pastarųjų dienų šventieji tvirtai stovėdavo ant liudijimo apie Jėzų Kristų uolos. Jie net neabejojo, kad Jis pasirūpins jais, tad jie tapo bebaimiai. Nepaisydami savo pačių sunkumų, jie ėjo padėti kitiems. Taip jie elgiasi iš meilės Viešpačiui neprašydami jokio atlygio.
Pavyzdžiui, tuo metu, kai pratrūko Titono užtvanka, viena pastarųjų dienų šventųjų pora buvo kelionėje už daugelio mylių nuo savo namų. Vos išgirdę žinią per radiją, jie nuskubėjo atgal į Reksburgą. Užuot važiavę pažiūrėti, ar nesugriuvo jų pačių namai, jie nuvyko ieškoti savo vyskupo. Jis buvo pastate, kuris buvo naudojamas kaip pagalbos centras. Jis padėjo vadovauti tūkstančiams savanorių, atvykusių geltonais mokykliniais autobusais.
Toji pora priėjo prie vyskupo ir tarė: „Mes ką tik sugrįžome. Vyskupe, kur mums eiti padėti?“ Jis pasakė jiems vienos šeimos vardus. Toji pora kuopė purvą ir šalino vandenį iš vienų namų, po to iš kitų ir taip toliau. Jie ištisas dienas darbavosi nuo aušros iki sutemų. Galiausiai jie pasidarė pertrauką ir nuvyko apžiūrėti savųjų namų. Šie buvo nunešti potvynio ir net nebuvo likę, ką valyti. Tad jie greitai apsisuko ir sugrįžo pas savo vyskupą. Jie paklausė: „Vyskupe, ar dar kam nors reikia mūsų pagalbos?“
Toks tylios drąsos ir tikrosios meilės – tyros Kristaus meilės – stebuklas bėgant metams kartojasi vėl ir vėl visame pasaulyje. Taip nutiko baisiomis persekiojimų ir išbandymų dienomis Misūrio valstijoje Džozefo Smito laikais. Taip nutiko, kai Brigamas Jangas vadovavo išėjimui iš Navū, o vėliau šventuosius pašaukė apgyvendinti įvairias vietoves vakarinėje Jungtinių Valstijų dalyje, – kad taip vieni kitiems padėtų kurti Sionę Viešpačiui.
Skaitant tų pionierių dienoraščius, matosi, kaip tikėjimo stebuklas išstumia abejones ir baimę. Taip pat rašoma apie šventuosius, atidedančius savo reikalus, kad dėl Viešpaties pirma padėtų kitiems, ir tik po to grįžtančius prie savo avių ir neartų laukų.
Tokį patį stebuklą regėjau vos prieš keletą dienų pro Puerto Riką, Sent Tomą ir Floridą praūžusio uragano „Irma“ nuniokotose vietovėse. Ten pastarųjų dienų šventieji kartu su kitomis bažnyčiomis, vietinės bendruomenės grupėmis ir nacionalinėmis organizacijomis pradėjo valymo darbus.
Kaip mano draugai Reksburge, viena nenarių pora Floridoje susitelkė į pagalbą bendruomenei, o ne į savo pačių turto gelbėjimą. Kai pastarųjų dienų šventųjų kaimynai pasisiūlė padėti pašalinti du ant kelio nuvirtusius didelius medžius, toji pora sakė, kad jie buvo priblokšti, tad ėmėsi padėti kitiems ir tikėjo, kad Viešpats parūpins reikiamos pagalbos jų pačių namuose. Vyras tada pridūrė, kad, prieš atvykstant mūsų Bažnyčios nariams su pasiūlymais padėti, toji pora meldėsi. Jie gavo atsakymą, kad pagalba ateis. Ji atėjo vos po kelių valandų po to atsakymo.
Girdėjau pranešimą, kad kai kurie geltonais „Pagalbos rankų“ marškinėliais apsirengusius pastarųjų dienų šventuosius ėmė vadinti „geltonaisiais angelais“. Viena pastarųjų dienų šventųjų sesuo nugabeno savo automobilį į servisą. Ten jai padėjęs vyriškis papasakojo apie „dvasinį potyrį“ su geltonais marškinėliais apsirengusiais žmonėmis, padėjusiais iš jo kiemo pašalinti medžius. Jis sakė, kad po to jie jam „sugiedojo kažkokią giesmę apie būvimą Dievo vaiku.“
Dar kita Floridos gyventoja – irgi ne mūsų tikėjimo – papasakojo, kad pastarųjų dienų šventieji atėjo į jos namus jai beplušant savo suniokotame kieme. Ji buvo sukrėsta, perkaitusi ir vos neverkė. Tie savanoriai, jos žodžiais tariant, padarė „tikrą stebuklą.“ Jie ne tik stropiai tarnavo, bet tai darė linksmai ir šypsodamiesi, nepriimdami jokių atsidėkojimų.
Vieną vėlyvą šeštadienį tokį stropumą ir linksmumą mačiau ir aš, aplankęs grupę pastarųjų dienų šventųjų Floridoje. Jie buvo taip užsiėmę valymo darbais, kad vos radau laiko jiems paspausti rankas. Jie pasakojo, kad jau praeitą vakarą 90 narių iš jų kuolo Džordžijoje sugalvojo planą prisijungti prie gelbėjimo darbų Floridoje.
Iš Džordžijos jie išvyko 4 valandą ryto, važiavo keturias valandas, darbavosi visą dieną iki sutemų ir planavo kitą dieną darbus pratęsti.
Visa tai jie man pasakojo šypsodamiesi ir juokaudami. Jie jaudinosi tik dėl vieno – norėjo, kad pasibaigtų padėkos jiems ir kad jie galėtų greičiau sugrįžti prie darbų. Mums sėdant į savo automobilį ir ruošiantis aplankyti kitą gelbėjimą komandą kuolo prezidentas vėl užvedė savo grandininį pjūklą ir ėmėsi nugriauto medžio, o vyskupas nešiojo medžio šakas.
Kiek anksčiau tą dieną, mums važiuojant iš kitos vietovės, prie mūsų automobilio priėjo vyriškis, nusiėmė skrybėlę ir padėkojo mums už savanorius. Jis kalbėjo: „Aš nesu jūsų bažnyčios narys. Negaliu patikėti tuo, ką dėl mūsų padarėte. Telaimina jus Dievas!“ Šalia jo stovėjęs geltonais marškinėliais vilkintis PDŠ savanoris tik šypsojosi ir traukė pečiais, lyg jis nebūtų nusipelnęs pagyrų.
Tuo metu, kai tam patikėti negalėjusiam vyrui padėjo savanoriai, atvykę iš Džordžijos, šimtai kitų pastarųjų dienų šventųjų iš tos labai nusiaubtos Floridos dalies nuvyko šimtus mylių pietų kryptimi į kitą Floridos dalį, kur, kaip jie nugirdo, žmonės nukentėjo labiau.
Tądien prisiminiau ir geriau supratau šiuos Pranašo Džozefo Smito žodžius: „Dievo meilės kupinas žmogus neapsiribos vien savo šeimos laiminimu, bet apkeliaus visą pasaulį, trokšdamas palaiminti visą žmoniją“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], p. 319).
Tokią meilę regime visur gyvenančių pastarųjų dienų šventųjų širdyse. Kaskart kur nors pasaulyje nutikus kokiai nors tragedijai, pastarųjų dienų šventieji aukoja ir savanoriškai prisideda prie Bažnyčios humanitarinių pastangų. Retai reikia prašyti. Tiesą pasakius, kai kuriais atvejais trokštančius savanoriauti netgi turėjome prašyti nevykti į tvarkomą vietovę, kol tie, kas vadovauja darbams, pasiruoš juos priimti.
Toks troškimas laiminti yra įgyto liudijimo apie Jėzų Kristų, Jo Evangeliją, Jo sugrąžintąją Bažnyčią ir Jo pranašą vaisius. Štai kodėl Viešpaties liaudis neabejoja ir nesibaimina. Štai kodėl misionieriai savanoriškai tarnauja kiekviename pasaulio kampelyje. Štai kodėl tėveliai su savo vaikais meldžiasi už kitus. Štai kodėl vadovai savo jaunimui duoda iššūkį pasinaudoti prezidento Monsono prašymu visa širdimi pasinerti į Mormono Knygą. Vaisiai atsiranda ne dėl to, kad juos ragina vadovai, o kad jaunimas ir nariai veikia su tikėjimu. Kai toks tikėjimas išreiškiamas darbais, o tam reikia nesavanaudiško pasiaukojimo, įvyksta širdies permaina, leidžianti jausti Dievo meilę.
Tačiau tokia mūsų širdžių permaina išlieka tik tol, kol sekame pranašo patarimais. Jei po vieno pastangų pliūpsnio liaujamės stengęsi, toji permaina ima blėsti.
Ištikimi pastarųjų dienų šventieji sustiprino savo tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi, Mormono Knyga kaip Dievo žodžiu ir tuo, kad Jo tikrojoje Bažnyčioje kunigystės raktai yra sugrąžinti. Toks sustiprėjęs liudijimas mums yra suteikęs daugiau drąsos ir noro rūpintis kitais Dievo vaikais. Tačiau ateities iššūkiai ir galimybės pareikalaus dar daugiau.
Nors dar negalime įžvelgti smulkmenų, tačiau matome bendrą vaizdą. Žinome, kad paskutinėmis dienomis pasaulis bus sumaištyje. Žinome, kad pačiame tokių būsimų negandų įkarštyje Viešpats vadovaus pastarųjų dienų šventiesiems, nešiantiems Jėzaus Kristaus Evangeliją kiekvienai tautai, giminei, liežuviui ir liaudžiai. Taip pat žinome, kad tikrieji Viešpaties mokiniai bus verti ir pasiruošę priimti Jį, kai Jis vėl ateis. Mums nereikia bijoti.
Taigi, kad ir kiek savo širdyse jau esame išsiugdę tikėjimo ir drąsos, Viešpats iš mūsų, ir iš kitų kartų po mūsų, tikisi dar daugiau. Jie turės būti stipresni ir drąsesni, nes jiems teks nuveikti dar didesnius ir sunkesnius darbus, nei atlikome mes. Jie susidurs su vis didesniu mūsų sielų priešo pasipriešinimu.
Kaip einant pirmyn išlaikyti optimizmą nurodė Viešpats: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite“ (DS 6:36). Prezidentas Monsonas mums jau pasakė, kaip tai daryti. Turime apmąstyti ir taikyti Mormono Knygos bei pranašų žodžius. Visada melskimės. Tikėkime. Tarnaukime Viešpačiui visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe. Iš visų savo širdies jėgų turime melsti tikrosios meilės dovanos – tyros Kristaus meilės (žr. Moronio 7:47–48). O svarbiausia, turime nuolat ir atkakliai sekti pranašišku patarimu.
Kai kelias sunkus, galime kliautis tokiu Viešpaties pažadu – pažadu, kurį prezidentas Monsonas mums vis primindavo dažnai cituodamas tokius Gelbėtojo žodžius: „Kas jus priims, ten būsiu ir aš, nes aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų“ (DS 84:88).
Liudiju, kad jums vykdant Viešpaties pavedimą, Jis eina jūsų priešakyje. Kartais jūs būsite angelai, kuriuos Viešpats siųs pakylėti kitus. Kartais jus pačius sups ir pakylės angelai. Tačiau jūsų širdyse visuomet bus Jo Dvasia, kaip tai jums yra pažadama per kiekvienas sakramento apeigas. Jums tereikia laikytis Jo įsakymų.
Dievo karalystės žemėje laukia geriausios dienos. Pasipriešinimas tik stiprins mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi, nes taip buvo nuo pat Pranašo Džozefo Smito dienų. Tikėjimas visuomet nugali baimę. Bendras darbas ugdo vienybę. O jūsų maldas dėl atsidūrusių bėdoje išklauso ir į jas atsako mylintis Dievas. Jis nei snaudžia, nei miega.
Liudiju, kad Dievas Tėvas gyvas ir nori, kad ateitumėte pas Jį. Tai yra tikroji Viešpaties Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Jis pažįsta jus, Jis myli jus, Jis rūpinasi jumis. Jis apmokėjo jūsų, mano ir visų Dangiškojo Tėvo vaikų nuodėmes. Sekimas Juo savo gyvenime ir savo tarnystėje kitiems yra vienintelis kelias į amžinąjį gyvenimą.
Tai liudiju ir palieku jums savo palaiminimą ir savo meilę. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.