Planas ir Pareiškimas
Pareiškimas apie šeimą yra Viešpaties priminimas apie Evangelijos tiesas, kurių mums reikia, kad galėtume įveikti šiuolaikinius iššūkius, su kuriais susiduria šeima.
Kaip matome iš mūsų pareiškimo apie šeimą, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai yra palaiminti unikalia doktrina ir skirtingais požiūriais į pasaulį. Daugelyje pasaulio veiklų mes dalyvaujame ir net pirmaujame, bet kai kuriose srityse mes nedalyvaujame, kadangi stengiamės laikytis Jėzaus Kristaus ir Jo apaštalų, – senovės ir dabartinių, – mokymų.
I.
Palyginime Jėzus apibūdino tuos, kurie „klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas“ (Mato 13:22). Vėliau Jėzus subarė Petrą: „Mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių“ ir pasakė: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Mato 16:23, 26). Savo paskutiniuose pamokymuose žemėje Jis sakė savo apaštalams: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio […], todėl jis jūsų nekenčia.“ (Jono 15:19; taip pat žr. Jono 17:14, 16).
Panašiai pirmųjų Jėzaus apaštalų raštuose „pasaulio“ įvaizdis dažnai reiškia priešiškumą Evangelijos mokymams. Apaštalas Paulius mokė: „Neprisitaikykite prie šio pasaulio“ (Romiečiams 12:2). „[Nes] šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“ (1 Korintiečiams 3:19). Ir „žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų […] žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“ (Kolosiečiams 2:8). Apaštalas Jokūbas mokė, kad „draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui… Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu“ (Jokūbo 4:4).
Šis „pasaulio“ priešiškumo įvaizdis dažnai vartojamas Mormono Knygoje. Nefis pranašavo visišką sunaikinimą tų bažnyčių, „kurios pastatytos, kad taptų populiarios pasaulio akyse, ir […] siekia […] pasaulio dalykų“ (1 Nefio 22:23; taip pat žr. 2 Nefio 9:30). Alma smerkė tuos, kurie „pasipūtę […] dėl tuščių pasaulio dalykų“ (Almos 31:27). Lehio sapnas rodo, kad tie, kurie stengiasi laikytis geležinės lazdos, tai yra Dievo žodžio, susidurs su pasaulio priešiškumu. Didžiuliame ir erdviame pastate buvę žmonės, kuriuos matė Lehis, „tyčiojosi ir rodė pirštais“ (žr. 1 Nefio 8:26–27, 33). Šį sapną aiškinančiame regėjime Nefis suprato, kad šis tyčiojimasis ir priešiškumas kilo iš pasaulio minios, pasaulio ir jo išminties bei pasaulio išdidumo (žr. 1 Nefio 11:34–36).
Ką reiškia šie Šventųjų Raštų įspėjimai ir įsakymai būti „ne pasaulio“ arba pastarųjų laikų įsakymas „atsisakyti pasaulio“? (DS 53:2). Prezidentas Tomas S. Monsonas šiuos mokymus apibendrino taip: „Pasaulyje, kuris taip toli atitrūko nuo to, kas dvasiška, turime būti budrūs. Būtina, kad atmestume viską, kas nesiderina su mūsų standartais, ir, tai darydami, atsisakytume atiduoti tai, ko labiausiai trokštame – amžinojo gyvenimo Dievo karalystėje.“1
Dievas sukūrė šią žemę pagal Savo planą, kad suteiktų savo dvasiniams vaikams vietą patirti mirtingumą – būtiną žingsnį į šlovę, kurios Jis nori visiems savo vaikams. Nors yra įvairių karalysčių ir šlovių, galutinis mūsų Dangiškojo Tėvo noras Jo vaikams yra tai, ką Prezidentas Monsonas pavadino amžinuoju gyvenimu Dievo karalystėje. Tai yra šeimų išaukštinimas. Tai daugiau nei išgelbėjimas. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mums priminė: „Amžinajame Dievo plane išgelbėjimas yra individualus reikalas; išaukštinimas yra šeimos reikalas.“2
Sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija ir įkvėptas pareiškimas apie šeimą, kurį aptarsiu vėliau, yra svarbūs mokymai apie pasiruošimą išaukštinimui. Net kai turime gyventi pagal žlungančio pasaulio santuokos įstatymus ir kitas tradicijas, išaukštinimo siekiantys žmonės asmeninius sprendimus šeimos gyvenime turi priimti Viešpaties būdu, kai jis skiriasi nuo pasaulio būdo.
Šiame žemiškajame gyvenime mes neprisimename gyvenimo prieš gimimą, o dabar patiriame priešiškumą. Dvasiškai augame ir bręstame rinkdamiesi paklusti Dievo įsakymams priimdami teisius sprendimus. Tai apima sandoras ir apeigas bei atgailą, kai suklystame. Tačiau, jei mums trūksta tikėjimo Dievo planu, ir mes jam nepaklūstame ar sąmoningai nedarome to, ko jis reikalauja, mes atsisakome to augimo ir brendimo. Mormono Knygoje mokoma: „Šitas gyvenimas yra laikas žmonėms pasiruošti susitikti su Dievu“ (Almos 34:32).
II.
Dievo išgelbėjimo planą suvokiantys pastarųjų dienų šventieji turi unikalią pasaulėžiūrą, kuri padeda jiems suprasti Dievo įsakymų prasmę, nekintamą Jo reikalaujamų apeigų prigimtį ir didžiausią mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus svarbą. Mūsų Gelbėtojo Apmokėjimas ištraukia mus iš mirties ir, jei atgailaujame, išgelbėja mus nuo nuodėmės. Dėl tokios pasaulėžiūros Pastarųjų dienų šventieji turi aiškius prioritetus bei veikimo būdus ir yra laiminami stiprybe ištverti žemiškojo gyvenimo nusivylimus ir skausmus.
Be abejonės, veiksmai tų, kurie stengiasi gyventi pagal Dievo išgelbėjimo planą, gali sukelti nesusipratimų ar net konfliktų su šeimos nariais ar draugais, kurie netiki to plano principais. Toks konfliktas vyksta nuolat. Kiekviena karta, kuri stengėsi vykdyti Dievo planą, patyrė sunkumų. Senovėje pranašas Izaijas stiprino izraelitus, kuriuos Jis vadino tais, „kurie pažįstate teisumą, tauta, kurios širdyje yra mano įstatymas.“ Jis jiems sakė: „Nebijokite žmonių pajuokos, neišsigąskite jų plūdimo“ (Izaijo 51:7; taip pat žr. 2 Nefio 8:7). Bet kad ir kokia būtų konflikto su nesuprantančiais ar netikinčiais Dievo planu priežastis, suprantantiesiems ir tikintiesiems įsakyta visada rinktis Viešpaties kelią, o ne pasaulio kelią.
III.
Evangelijos planas, kuriuo turi vadovautis kiekviena šeima, kad pasiruoštų amžinajam gyvenimui ir išaukštinimui, yra išdėstytas 1995 metais Bažnyčios išleistame dokumente „Šeima. Pareiškimas pasauliui“3. Jo teiginiai, žinoma, akivaizdžiai skiriasi nuo kai kurių pasaulio, kuriame gyvename, įstatymų, praktikų ir populiarių nuomonių. Akivaizdžiausi mūsų dienų skirtumai yra gyvenimas kartu nesusituokus, tos pačios lyties asmenų santuoka ir vaikų auginimas tokiuose santykiuose. Tie, kurie netiki išaukštinimu ar jo nesiekia ir yra visiškai įsitikinę pasaulio teisingumu, šį pareiškimą apie šeimą laiko tik politikos pareiškimu, kuris turi būti pakeistas. Tačiau pastarųjų dienų šventieji tvirtina, kad pareiškimas apie šeimą apibrėžia tokius šeimos santykius, kuriuose gali vykti svarbiausia mūsų amžino vystymosi dalis.
Matėme, kaip sparčiai augo gyvenimo kartu nesusituokus ir tos pačios lyties asmenų santuokų viešas pripažinimas. Atitinkamos žiniasklaidos palaikymas, mokymas ir net profesiniai reikalavimai sukelia didelių sunkumų pastarųjų dienų šventiesiems. Turime stengtis subalansuoti prieštaraujančius savo gyvenimo pagal Evangelijos įstatymą reikalavimus ir mokymus net stengdamiesi rodyti meilę visiems.4 Tai darydami kartais susidursime su tuo, ką Izaijas vadina „žmonių pajuoka“, bet neturime to išsigąsti.
Atsivertę pastarųjų dienų šventieji tiki, kad prieš beveik ketvirtį amžiaus išleistas ir dabar į daugelį kalbų išverstas pareiškimas apie šeimą yra Viešpaties priminimas apie Evangelijos tiesas, kurių mums reikia, kad galėtume įveikti šiuolaikinius iššūkius, su kuriais susiduria šeima. Du pavyzdžiai yra gyvenimas kartu nesusituokus ir tos pačios lyties asmenų santuoka. Praėjus vos 20 metų po pareiškimo apie šeimą, Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas įteisino tos pačios lyties asmenų santuoką, atmesdamas tai, kad tūkstančius metų santuoka buvo tik tarp vyro ir moters. Šokiruojantis Jungtinių Valstijų vaikų, gimusių už jų tėvo neištekėjusioms motinoms, procentas augo tolygiau: 5 procentai 1960 m.,5 32 procentai 1995 m.6 ir 40 procentų dabar.7
IV.
Pareiškimas apie šeimą prasideda teiginiais, „kad santuoka tarp vyro ir moters yra paskirta Dievo ir kad šeima yra Kūrėjo plano jo vaikų amžinajam likimui šerdis.“ Jame taip pat tvirtinama, kad „lytis yra esminė asmens ikimirtingojo, mirtingojo ir būsimo amžino savitumo bei paskirties charakteristika“. Toliau jame rašoma, jog „Dievas įsakė, kad šventos dauginimosi galios būtų naudojamos tik tarp vyro ir moters, kurie oficialiai sutuokti kaip vyras ir žmona“.
Pareiškimas primena apie nuolatinę vyro ir moters pareigą daugintis ir pripildyti žemę bei jų didingą atsakomybę mylėti ir rūpintis vienas kitu bei savo vaikais: „Vaikams duota teisė gimti santuokoje ir būti auklėjamiems tėvo ir motinos, kurie ištikimai gerbia savo santuokos įžadus“. Pareiškimas rimtai įspėja dėl šiurkštaus elgesio su sutuoktiniu ar vaikais ir tvirtina, kad „laimė šeimyniniame gyvenime geriausiai pasiekiama, kai ji pagrįsta Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymais“. Galiausiai, pareiškimas kviečia „paremti šiuos principus, skirtus palaikyti ir sustiprinti šeimą – pagrindinį visuomenės padalinį“.
Šiuos svarbius doktrinos teiginius1995 metais išleido Bažnyčios Prezidentas ir 14 kitų Viešpaties apaštalų. Kaip vienas iš septynių tų apaštalų, kurie dar gyvi, jaučiu pareigą papasakoti, kas paskatino paskelbti pareiškimą apie šeimą visiems, kuriems tai rūpi.
Įkvėpimas, kad reikia tokio pareiškimo apie šeimą, Bažnyčios vadovams atėjo prieš daugiau nei 23 metus. Tai nustebino kai kuriuos, maniusius, kad doktrinos tiesos apie santuoką ir šeimą buvo gerai suprantamos be pakartotinio aiškinimo.8 Tačiau mes jautėme Dvasios patvirtinimą ir ėmėmės darbo. Dvylikos Kvorumo nariai nustatė temas ir jas aptarinėjo beveik metus. Tekstas buvo siūlomas, tikrinamas ir peržiūrimas. Mes pamaldžiai prašėme Viešpaties įkvėpimo dėl to, ką ir kaip turėtume sakyti. Visi mokėmės „eilutė po eilutės, priesakas po priesako“, kaip Viešpats ir buvo žadėjęs (DS 98:12).
Šio apreiškimo proceso metu siūlomas tekstas buvo pateiktas Pirmajai Prezidentūrai, kuri prižiūri ir skelbia Bažnyčios mokymus bei doktriną. Po to, kai Pirmoji Prezidentūra padarė keletą pakeitimų, pareiškimą apie šeimą paskelbė Bažnyčios Prezidentas Gordonas B. Hinklis. 1995 metų rugsėjo 23 dienos moterų susirinkime jis pristatė šį pareiškimą tokiais žodžiais: „Kai yra tiek daug sofistikos, kuri skleidžiama tartum tiesa, kai tiek daug standartų ir vertybių pridengta apgaule, kuri taip stipriai vilioja ir gundo susitepti pasauliu, pajutome būtinybę įspėti ir perspėti“9.
Liudiju, kad pareiškimas apie šeimą yra amžinos tiesos konstatavimas, Viešpaties valia Jo vaikams, siekiantiems amžinojo gyvenimo. Jis buvo Bažnyčios mokymo ir gyvenimo pagrindas pastaruosius 22 metus ir bus toliau. Laikykite jį tokiu, mokykite pagal jį, gyvenkite pagal jį ir jūs būsite palaiminti, kai veršitės pirmyn į amžinąjį gyvenimą.
Prieš keturiasdešimt metų prezidentas Ezra Taftas Bensonas mokė: „Kiekviena karta turi savo išbandymus ir galimybę atsistoti ir parodyti, ko yra verta“10. Manau, kad mūsų požiūris į pareiškimą apie šeimą ir pareiškimo taikymas gyvenime yra vienas iš šios kartos išbandymų. Meldžiuosi už visus pastarųjų dienų šventuosius, kad gerai išlaikytų šį išbandymą.
Užbaigsiu prezidento Gordono B. Hinklio mokymais, kuriuos jis išsakė praėjus dviems metams po pareiškimo apie šeimą paskelbimo. Jis sakė: „Nežinomybės kupiname pasaulyje matau nuostabią ateitį. Jei tvirtai įsitversime į savo vertybes, jei kursime savo paveldą, jei būsime paklusnūs Viešpačiui, jei tiesiog gyvensime pagal Evangeliją, tai būsime didingai ir nuostabiai palaiminti. Į mus žvelgs kaip į ypatingą liaudį, suradusią raktą į ypatingą laimę“11.
Liudiju apie teisingumą ir amžiną svarbą pareiškimo apie šeimą, kurį apreiškė Viešpats Jėzus Kristus savo apaštalams, kad Dievo vaikai būtų išaukštinti (žr. Doktrinos ir Sandorų 131:1–4). Jėzaus Kristaus vardu, amen.