„Našlės širdis“
Padarykime visa, ko reikia, kad turėtume „našlės širdį“, išties džiūgaujančią dėl palaiminimų, kurie užpildys atsiradusį nepriteklių.
Didžiąją savo gyvenimo dalį turėjau didelį palaiminimą tarnauti su Ramiojo Vandenyno krašto šventaisiais. Šių atsidavusių šventųjų tikėjimas, meilė ir nuostabus pasiaukojimas pripildo mane įkvėpimo, dėkingumo ir džiaugsmo. Jų istorijos panašios į mūsų.
Supratau, kad tie šventieji turi daug bendro su našle, kurią pamatė Gelbėtojas, kai Jis „atsisėdęs […] stebėjo, kaip žmonės metė į [iždinę] pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.
Atėjo viena beturtė našlė ir įmetė du pinigėlius […]
Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į iždinę.
Visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo nepritekliaus įmetė visa, ką turėjo, visą savo pragyvenimą.”1
Nors jos du pinigėliai buvo menkas įnašas, Gelbėtojui jos dovana buvo didžiausios vertės, kadangi ji atidavė viską. Tą akimirką Gelbėtojas išties pažino našlę, nes jos dovana Jam parodė jos širdį. Jos meilė ir tikėjimas buvo tokie nuoširdūs ir gilūs, kad ji savo noru paaukojo viską, žinodama, kad jos poreikiai bus patenkinti.
Mačiau, kad tokią pačią širdį turi Ramiojo Vandenyno krašto šventieji. Mažame vienos iš šių salų kaimelyje senyvas vyras su žmona priėmė misionierių kvietimą nuoširdžiai paklausti Viešpaties, ar pamokos, kurių jie mokė, buvo tiesa. Tai darydami, jie taip pat apsvarstė pasekmes įsipareigojimų, kuriuos jie turės priimti, jei gautas atsakymas ves juos prie sugrąžintosios Evangelijos priėmimo. Jie pasninkavo ir meldėsi, kad sužinotų apie Bažnyčios tikrumą ir Mormono Knygos teisingumą. Atsakymas į jų maldas atėjo švelnia, bet aiškia patvirtinančia forma: „Taip! Tai tiesa!“
Gavę šį liudijimą jie nusprendė pasikrikštyti. Šis pasirinkimas jiems brangiai kainavo. Jų sprendimas ir krikštas jiems atnešė skaudžias pasekmes. Jie prarado darbą, paaukojo padėtį visuomenėje, pradingo svarbios draugystės, nutrūko parama, meilė ir pagarba jų šeimai. Kiekvieną sekmadienį eidami į bažnyčią, jie pasikeisdavo trikdančiais žvilgsniais su priešinga kryptimi einančiais draugais ir kaimynais.
Tokiomis sunkiomis sąlygomis šio gero brolio buvo paklausta, kaip jis jaučiasi dėl savo sprendimo prisijungti prie Bažnyčios. Jo paprastas ir tvirtas atsakymas buvo: „Juk tai tiesa, ar ne? Mūsų pasirinkimas buvo aiškus.“
Šie du naujai atsivertę šventieji išties turėjo „našlės širdį“. Jie kaip toji našlė atidavė „visa, ką turėjo“, savo noru paaukojo „visą savo pragyvenimą.“ Dėl jų tikinčios širdies ir ištvermingo tikėjimo tuo sunkiu laikotarpiu jų našta buvo palengvinta. Jie sulaukė pagalbos ir buvo apsupti palaikančių ir tarnaujančių Bažnyčios narių bei asmeniškai sustiprinti per savo tarnavimą Bažnyčios pašaukimuose.
Kai jie atidavė „viską“, atėjo didžioji diena, kai jie buvo užantspauduoti kaip amžinoji šeima. Kaip ir Almos vadovaujamus atsivertusiuosius „Viešpats sustiprino juos, kad jie galėjo lengvai nešti savo naštas, ir jie džiugiai ir kantriai pasidavė visai Viešpaties valiai.“2 Tokį „našlės širdies“ pavyzdį parodė ši nuostabi pora.
Leiskite man pasidalinti kitu patyrimu, kur aiškiai atsiskleidė „našlės širdis“. Samoa mes dirbome su kaimų tarybomis, kad misionieriams būtų leista skelbti Evangeliją. Prieš keletą metų turėjau pokalbį su vadu kaimo, kuriame misionieriams buvo uždrausta darbuotis daugybę metų. Pokalbis įvyko netrukus po to, kai vyriausias vadas atvėrė kaimą Bažnyčiai, leisdamas mūsų misionieriams mokyti norinčius sužinoti apie Evangeliją ir jos doktrinas.
Po daugybės metų įvykus tokiam stebuklingam pasikeitimui, man buvo smalsu sužinoti, kas tokio nutiko, kad priverstų vyriausiąjį vadą priimti šį sprendimą. Man apie tai pasiteiravus, vadas, su kuriuo kalbėjausi, atsakė: „Žmogus gali gyventi tamsoje, tačiau ateina laikas, kada jis nori išeiti į šviesą.“
Vyriausiasis vadas, atverdamas kaimą, parodė „našlės širdį“ – širdį, kuri suminkštėja, kai pasirodo tiesos šiluma ir šviesa. Šis vadas buvo pasiruošęs pakeisti ilgametes tradicijas, susidurti su pasipriešinimu ir tvirtai atstovėti tam, kad kiti galėtų būtų palaiminti. Tai buvo vadas, kurio širdis buvo sutelkta į savo žmonių gerovę ir laimę, o ne į rūpinimąsi tradicijomis, kultūra ir asmenine galia. Jis atsisakė tų dalykų vardan to, ko mus mokė Prezidentas Tomas S. Monsonas: „Sekdami Gelbėtojo pavyzdžiu turėsime galimybę būti šviesa kitų gyvenime.“3
Pabaigai leiskite man pasidalinti dar vienu patyrimu iš Ramiojo Vandenyno krašto šventųjų gyvenimo, kuris yra dvasiškai giliai įsirėžęs į mano sielą. Prieš keletą metų buvau jaunas vyskupo patarėjas naujoje apylinkėje Amerikos Samoa. Turėjome 99 narius, kuriuos sudarė natūrinių ūkių ūkininkai, konservų fabriko darbininkai, valstybės tarnautojai ir jų šeimos. Kai 1977-iais Pirmoji Prezidentūra pranešė, kad Samoa bus statoma šventykla, mes visi džiūgavome ir buvome dėkingi. Iki tol norint apsilankyti šventykloje iš Amerikos Samoa reikėjo vykti arba į Havajus, arba į Naująją Zelandiją. Tai brangi kelionė, kuri buvo neįkandama daugeliui ištikimų Bažnyčios narių.
Tuo metu nariai buvo raginami aukoti statybos fondui, skirtam padėti šventyklų statyboms. Tuo tikslu mūsų vyskupija paprašė narių pamaldžiai apmąstyti, kuo jie galėtų prisidėti. Šeimoms buvo paskirta diena susirinkti ir paaukoti. Vėliau vokai su šiomis aukomis privačioje aplinkoje buvo praplėšti, ir mūsų vyskupija buvo nustebinta ir sujaudinta mūsų nuostabios apylinkės narių tikėjimo ir dosnumo.
Pažinodamas kiekvieną šeimą ir jų aplinkybes, jaučiau gilų ir didelį susižavėjimą, pagarbą ir nuolankumą. Tai visais atžvilgiais buvo šiuolaikiniai našlės skatikai, savo noru paaukoti iš jų nepritekliaus, džiaugiantis dėl pažadėto palaiminimo – šventos Viešpaties šventyklos statybos Samoa. Šios šeimos pašventė Viešpačiui viską, ką galėjo, tikėdamos, kad jos nebus paliktos stokoti. Jų dovana parodė jų „našlės širdį“. Visi, kurie aukojo, tai darė labai noriai ir džiugiai, kadangi „našlės širdis“ juose tikėjimo akimi matė didžiulius palaiminimus, paruoštus jų šeimoms ir visiems Samoa ir Amerikos Samoa žmonėms daugeliui būsimų kartų. Žinau, kad Viešpats matė ir priėmė jų šventas aukas, jų našlės skatikus.
Du pinigėlius atidavusios našlės širdis yra širdis, kuri atiduos viską aukodamasi, ištverdama sunkumus, persekiojimą, atstūmimą ir nešdama įvairiausias naštas. „Našlės širdis“ – tai širdis, kuri jaučia ir pažįsta tiesos šviesą ir atiduos viską, kad ją priimtų. Ji taip pat padeda kitiems pamatyti tą pačią šviesą ir pažinti amžinąją laimę ir džiaugsmą. Galiausiai „našlės širdį“ apibūdina noras paaukoti viską Dievo karalystės žemėje statymui.
Tad susivienykime kaip šventieji visame pasaulyje darydami visa, ko reikia, kad turėtume „našlės širdį“, išties džiūgaujančią dėl palaiminimų, kurie užpildys atsiradusius nepriteklius. Savo maldoje prašau, kad visi turėtume širdį, kuri pakeltų naštas, aukotųsi taip, kaip būtina, ir turėtų norą dirbti ir aukoti. Pažadu, kad Viešpats jūsų nepaliks stokojančių. „Našlės širdis“ yra kupina dėkingumo už tai, kad Gelbėtojas buvo „skausmų vyras, apsipratęs su negalia“4 tam, kad mums nereikėtų ragauti „karčios taurės.“5 Nepaisydamas mūsų silpnybių ir trūkumų, ir dėl jų, Jis nepaliauja tiesti savo rankas, kurios buvo perdurtos už mus. Jis pakylės mus, jei būsime pasiryžę ateiti į Jo Evangelijos šviesą, priimti Jį ir leisti Jam patenkinti mūsų poreikius.
Liudiju apie didžiulę meilę, kuria mes galime dalintis kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniai ir sekėjai. Myliu ir palaikau Prezidentą Tomą S. Monsoną kaip Dievo pranašą žemėje. Mormono Knyga yra dar vienas Jėzaus Kristaus liudijimas pasauliui, ir visus kviečiu ją skaityti ir atrasti jos žinią, skirtą jums. Visi, kurie priima Viešpaties kvietimą ateiti pas Jį, ras ramybę, meilę ir šviesą. Jėzus Kristus yra didysis Pavyzdys ir Išpirkėjas. Tiktai per Jėzų Kristų ir Jo beribio Apmokėjimo stebuklą galime gauti amžinąjį gyvenimą. Tai liudiju šventuoju Jo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.