Kunigystė – šventa dovana
Prezidentas Tomas S. Monsonas
Visiems mums buvo patikėta viena vertingiausių kada nors pažadėtų žmonijai dovanų.
Vienas ryškiausių mano prisiminimų – prisiminimas, kaip dalyvavau kunigystės susirinkime po savo įšventinimo diakonu ir giedojau pradžios giesmę„Šen, sūnūs Dievo mūs, Jo gavę kunigystę“1. Šį vakarą, visiems susirinkusiems čia, Konferencijų centre, ir iš tiesų visame pasaulyje, atkartodamas tos ypatingos giesmės dvasią sakau: Šen, sūnūs Dievo mūs, Jo gavę kunigystę, apgalvokime savo pašaukimus, apmąstykime savo atsakomybes, apsispręskime vykdyti savo pareigą ir sekime Jėzumi Kristumi, mūsų Viešpačiu. Nors esame skirtingo amžiaus, papročių ar tautybės, mus vienija kunigystės pašaukimai.
Kiekvienam iš mūsų Aarono kunigystės sugrąžinimas Oliveriui Kauderiui ir Džozefui Smitui per Joną Krikštytoją yra labai reikšmingas įvykis. Taip pat labai svarbus įvykis yra Melchizedeko kunigystės sugrąžinimas Džozefui ir Oliveriui per Petrą, Jokūbą ir Joną.
Visu rimtumu priimkime pašaukimus, atsakomybes ir pareigas, kurias gauname su kunigyste.
Jaučiau didelę atsakomybę, kai buvau pašauktas diakonų kvorumo raštininku. Šį pašaukimą norėjau atlikti geriausiai, kaip galėjau, todėl labai kruopščiai tvarkiau mano vedamus įrašus. Labai didžiavausi savo darbu. Viską, ką galiu, padaryti geriausiai, kaip sugebu, buvo mano tikslas vykdant visus mano pašaukimus, kokius tik esu turėjęs.
Viliuosi, kad kiekvienas jaunuolis, kuris buvo įšventintas į Aarono kunigystę, buvo pamokytas apie jam suteikto pašaukimo šventumą ir to pašaukimo išaukštinimo galimybes. Tokį pamokymą gavau būdamas diakonas, kai vyskupijos narys paprašė manęs nunešti sakramentą ligoniui, kuris gyveno maždaug už pusantro kilometro nuo mūsų maldos namų. Tą ypatingą sekmadienio rytą, kai pasibeldžiau į brolio Raito duris ir išgirdau jį silpnu balsu kviečiantį: „Užeikite“, įėjau į jo kambarį kukliame namelyje, kur visur tvyrojo Viešpaties Dvasia. Priėjau prie brolio Raito lovos ir atsargiai prie jo lūpų prinešiau gabalėlį duonos. Po to palaikiau stiklinę vandens, kad jis galėtų pagerti. Išeinant jo akyse pamačiau ašaras, kai jis pasakė: „Telaimina tave Dievas, mano berniuk.“ Ir dievas palaimino mane – dėkingumu už šventus sakramento simbolius ir už mano turimą kunigystę.
Nė vienas mūsų apylinkės diakonas, mokytojas ar kunigas niekada neužmirš įsimintinų apsilankymų prie vieno iš trijų Mormono Knygos liudytojų, Martino Hariso, kapo Klarkstone, Jutoje. Kai susirinkome aplink aukštą granitinį stulpą, žymintį jo kapavietę, ir kai vienas iš kvorumo vadovų perskaitė persmelkiančius žodžius iš „Trijų liudytojų liudijimo“, esančio Mormono Knygos pradžioje, pajutome meilę šiai šventai knygai ir joje randamoms tiesoms.
Mūsų tikslas per tuos metus buvo tapti tokiems, kaip Mozijo sūnūs. Apie juos buvo sakoma:
„Jie sustiprėjo tiesos pažinime; nes buvo sveiko supratimo vyrai ir stropiai tyrinėjo Raštus, kad pažintų Dievo žodį.
Bet tai dar ne viskas; jie daug meldėsi ir pasninkavo; todėl turėjo pranašavimo dvasią ir apreiškimo dvasią, ir kai mokė, jie mokė su galia ir įgaliojimu iš Dievo.“2
Nežinau kito vertingesnio tikslo jaunuoliui, kaip būti apibūdinamam taip, kaip šaunūs ir teisūs Mozijo sūnūs.
Kai sulaukiau aštuonioliktojo gimtadienio ir ruošiausi atlikti Antrojo pasaulinio karo metu jaunuoliams būtiną karo tarnybą, man buvo rekomenduota priimti Melchizedeko kunigystę, tačiau prieš tai turėjau telefonu pasikalbėti su savo kuolo prezidentu Polu C. Čaildu. Pokalbis su Čaildu. Tai buvo žmogus, kuris mylėjo ir suprato šventuosius Raštus bei norėjo, kad visi kiti taip pat mylėtų ir suprastų juos. Kadangi iš kai kurių savo draugų girdėjau apie jo gana išsamius ir tiriančius pokalbius, norėjau kuo mažiau atskleisti savąjį Raštų išmanymą; todėl paskambinęs jam pasiūliau susitikti ateinantį sekmadienį tokiu laiku, kad, mano žiniomis, jam liktų tik valanda iki jo sakramento susirinkimo.
Jis atsakė: „O, broli Monsonai, mums liks nepakankamai laiko patyrinėti Raštus.“ Tada jis pasiūlė susitikti tris valandas prieš jo sakramento susirinkimą ir atsinešti Raštus, kuriuose asmeniškai pasižymiu pastabas ir nuorodas.
Kai sekmadienį atvykau į jo namus, buvau šiltai sutiktas, ir tada prasidėjo pokalbis. Prezidentas Čaildas tarė: „Broli Monsonai, tu turi Aarono kunigystę. Ar tau kada nors tarnavo angelai?“ Atsakiau, kad ne. Kai jis manęs paklausė, ar aš žinojau, kad turiu teisę į tai, vėl atsakiau, kad nežinojau.
Tada jis paprašė: „Broli Monsonai, pasakyk mintinai Doktrinos ir Sandorų 13-ą skyrių.“
Aš pradėjau: „Jums, mano bendratarniai, Mesijo vardu aš suteikiu Aarono kunigystę, turinčią angelų tarnavimo[…]“
„Stop“, – nurodė prezidentas Čaildas. Tada tyliu, maloniu tonu patarė: „Broli Monsonai, niekada nepamiršk, kad kaip asmuo, turintis Aarono kunigystę, turi teisę į angelų tarnavimą.“
Jaučiausi taip, tarsi tądien kambaryje būtų buvęs angelas. Niekada nepamiršiu to pokalbio. Iki šiolei jaučiu to iškilmingo susitikimo dvasią, kai kartu skaitėme Aarono kunigystės ir Melchizedeko kunigystės atsakomybes, pareigas ir palaiminimus. Kunigystė – tai palaiminimai, kuriuos gauname ne tik mes, mūsų šeimos, bet ir visi, kuriems mes turime privilegiją tarnauti.
Buvau įšventintas į vyresniuosius. Mano išvykimo tarnauti karo laivyne dieną atsisveikinti su manimi į traukinių stotį kartu su mano šeima atvyko apylinkės vyskupijos narys. Prieš pat man lipant į traukinį, jis įdavė man į rankas nedidelę knygą, kuri vadinosiMisionierių vadovėlis. Aš nusijuokiau ir pasakiau, kad į misiją neišvykstu.
Jis atsakė: „Vis tiek paimk. Gali praversti.“
Ji tikrai pravertė. Man prireikė kieto, stačiakampio daikto, kurį galėčiau įdėti į mano jūrinio maišo dugną, kad rūbai nesilankstytų ir mažiau susiglamžytų. Misionierių vadovėlis buvo būtent tai, ko man reikėjo, ir jis puikiai man tarnavo jūriniame maiše 12 savaičių.
Naktį prieš kalėdines atostogas jūreiviai galvoja apie namus. Kareivinėse buvo tylu. Tylą pertraukė mano bičiulis iš gretimo gulto – Lilendas Merilas, mormonas – pradėjęs aimanuoti iš skausmo. Aš paklausiau, kas atsitiko, ir jis man atsakė, kad jaučiasi labai blogai. Jis nenorėjo eiti į medicinos punktą, nes žinojo, kad, jei taip padarys, negalės kitą dieną važiuoti namo.
Slenkant valandoms jo būklė blogėjo. Galiausiai, žinodamas, kad esu vyresnysis, jis paprašė manęs suteikti jam kunigystės palaiminimą.
Niekada pats nebuvau gavęs kunigystės palaiminimo, niekada nesuteikiau palaiminimo ir niekada nemačiau, kaip suteikiamas palaiminimas. Tyliai melsdamas pagalbos, prisiminiau savo jūrinio maišo dugne buvusį Misionierių vadovėlį. Greitai iškračiau maišą ir suradau knygą, kurią atsinešiau prie naktinės lempos. Joje perskaičiau, kaip palaiminti ligonius. Stebint daugybei smalsių jūreivių, aš suteikiau palaiminimą. Man dar nesusirinkus visko į maišą Lilendas Merilas jau miegojo kaip kūdikis. Atsikėlęs rytojaus rytą jis jautėsi puikiai. Jautėme neapsakomą dėkingumą už kunigystės galią.
Bėgantys metai suteikė man daugiau galimybių suteikti palaiminimus vargstantiems, nei galėčiau suskaičiuoti. Už kiekvieną galimybę jaučiau didelį dėkingumą Dievui, kuris patikėjo man šią šventą dovaną. Gerbiu kunigystę. Apie jos galią liudijau daugybę kartų. Mačiau jos jėgą. Stebėjausi jos daromais stebuklais.
Broliai, visiems mums buvo patikėta viena vertingiausių kada nors pažadėtų žmonijai dovanų. Jei gerbsime savo kunigystę ir gyvensime taip, kad visada būtume verti, per mus tekės kunigystės palaiminimai. Man patinka žodžiai, užrašyti Doktrinos ir Sandorų 121 skyriaus 45 eilutėje, mokantys mus, ką privalome daryti, kad būtume verti: „Tavo vidus tegul būna pilnas tikrosios meilės visiems žmonėms bei tikėjimo namiškiams, ir tegul dorybė nepaliaujamai puošia tavo mintis; tada tavo pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs; ir kunigystės doktrina leisis ant tavo sielos kaip rasa iš dangaus.“
Kaip asmenys, turintys Dievo kunigystę, mes dalyvaujame Viešpaties Jėzaus Kristaus darbe. Mes priėmėme Jo kvietimą, mes vykdome Jo pavedimą. Mokykimės iš Jo. Sekime Jo pėdomis. Gyvenkime pagal Jo priesakus. Tai darydami būsime pasiruošę atlikti bet kokią Jo pavestą tarnystę. Tai yra Jo darbas. Tai yra Jo Bažnyčia. Iš tiesų, Jis yra mūsų vadas, Šlovės Karalius, pats Dievo Sūnus. Liudiju, kad Jis gyvas, ir visa tai liudiju Jo šventu vardu, Jėzaus Kristaus vardu, amen.