Kunigystė ir asmeninė malda
Prezidentas Henris B. Airingas
Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Dievas gali suteikti mums galios kunigystėje, kad ir kokios aplinkybės būtų. Tereikia jos nuolankiai paprašyti.
Esu dėkingas už atsakomybę kalbėti Dievo kunigijai visoje žemėje. Jaučiu šios atsakomybės svarbą, nes kažkiek nutuokiu, kaip jumis pasitiki Viešpats. Priėmę kunigystę gavote teisę kalbėti ir veikti Dievo vardu.
Toji teisė realizuosis tik tuomet, kai gausite įkvėpimą iš Dievo. Tik tada galėsite kalbėti Jo vardu. Tik tada galėsite veikti Jo vardu. Galbūt jau klaidingai pamanėte: „O, tai nėra taip sudėtinga. Gauti įkvėpimą galiu visada, kai manęs paprašo pasisakyti ar suteikti kunigystės palaiminimą.“ Arba jaunas diakonas ar mokytojas gali save raminti mąstydamas taip: „Kai būsiu vyresnis arba kai mane pašauks į misiją, tada žinosiu, ką Dievas sakytų ar darytų.“
Pagalvokite apie tokią dieną, kai turite žinoti, ką Dievas sakytų ar darytų. Ji visiems mums jau atėjo – kad ir kokį kunigystės pašaukimą turėtumėte. Antrojo pasaulinio karo metu augau Jungtinių Valstijų rytinėje dalyje, kur darbavosi misionieriai. Bažnyčios nariai gyveno toli vieni nuo kitų, o degalai buvo normuojami. Skyriuje buvau vienintelis diakonas. Pasninko atnašų vokus skyriaus prezidentui nariai atiduodavo atvykę į pasninko ir liudijimų susirinkimą mūsų namuose.
Kai buvau trylikos, mes persikraustėme gyventi į didelę apylinkę Jutoje. Prisimenu savo pirmąjį pavedimą eiti po namus ir rinkti pasninko atnašas. Pažvelgęs į ant vieno iš man duotų vokų užrašytą pavardę pamačiau, kad ji tokia pati, kaip vieno iš trijų Mormono Knygos liudytojų. Taigi aš drąsiai pasibeldžiau į duris. Duris atidaręs vyriškis nužvelgė mane, susiraukė ir bardamasis ėmė vyti mane šalin. Nuėjau nuleidęs galvą.
Tai nutiko beveik prieš 70 metų, tačiau vis dar prisimenu jausmą, kad tą dieną turėjau kažką pasakyti ir kažką padaryti. Jei tą dieną prieš išeidamas būčiau su tikėjimu pasimeldęs, tai galbūt būčiau gavęs įkvėpimą prie tų durų pastovėti šiek tiek ilgiau, nusišypsoti ir pasakyti kažką panašaus: „Malonu su jumis susitikti. Dėkojame už tai, ką jūs ir jūsų šeima paaukojote praeityje. Tikiuosi jus išvysti vėl kitą mėnesį.“
Jei būčiau taip pasakęs ar taip padaręs, jis turbūt dar labiau susierzintų ir net įsižeistų. Tačiau dabar žinau, kaip būčiau jautęsis aš. Nueidamas būčiau jautęs ne liūdesį ar nepasisekimą, o galbūt švelnų pagyrimą savo prote ir širdyje: „Šauniai padirbėjai.“
Tuomet, kai mums neužtenka savarankiško neįkvėpto sprendimo, visi turime kalbėti ir veikti Dievo vardu. Tai gali nutikti tuomet, kai nebus laiko pasiruošti. Man taip dažnai nutikdavo. Prieš daugelį metų kartą taip nutiko ligoninėje, kai vienas tėvas pasakė man ir mano porininkui, kad gydytojai jo smarkiai nukentėjusiai trimetei dukrelei prognozavo gyventi vos kelias minutes. Kaip Dievo tarnas, uždėjęs savo rankas ant vienintelės nesubintuotos galvos vietos, turėjau žinoti, ką Jis darytų ir sakytų.
Į mano protą ir lūpas atėjo žodžiai, kad ji turi gyventi. Šalia manęs stovėjęs gydytojas pasibjaurėjęs nusikrenkštė ir liepė pasitraukti jam iš kelio. Iš ligoninės išėjau jausdamas ramybę ir meilę. Savo paskutinę dieną tame mieste pamačiau, kad toji mergaitė išgyveno ir atėjo į sakramento susirinkimą. Vis dar prisimenu tą džiaugsmą ir pasitenkinimą dėl to, ką vykdydamas Viešpaties tarnystę pasakiau ir padariau dėl tos mergaitės ir jos šeimos.
Skirtumą tarp to, kaip jaučiausi toje ligoninėje, ir to, kaip būdamas diakonas liūdėjau nueidamas nuo tų durų, pastebėjau supratęs ryšį tarp maldos ir kunigystės galios. Būdamas diakonas dar nežinojau, kad galia kalbėti ir veikti Dievo vardu ateina per apreiškimą, o norėdami ją įgyti, turime melstis ir darbuotis su tikėjimu tam, kad su mumis būtų Šventoji Dvasia.
Dienos, kai ėjau prie tų durų rinkti pasninko atnašų, išvakarėse pasimeldžiau prieš guldamas miegoti. Tačiau prieš pasigirstant skambučiui iš tos ligoninės, aš ištisas savaites ir mėnesius vadovavausi tokiu maldos modeliu ir dėjau tokias pastangas, kurios, pasak Prezidento Džozefo F. Smito, leistų Dievui mums suteikti reikiamą įkvėpimą, kad turėtume kunigystės galią. Jis tai paaiškino paprastai:
„Nereikia Jam melstis daugžodžiaujant. Nereikia jo varginti ilgomis maldomis. Tačiau kaip pastarųjų dienų šventieji savo pačių labui turime į Jį kreiptis kuo dažniau, paliudyti Jam, kad atmename Jį ir kad esame pasiryžę prisiimti Jo vardą, laikytis Jo įsakymų, daryti teisumo darbus; kad trokštame Jo Dvasios pagalbos.“1
O tada Prezidentas Smitas mums pasakė, ko turėtų melsti pasižadėję kalbėti ir veikti Dievo vardu. Jis sakė: „Ko turėtumėte melsti? Melskitės, kad Dievas jus pažintų, kad Jis išgirstų jūsų maldas ir kad Jis galėtų palaiminti jus Savo Dvasia.“2
Nors esmė ne tiek žodžiuose, tačiau tam prireiks kantrybės. Reikia su Dangiškuoju Tėvu bendrauti taip, kad Jis asmeniškai Jus pažintų. Jis yra viso ko Dievas, visų Tėvas, ir visgi pasiruošęs skirti visą dėmesį vienam iš Savo vaikų. Galbūt todėl Gelbėtojas sakė: „Tėve, teesie šventas tavo vardas.“3
Lengviau tinkamą pagarbumą jausti atsiklaupus ar nulenkus galvą, tačiau jį galima jausti su Dangiškuoju Tėvu bendraujant ne taip formaliai ir net tylioje maldoje, kaip jums dažnai teks daryti tarnaujant kunigystėje. Didžiąją jūsų budrios dienos dalį jus sups triukšmas ir žmonės. Dievas girdi jūsų tylias maldas, tačiau jums galbūt reiktų išmokti atsiriboti nuo išorinių trukdžių, nes būtinybė pabendrauti su Dievu gali iškilti neramiais laikais.
Prezidentas Smitas pasiūlė melstis, kad Dievas pripažintų jūsų pašaukimą tarnauti Jam. Jis jau viską smulkiai žino apie jūsų pašaukimą. Jis pašaukė jus, tad melsdamiesi Jam dėl savo pašaukimo gausite iš Jo apreiškimą, ką turite žinoti.4
Duosiu jums pavyzdį, ką galėtų daryti besimeldžiantis namų mokytojas. Jūs jau žinote, kad jūs turite:
„lankytis kiekvieno nario namuose, ragindamas juos melstis balsu ir slaptoje bei vykdyti visas šeimos pareigas […];
nuolat prižiūrėti bažnyčią, būti su jais ir juos stiprinti;
ir žiūrėti, kad bažnyčioje nebūtų nedorybės, nei grubumo vienas kito atžvilgiu, nei melavimo, šmeižimo, nei pikta kalbėjimo;
ir žiūrėti, kad bažnyčia dažnai rinktųsi drauge, ir taip pat žiūrėti, kad visi nariai vykdytų savo pareigas.“5
Net patyrusiam namų mokytojui ir jo jaunajam porininkui tai neįmanoma be Šventosios Dvasios pagalbos. Pagalvokite apie tas šeimas ar net tuos atskirus asmenis, kuriems tarnauti esate pašaukti. Nepakaks vien žmogiško mąstymo ir gerų ketinimų.
Todėl melsitės, kad suprastumėte, kaip pažinti jų širdis, kaip žinoti, kas yra ne taip gyvenime ir širdyse tų žmonių, kurių gerai nepažįstate ir kurie ne itin trokšta, kad juos pažintumėte. Turėsite žinoti, kaip pagal Dievą galite jiems padėti, ir tai padaryti, kaip įmanoma geriau perteikiant Dievo meilę jiems.
Kadangi turite tokį svarbų ir sudėtingą kunigystės pašaukimą, tai Prezidentas Smitas siūlo meldžiantis visada Dievo prašyti laiminti jus Savo Dvasia. Šventosios Dvasios jums reikės ne kartą, o tiek, kiek Dievas leis Jai būti su jumis. Štai kodėl turime visuomet melsti, kad Dievas padėtų mums tarnaujant Jo vaikams.
Kadangi be Dvasios negalite išnaudoti viso savo kunigystės potencialo, tai esate asmeninis visos laimės priešo taikinys. Jei leisitės sugundomi nusidėti, tai jis susilpnins jūsų galią būti vedamiems Dvasios ir taip susilpnins jūsų galią kunigystėje. Štai kodėl Prezidentas Smitas sakė, kad turite visuomet melsti Dievo jus įspėti ir saugoti nuo blogio.6
Jis įspėja mus daugeliu būdų. Įspėjimai yra išgelbėjimo plano dalis. Pranašai, apaštalai, kuolų prezidentai, vyskupai ir misionieriai – visi jie įspėja, kad per tikėjimą Jėzumi Kristumi, atgailą, sandorų sudarymą ir laikymąsi išvengtume didžiulės nelaimės.
Būdami kunigijos dalimi jūs irgi esate Viešpaties įspėjimo balsai. Tačiau jūs patys turite įsiklausyti į tą įspėjimą. Jūs dvasiškai neišgyvensite, jei jūsų kasdieniniame gyvenime nebus Šventosios Dvasios apsaugos ir bendrystės.
Kad ją turėtumėte, turite jos melsti ir darbuotis. Tik jos vedami sugebėsite nepaklysti eidami ankštu ir siauru keliu per blogio miglą. Kai studijuosite pranašų žodžius, Šventoji Dvasia bus jūsų patarėja ir apreikš tiesą.
Bet norint sulaukti jos pagalbos neužteks tik atsitiktinio pasiklausymo ar pasiskaitymo. Per maldas ir tikėjimo darbus turite tiesos žodžius įsidėti į savo širdį. Turite melsti, kad Dievas palaimintų jus Savo Dvasia, kuri jus vestų į visą tiesą ir rodytų teisingą kelią. Štai kaip Ji įspės ir ves jus į teisingą jūsų gyvenimo ir tarnystės kunigystėje kelią.
Visuotinė konferencija yra nuostabi proga Viešpačiui sustiprinti jūsų galią tarnauti Dievo kunigystėje. Galite pasiruošti su malda, kaip, esu tikras, ruošėtės šiai konferencijai. Savo tikėjimą galite sujungti su besimeldžiančiųjų konferencijoje tikėjimu. Jie mels palaiminimų daugybei žmonių.
Jie mels, kad Dvasia lydėtų pranašą ir kad jis būtų Viešpaties kalbėtojas. Jie melsis dėl apaštalų ir dėl visų Dievo pašauktų tarnų. Jūs esate jų dalis – nuo neseniai įšventinto diakono iki patyrusio aukštojo kunigo, taip pat ir tie, seni ir jauni, kurie greitai eis į dvasių pasaulį ir ten išgirs: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“7
Toks pasveikinimas kai kuriems nuskambės visai netikėtai. Jie galbūt Dievo karalystėje žemėje neturėjo jokios aukštos pareigybės. Kiti galbūt pajus, kad jų darbai buvo ne tokie vaisingi arba kad kai kurios tarnavimo progos jiems taip ir nebuvo patikėtos. Kiti gali jausti, kad jų tarnystės laikas šiame gyvenime buvo per anksti nutrauktas.
Į svarstykles Viešpats dės ne turėtas pareigybes ar pratarnautą laiką. Apie tai sužinome iš Viešpaties palyginimo apie vynuogyno darbininkus, kuriems atlygis buvo sumokėtas nepriklausomai nuo to, kiek ar kur jie tarnavo. Jiems bus atlyginta už tai, kaip jie tarnavo.8
Pažįstu žmogų, brangų draugą, kurio žemiškoji tarnystė vynuogyne baigėsi vakar vienuoliktą vakaro. Jis ilgus metus gydėsi nuo vėžio. Per tuos gydymo ir siaubingo skausmo ir sunkumų metus jis priėmė pašaukimą rengti susirinkimus ir būti atsakingas už tas savo apylinkės nares, kurių vaikai paliko namus; kai kurios buvo našlės. Jo pašaukimas buvo padėti joms atrasti paguodą bendravime ir Evangelijos mokymesi.
O kai jis sužinojo paskutinę oficialią prognozę, kad gyvens visai neilgai, jo vyskupas buvo išvykęs į komandiruotę. Po dviejų dienų per savo aukštųjų kunigų grupės vadovą jis pasiuntė žinutę vyskupui. Apie savo paskyrimą jis pasakė: „Suprantu, kad vyskupas yra išvykęs iš miesto, tad ėmiausi veikti. Mąstau apie mūsų grupės susirinkimą kitą pirmadienį. Du nariai gali nusivesti mus į ekskursiją po konferencijų centrą. Mums reikėtų kelių narių, kurie galėtų juos nuvežti, ir kelių skautų vežioti invalidų vežimėlius. Galbūt užsirašys pakankamai seserų ir išsiversime be pagalbos, tačiau praverstų žinoti, ar turėsime pastiprinimą. Pagalbininkams taip pat gautųsi neblogas vakaras su šeima, jei jie atsivestų ir savo šeimas. Kad ir kaip ten būtų, praneškite man, kol dar nepaskelbiau šio plano. […] Ačiū.“
Ir tada jis nustebino vyskupą telefono skambučiu. Net neužsiminęs apie savo sveikatą ar entuziastingas pastangas vykdant pavedimą, jis pasiteiravo: „Vyskupe, ar galėčiau jums kuo nors padėti?“ Tik su Šventosios Dvasios pagalba jis galėjo pajusti vyskupo naštą tuomet, kai jį smarkiai slėgė jo paties našta. Ir tik Dvasios padedamas jis sugebėjo kurti tarnavimo savo broliams ir seserims planus taip pat preziziškai, kaip ir planuodamas skautų renginius jaunystėje.
Per tikėjimo maldą Dievas gali suteikti mums galios kunigystėje, kad ir kokios aplinkybės būtų. Tiesiog nuolankiai paprašykime Dvasios parodyti mums, ką Dievas norėtų, kad mes sakytume ir darytume, darykime tai ir toliau gyvenkime vertai tos dovanos.
Liudiju jums, kad Dievas Tėvas yra gyvas, myli mus ir girdi visas mūsų maldas. Liudiju, kad Jėzus yra gyvasis Kristus, kurio Apmokėjimas gali mus apvalyti, ir taip tapsime verti Šventosios Dvasios bendrystės. Liudiju, kad dėl savo tikėjimo ir stropumo vieną dieną išgirsime mus pradžiuginsiančius žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“9 Meldžiu, kad išgirstume šį nuostabų palaiminimą iš Mokytojo, kuriam tarnaujame. Jėzaus Kristaus vardu, amen.