Pareiškimo apie šeimą gynėjos
Bonė L. Oskarson
Merginų organizacijos visuotinė prezidentė
Prisidėkime prie Dievo karalystės statymo drąsiai remdamos ir gindamos santuoką, tėvystę bei motinystę ir namus.
Kokia privilegija ir koks džiaugsmas dalyvauti šiame nuostabiame merginų ir moterų susirinkime. Mes, moterys, esame nepaprastai palaimintos galėdamos būti vieningos ir su meile susirinkti šį vakarą.
Neseniai skaičiau pasakojimą apie Mariją Madeliną Kardon, kuri 1850 m. drauge su šeima sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos žinią priėmė iš pirmųjų misionierių, pašauktų tarnauti Italijoje. Tuo metu, kai jie pasikrikštijo, šiai merginai buvo 17 ar 18 metų. Vieną sekmadienį šeimai susirinkus garbinti Italijos šiaurinėse Alpėse esančiuose jų namuose, prie durų susirinko pikta vyrų gauja, kurioje buvo ir vietinių dvasininkų; jie pradėjo šūkauti, bartis ir reikalauti, kad išeitų misionieriai. Nemanau, kad jie norėjo mokytis Evangelijos, – jie veikiau norėjo juos apkulti. Sutikti gaują iš namo išžygiavo jaunoji Marija.
Jie nesiliovė piktai rėkavę ir reikalavę, kad išeitų misionieriai. Marija rankoje iškėlė Bibliją ir įsakė jiems išeiti. Ji jiems pasakė ginsianti vyresniuosius ir jie negalėsią pakenkti nė vienam jų galvos plaukeliui. Paklausykite, ką ji pasakė: „Visi buvo priblokšti. […] Su manimi buvo Dievas. Tai Jis įdėjo man į lūpas tuos žodžius, nes pati jų ištarti tikrai nebūčiau drįsusi. Visi bemat nurimo. Tie stiprūs nuožmiai nusiteikę vyrai buvo bejėgiai prieš gležną, drebančią, tačiau bebaimę merginą.“ Dvasininkai paprašė gaujos išeiti, ir jie tyliai išėjo, susigėdę, išsigandę ir graužiami sąžinės. Mažoji kaimenė ramiai baigė savo susirinkimą.1
Ar galite įsivaizduoti tą drąsią merginą, kuri buvo maždaug daugumos iš jūsų amžiaus, atsilaikančią prieš gaują ir narsiai bei tvirtai ginančią naujai atrastą tikėjimą?
Seserys, tik nedaugeliui iš mūsų kada nors reikės susidurti su pikta gauja, tačiau šiame pasaulyje vyksta karas, kuriame puolamos mums brangios esminės doktrinos. Kalbu būtent apie šeimos doktriną. Namų ir esminio šeimos tikslo šventumu yra abejojama, jie kritikuojami ir įvairiai puldinėjami.
Kai Prezidentas Gordonas B. Hinklis pirmą kartą, prieš 20 metų, perskaitė kreipimąsi „Šeima. Pareiškimas pasauliui“, mes buvome dėkingos ir branginome šio apreiškimu gauto dokumento aiškumą, paprastumą ir jame glūdinčią tiesą. Tuo metu mes nesupratome, kokie gyvybiškai svarbūs šiandieniniame pasaulyje bus šie pareiškimai, kuriais galėsime vadovautis spręsdamos apie kiekvieną mus pasiekiančią pasaulietinę dogmą, ateinančią per žiniasklaidą, internetą, mokslininkus, televiziją ir filmus, ir net įstatymų leidėjus. Pareiškimas apie šeimą tapo mūsų etalonu vertinant pasaulio filosofijas, ir aš liudiju, kad šiame pareiškime išdėstyti principai yra teisingi šiandien lygiai taip pat, kaip jie buvo teisingi prieš 20 metų, kai gavome juos iš Dievo pranašo.
Leiskite atkreipti dėmesį į kai ką, kas akivaizdu. Gyvenimas dažnam iš mūsų nesusiklosto taip, kaip buvo suplanuotas, ir mes tikrai žinome, kad ne visos moterys patiria tai, kas aprašyta pareiškime. Visgi yra svarbu suprasti Viešpaties modelį, jo mokyti ir siekti kaip įmanoma geriau šį modelį įgyvendinti.
Kiekviena iš mūsų tame plane atliekame tam tikrą vaidmenį, ir kiekvieną iš mūsų Viešpats vertina vienodai. Turime atminti, kad mylintis Dangiškasis Tėvas žino mūsų teisius troškimus ir laikysis Savo pažado, jog niekas nebus sulaikyta nuo tų, kurios ištikimai laikosi savo sandorų. Dangiškasis Tėvas kiekvienai iš mūsų turi misiją ir planą, tačiau Jis taip pat turi Savo tvarkaraštį. Vienas iš didžiausių šio gyvenimo sunkumų yra pasitikėti Dangiškojo Tėvo tvarkaraščiu. Pravartu omenyje turėti kitą planą, kuris padėtų mums laikytis sandorų, mylėti ir būti teisiomis Dievo karalystę kuriančiomis moterimis, nepriklausomai nuo to, kuria kryptimi pasuks gyvenimas. Turime mokyti savo dukras siekti idealo, tačiau būti pasiruošusioms nenumatytiems atvejams.
Šiais šeimos pareiškimo 20-ojo jubiliejaus metais norėčiau pakviesti visas mus, Bažnyčios moteris, priimti iššūkį ginti kreipimąsi „Šeima. Pareiškimas pasauliui“. Lygiai taip pat, kaip Marija Madelina Kardon narsiai gynė misionierius ir naujai atrastą tikėjimą, turime drąsiai ginti Viešpaties apreikštas doktrinas, susijusias su santuoka, šeimomis, dievišku vyrų ir moterų vaidmeniu ir namų kaip šventų vietų svarba, net tuomet, kai pasaulis mums į ausis šaukia, kad šie principai pasenę, ribojantys ar nebesvarbūs. Kiekviena, nepriklausomai nuo vedybinės padėties ar vaikų skaičiaus, galime būti šeimos pareiškime aprašyto Viešpaties plano gynėjos. Jei toks yra Viešpaties planas, toks turėtų būti ir mūsų planas!
Šiame pareiškime mokoma trijų principų, kuriuos, mano manymu, reikia tvirtai ginti. Pirmasis – tai vyro ir moters santuoka. Raštai mus moko: „Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters.“2 Kad žmonės galėtų pasiekti kunigystės palaiminimų pilnatvę, jie turi būti užantspauduoti Viešpaties namuose kaip vyras ar žmona, drauge atlikti teisumo darbus ir likti ištikimi sudarytoms sandoroms. Toks Viešpaties planas jo vaikams, ir jokios viešos diskusijos ar kritika nepakeis to, ką paskelbė Viešpats. Mes turime likti teisių santuokų pavyzdžiai, siekti šio palaiminimo ir tikėti, net jei jis neskuba ateiti. Būkime tokios santuokos, kokią paskyrė Viešpats, gynėjos ir toliau rodykime meilę bei užuojautą tiems, kurie mano kitaip.
Kitas gintinas principas yra pagarba dieviškiems motinos ir tėvo vaidmenims. Mes stropiai mokome savo vaikus gyvenime siekti aukštumų. Mes norime užtikrinti, kad mūsų dukterys žino turinčios potencialą ir galinčios pasiekti viską ir tapti tuo, kuo svajoja. Tikimės, kad joms patiks mokytis, jos bus išsilavinusios, talentingos ir galbūt netgi taps kita Marija Kiuri arba Eliza R. Snou.
Ar mes taip pat mokome savo sūnus ir dukteris, kad šiame gyvenime nėra garbingesnio ar iškilesnio titulo ir svarbesnio vaidmens nei motinystė ir tėvystė? Tikiuosi, kad skatindamos savo vaikus šiame gyvenime siekti aukštumų, mes taip pat mokome juos gerbti ir aukštinti Dangiškojo Tėvo plane esančius motinystės ir tėvystės vaidmenis.
Mūsų jauniausioji duktė Abė susidūrė su puikia galimybe būti motinos vaidmens gynėja. Vieną dieną iš mokyklos, kurioje mokosi jos vaikai, ji gavo žinutę, kad vyks profesijos pristatymo dienos. Tėvų, norinčių ateiti į mokyklą ir papasakoti apie savo darbą, buvo paprašyta užpildyti ir atsiųsti pareiškimą; Abė jautė įkvėpimą nusiųsti pareiškimą ir nueiti į mokyklą papasakoti vaikams apie motinystę. Mokykla jai nieko neatsakė, todėl profesijos pristatymo dienai artėjant, ji paskambino į mokyklą manydama, kad jie jos pareiškimą pametė. Organizatoriai per vargus rado du mokytojus, kurie sutiko, kad Abė ateitų papasakoti jų klasėms profesijos dienos pabaigoje.
Abė paruošė labai smagų pristatymą, kuriame papasakojo vaikams, kad būdama motina ji iš dalies yra medicinos, psichologijos, religijos, muzikos, literatūros, meno, finansų, dekoravimo, plaukų modeliavimo, vairavimo, sporto, kulinarijos meno ir daugybės kitų dalykų ekspertė. Vaikams tai paliko didžiulį įspūdį. Ji užbaigė paprašydama vaikų prisiminti savo motinas ir parašyti joms padėkos laiškelius, kuriuose padėkotų už kasdieninę meilės tarnystę. Abė jautė, kad vaikai pamatė savo motinas visiškai naujoje šviesoje, ir kad buvimas motina ar tėvu yra labai vertingas. Šiais metais ji taip pat užpildė prašymą dalyvauti profesijos pristatymo dienose ir buvo pakviesta į šešias klases.
Apie savo patyrimą Abė sakė: „Manau, kad vaikui šiame pasaulyje yra labai paprasta susidaryti įspūdį, jog buvimas tėvais yra antrarūšė veikla arba kartais net neišvengiamas nepatogumas. Noriu, kad kiekvienas vaikas jaustųsi esąs savo tėvų svarbiausias prioritetas, ir galbūt pasakodama jiems, kaip man svarbu būti gimdytoja, padėsiu jiems suprasti, kiek daug jų tėvai daro dėl jų ir kodėl jie tai daro.“
Mūsų mylimas pranašas, Prezidentas Tomas S. Monsonas, yra nuostabus moters ir motinystės, ypač savo motinos, gerbimo pavyzdys. Kalbėdamas apie mūsų žemiškąsias motinas jis sakė: „Lai kiekvienas iš mūsų brangina šią tiesą; neįmanoma pamiršti motiną ir prisiminti Dievą. Neįmanoma prisiminti motiną ir pamiršti Dievą. Kodėl? Todėl, kad šie du šventi asmenys, Dievas ir [mūsų žemiškoji] motina yra viena ir bendradarbiauja kurdami, mylėdami, aukodamiesi, tarnaudami.“3
Paskutinis principas, kurį reikia remti ir ginti yra namų šventumas. Mums reikia išaukštinti vieną terminą, kuris kartais vartojamas pašaipiai. Šis terminas yra namų šeimininkė. Mes visi – moterys, vyrai, jaunimas ir vaikai, vieniši ir susituokę – galime darbuotis kaip namų šeimininkai. Namai, kuriuose „šeimininkaujame“ turėtų būti tvarkos, prieglobsčio, šventumo ir saugumo vieta. Mūsų namai turėtų būti vieta, kur jaučiama stipri Viešpaties Dvasia, kur Raštai ir Evangelija yra studijuojami, jų mokoma ir pagal juos gyvenama. Kaip stipriai pasikeistų pasaulis, jei visi žmonės laikytų save teisių namų šeimininkais. Ginkime namus kaip vietą, už kurią šventesnė yra tik šventykla.
Seserys, esu dėkinga, kad esu moteris šiomis paskutinėmis dienomis. Mes turime tokių progų ir galimybių, kurių neturėjo nė viena iki šiol pasaulyje gyvenusi moterų karta. Prisidėkime prie Dievo karalystės statymo drąsiai remdamos ir gindamos santuoką, tėvystę bei motinystę ir namus. Viešpačiui reikia, kad būtume drąsios, tvirtos ir nepajudinamos kovotojos, ginančios Jo planą ir mokančios ateities kartas Jo tiesų.
Liudiju, kad Dangiškasis Tėvas yra gyvas ir myli kiekvieną iš mūsų. Jo Sūnus, Jėzus Kristus, yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Šį liudijimą jums palieku Jėzaus Kristaus vardu, amen.